„Jaučiuosi lyg valstybės ir apgauta, ir tiesiog apvogta. Šiaulių universitete mokiausi Socialinės gerovės ir negalios studijų fakultete. Žodį „gerovė“ dabar pasigavo prezidentas, jis visą laiką kalba apie gerovės valstybę, bet kokia čia gerovė, kai neįgalus žmogus negali savęs apginti“, – sako Jelena, pasakodama, anot jos, savo kovos su biurokratiniu aparatu ir skausmo istoriją.
Šiaulietė su pradinuke dukra Amelija ir draugu Mindaugu, kuris yra ir jos globėjas, 2015 metų pavasarį apsigyveno socialiniame būste Vytauto g. Iki tol, Jelenos žodžiais, šeima 5-erius metus kentėjo 16 kv. m bendrabučio kambarėlyje.
Vos apsigyvenusi nepritaikytame būste moteris iš karto Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centrui pateikė prašymą būstą pritaikyti jos poreikiams. Jos butą apžiūrėjo būsto pritaikymo komisija, kurioje turėjo būti neįgaliųjų atstovas, galintis patarti, kokių sąlygų reikia judėjimo negalią turinčiam žmogui. Jelenos teigimu, neįgaliojo vežimėliu judantis komisijos narys į jos butą negalėjo patekti – durys buvo per siauros, tad komisija Jelenos poreikius vertino jam nedalyvaujant.
2016 m. pagaliau buvo įrengtas išvažiavimo į lauką pandusas. Tiesa, jis padarytas taip, kad Jelena juo savarankiškai naudotis negali. „Iš karto mačiau, kad pandusas man per status, bet jį įrengę vyrai neleido jo išbandyti, atkišo popierius ir liepė pasirašyti. Prašiau, kad palauktų, kol iš darbo grįš mano globėjas, bet jie nesiklausė, aiškino: „Mūsų darbo laikas ribotas, pasirašai arba išgriaunam.“ Pasirašiau, juk pusantrų metų laukiau tos konstrukcijos“, – pasakoja Jelena.
Vis dėlto jai skausmingiausia tai, kad niekas nebuvo pritaikyta būsto viduje. Tiesa, pakeisti buto langai ir palangės, praplatintos durys, bet jokių kitų būsto pritaikymo darbų nepadaryta. Moteris tikina nežinojusi, kad visų pritaikymo darbų reikia reikalauti iš karto. Ji jautėsi apgauta ir ne kartą kreipėsi į socialinių paslaugų centrą reikalaudama visiško būsto pritaikymo, bet jai liepta laukti eilėje.
„Šiaulių valdžia visą laiką vienaip ar kitaip teisindavosi, vis girdėdavau: „Pakentėk, palauk, visi kenčia ir tu kentėk“. Negalėjau laukti, mano sveikata blogėjo, namie nesijaučiau nei saugiai, nei oriai, nuolat krisdavau ir žalodavausi dėl nepritaikytos aplinkos. Negalėjau net saugiai atlikti būtinų higienos procedūrų“, – sako J. Bojar.
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
Įbrido į skolas
Kartą iškritusi iš vežimėlio Jelena smarkiai susitrenkė, Mindaugas kvietė greitąją pagalbą. Šis įvykis vyrą paskatino nieko nelaukus pačiam imtis remontuoti vonios kambarį – vietoj vonios įrengė Jelenai pritaikytą dušą, taip ankšta patalpa tapo erdvesnė.
Šeima santaupų neturi, pinigų remontui skolinosi, nes turėjo vilties, kad išlaidos vėliau bus kompensuotos. Jelena tikina, kad jos buvęs dėstytojas, dabartinis Šiaulių vicemeras Egidijus Elijošius jai pataręs išsaugoti išlaidas įrodančius kvitus ir pažadėjęs, kad savivaldybė ieškos galimybių kompensuoti išlaidas. Moteris sako dabar supratusi, kad žodžiu išsakyti pažadai negalioja. Valdininkai jai aiškina, kad remonto darbus reikėjo derinti su Socialinių paslaugų centru, o kadangi ji to nepadarė, išlaidos negali būti kompensuotos.
