Aušrinė Šėmienė
Psichologė Eglė Mirončikienė žmonių veidus skaito kaip knygą. Ir ne todėl, kad ji turėtų kokių nors paranormalių galių, o todėl, kad išmano, kaip emocijos valdo raumenis. Psichokosmetinės veido gimnastikos specialistė tvirtina, kad neigiamos emocijos iš tiesų kenkia grožiui. Kad tuo įsitikintume, ji ragina pasižiūrėti į savo nuotraukas jaunystėje ir dabar.
Žmogus nedalomas
Kas yra psichokosmetinė veido gimnastika?
Psichokosmetinė veido gimnastika – tai fizinių ir dvasinių pratimų sistema, kuri padeda atpalaiduoti raumenų spazmus veide, kakle ir sustiprinti nusilpusius raumenis. Kitaip tariant, tai – būdas psichologinės terapijos metodais pagerinti išvaizdą.
Visus mūsų dvasinius išgyvenimus atspindi tam tikrų raumenų reakcijos – mimika. Raumenys įsitempia, o emocijoms nuslūgus jie atsipalaiduoja. Jei išgyvenimai trunka ilgai, raumenys neatsipalaiduoja. Kiekviena emocija – nerimas, nepasitikėjimas, baimė, užgniaužtas pyktis, nuoskaudos susiję su tam tikrais raumenimis. Jei jie ilgai būna įsitempę, kiti raumenys, esantys šalia jų, atrofuojasi. Tada sutrinka kraujotaka, audinių inervacija, limfodrenažas ir atsiranda raukšlių, pakinta net žmogaus laikysena. Vien kosmetinėmis priemonėmis tokių pakitimų pašalinti nepavyks.
Anksčiau, rodos, apie tai kalbėdavo tik parapsichologai...
Žmogus vientisas ir jo negalima dalyti į kūną, sielą ir dvasią. Toks skirstymas labai patogus mokslininkams, tyrėjams, bet gyvenime negalima atskirti dvasinio žmogaus pasaulio nuo kūniškų jutimų. Kiekviena mūsų emocija turi atspindį ne tik raumesnyse. Reaguoja mūsų nervų sistema, net pasikeičia kraujo sudėtis, hormonų pusiausvyra.
Sakote, patogu mokslininkams. Bet taip skirstoma...
Anksčiau buvo manoma, kad yra tik kelios psichosomatinės ligos – esencialinė arterinė hipertenzija, bronchinė astma, opinis kolitas, neurodermitas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė. Dabar jau aišku, kad sunku rasti ligą, kuri nebūtų susijusi su psichologija.
Bet kardiologas niekada nepasiųs ligonio pas psichologą.
Rinka visada siūlo tai, ko nori žmogus. Visi nori stebuklo – be pastangų būti sveiki ir gražūs. Bet taip nebūna, nes visada, norint pasiekti tikslą, reikia dirbti. Bet žmonės eina pas gydytoją tikėdmiesi, kad jis išrašys receptą ir reikalai pasitaisys.
Gyvename informacijos pertekliuje. Tai trukdo galvoti apie svarbiausius dalykus ir tinkamai sudėlioti prioritetus. Pas psichologą žmogus eina tikėdamasis, kad šis išspręs jo problemas. Ir tada žmogus nusivilia labiau nei nuėjęs pas gydytoją, nes psichologas net neduoda recepto. Psichologas gali padėti žmogui suprasti save ir kitus, bet sprendimą visada turi priimti pats žmogus.
Bet žmonės, nusprendę gyventi kitaip, tarsi iškrinta iš visuomenės, netenka pajamų, nes dažnai profesinė veikla būna nesuderinama su sveiku gyvenimo būdu.
Viskas prasideda nuo mūsų galvos. Žmonės niekaip negali suprasti, kad kūnas ir siela nedalomi. Jie susižavi kokia nors veikla, religija, sveikatinimo procedūromis ar pan. Jiems atrodo, kad tai yra teisingas kelias. Bet toks žmogus, paklaustas, kodėl jis nori būti sveikas, dažnai net nežino, ką atsakyti, nes nori gyventi sveikai dėl sveiko gyvenimo. Tokia veikla tampa savitiksle. Sveikas jis turi būti dėl aukštesnių tikslų: būti darbingas, ką nors svarbaus nuveikti, nebūti našta kitiems, trokšti užauginti vaikus.
Kaip mylėti save?
Psichologai dažnai pabrėžia, kad reikia mylėti save, tačiau meilė nepriklauso nuo mūsų norų.
Kalbėdami apie meilę, kiekvienas galvoje turime skirtingus jausmus. Vieniems tai – rūpestis, pagarba, pagalba, dvasinis bendrumas, kitiems – patogumas, malonumas, nes gera su tuo žmogumi. Ir meilė sau gali būti egoistiška: kai atsisakoma derinti interesus, nenorima keistis dėl kitų: „Man taip patogu gyventi – keiskis, pasauli!“ Iš tiesų meilės sau esmė – tai priimti save ir nuolat tobulėti. Asmenybė turi augti, nes kai nustojame augti, pradedame degraduoti.
Bet juk žinojimas, kad kažko nemoki, nepasiekei, yra svarbiausia paskata tobulėti.
Žmogus turi pažinti save ir pripažinti, kad turi trūkumų. Kai tai supranti, pusė darbo padaryta, nes žinai, ko turi siekti.
Ar jums pačiai pavyksta įgyvendinti šias nuostatas?
Man atrodo, kad esu kelyje. Jei lyginsime save su kitais, visada atsiras protingesnių, gabesnių, patrauklesnių. Bet lyginu save su savimi anksčiau. Ir esu patenkinta, nes einu į priekį, – šiandien žinau ir moku kur kas daugiau nei vakar, o rytoj žinosiu daugiau nei šiandien.
O grožis?
Gražėti laikui bėgant, žinoma, neišeina. Bet nereikia