Negana to, neseniai Jelena su globėju buvo priversti iki tol naudotą dujinę viryklę pasikeisti į elektrinę, nes nuo šių metų kovo daugiabučiuose draudžiama eksploatuoti dujų balionus. „Vėl teko skolintis, valdžiai juk nerūpi, kad pinigų naujai viryklei neturėjom“, – sako Jelena.
J. Bojar teigimu, jos trijų asmenų šeimos pajamos tesiekia 700 eurų. „Mindaugas anksčiau plėšėsi, dirbo per du darbus, bet dabar turi daugiau rūpintis manimi – praėjusiais metais man nustatė 10 proc. darbingumą. Gal jis ir galėtų dirbti puse etato, bet darbdaviai tokio darbo nesiūlo, o jei įsidarbintų visu etatu, mūsų pajamos nepadidėtų, nes neliktų tam tikrų lengvatų, o man reikėtų samdyti prižiūrėtoją“, – aiškina Jelena.
Ji stebisi sulaukusi buvusio dėstytojo pasiūlymo pačiai ieškotis darbo – juk turi aukštojo mokslo diplomą. „Mano būklė labai sunki, kartais laišką kompiuteriu rašau savaitę, – prisipažįsta pašnekovė. – Kam reikalingas toks darbuotojas, jei jam pačiam reikia padėjėjo?“
Sulaukė ministro užuojautos
Jelena nusprendė teisybės ieškoti Vilniuje – visas nuoskaudas išsakyti socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui. Ministras ją priėmė rugpjūčio 14 dieną. „Ponui Kukuraičiui papasakojau, kad turėjau daug vargo, kad susirašinėjau su visokiomis institucijomis, bet vis tiek gyvenu nepritaikytame būste. Ministras pasakė, kad mato aplaidumą, kad mano atžvilgiu padaryta daug neteisybės, bet už tai atsakinga savivalda, jis negali daryti įtakos savivaldybės sprendimams. O aš sakau ir sakysiu, kad po ta savivalda labai daug savivalės“, – tvirtina J. Bojar.
Ji neslepia, kad iš ministro tikėjosi sulaukti ne tik užuojautos: „Mane labai daug kas užjaučia, bet kas iš to. Tikėjausi ne tik formalių, bet ir realių veiksmų. Juk jie iš Vilniaus mato klaidas, nepadarytus darbus.“
Klaipėdos universiteto Socialinio darbo katedros vedėja prof. dr. Ingrida Baranauskienė Jeleną pažįsta nuo to laiko, kai ji mokėsi Šiauliuose, tuo metu buvo jos dekanė. Profesorė sako, kad Jelena buvo gera studentė, kūrė eilėraščius. Jelena kartais jai parašo, pasakoja apie savo situaciją, prašo padėti. I. Baranauskienė mano, kad Jelenos teisės ne kartą buvo pažeistos, o miesto savivaldybės darbuotojai su ja galėjo būti jautresni.
Neužtikrinta konstitucinė teisė
Su J. Bojar situacija susipažinęs teisininkas Arūnas Koskus įsitikinęs, kad nebuvo užtikrinta negalią turinčios moters konstitucinė teisė į socialinę apsaugą.
„Valstybėje yra sukurtos tam tikros tvarkos, kurios reglamentuoja socialinių paslaugų teikimą žmonėms, kuriems jų reikia. Ant popieriaus viskas surašyta gražiai, bet sistema neveikia, nes nukrypstama į absoliučiai biurokratinius dalykus, – teigia A. Koskus. – Tam, kad būtų teikiama pagalba, sukurtas skyrius, bet tame skyriuje nėra konkretaus asmens, kuris būtų atsakingas už konkretų pagalbos reikalingą žmogų, kuris būtų susipažinęs su jo situacija ir jam suteiktų visą informaciją apie numatytas tvarkas. Todėl žmogus priverstas pats blaškytis tarp teisės aktų, kuriuose sunku susiprasti. Kita išeitis – turėti teisės patarėją, kuris žinotų teisinius aktus, nuolat sektų jų pakeitimus ir galėtų patarti, kaip kokiu atveju elgtis.“
Pasak teisininko, pagalbos Jelenos poreikiams pritaikant būstą procedūra buvo formalizuota. Galų gale jai nebuvo tinkamai paaiškinta, kad, būsto pritaikymo darbus atliekant savarankiškai ir norint, kad būtų kompensuotos su tuo susijusios išlaidos, reikia laikytis tam tikrų procedūrų. Kai šiaulietė parašė laišką Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai prašydama atsižvelgti į jos situaciją ir kompensuoti būstui pritaikyti išleistus pinigus, ministerija jos prašymą persiuntė į savivaldybę, o Socialinių paslaugų centras jai atsakė, kad savarankiškai atlikto būsto pritaikymo išlaidos kompensuojamos, kai laikomasi Būsto pritaikymo neįgaliesiems tvarkos aprašo nurodytų sąlygų, t. y. kai visi darbai vykdomi pagal Komisijos patvirtintą preliminarų būsto pritaikymo darbų aprašą ir išlaidų sąmatą.
„Tokį raštą per 30 dienų nuo jo gavimo Jelena galėtų skųsti Administraciniam teismui. Teismas, gavęs tokį skundą, jį, žinoma, atmestų, nes iš tikrųjų Jelena tų taisyklių nesilaikė, bet nesilaikė dėl to, kad jai niekas tinkamai nepaaiškino“, – komentuoja A. Koskus.
Jis sako, kad tokiais principais veikia biurokratinė sistema – nors joje ir yra žmonių, kurie savo darbą supranta kaip realų pagalbos teikimą, bet didžioji dalis darbuotojų darbą tik imituoja: „Jie imituoja, kad kažką veikia – ruošia raštus, prirašo krūvas popierių. Tokiems žmonėms kaip Jelena, kurie kovoja už savo teises, paslaugos teikiamos formaliai, neatsižvelgiama į poreikius. Valdininkams rūpi tvarkos, taisyklės ir nuostatai, o žmogus yra nesvarbus.“
Spręs teismas
Šiuo metu A. Koskus ruošia ieškinį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl pažeistos J. Bojar konstitucinės teisės į socialinę apsaugą. Teisininkas sako, kad Jelenai nebuvo suteikta kompleksinė pagalba, įskaitant ir visą reikalingą informaciją. Už tai atsakinga valstybė, kuriai atstovauja ministerija, kiekvienam piliečiui turinti užtikrinti jo konstitucinių teisių apsaugą.
„Norime atkreipti dėmesį, kad pirmoje vietoje turi būti ne biurokratija, o žmogus. Mano, kaip teisininko, tikslas yra siekti, kad Konstitucija būtų pagrindinis dokumentas, kuriuo turėtų vadovautis teismai ir organizacijos, kitaip ji biurokratinėje taisyklių raizgalynėje tampa vertės neturinčiu dokumentu“, – teigia A. Koskus.
Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro socialinių programų koordinatorius Vilius Ražinskas, paklaustas, kodėl Jelenai nebuvo paaiškinta tvarka dėl savarankiškų remonto darbų, teigia, jog J. Bojar ir jos globotojui buvo siūlyta rašyti prašymą, kad galėtų savarankiškai atlikti būsto pritaikymo darbus. „Nežinau, dėl kokių priežasčių jie to nepadarė, visi geranoriškai siūlėm. Jeigu būtų pasirašyta sutartis, komisija galėtų kompensuoti pagal nustatytą sąmatą patirtas išlaidas.“
Jelenai V. Ražinskas turi ir gerą žinią: jos pavardė jau yra sąrašo žmonių, kuriems reikalingas būsto pritaikymas, viršuje, tad kitais metais jai bus galima atlikti būsto pritaikymo darbus.
Vis dėlto Jelena nerimauja – skolas reikės grąžinti. Ji sako šiuo metu nerandanti kitos išeities kaip prašyti išmaldos – tik taip galinti prisidurti prie skurdžių šeimos pajamų.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
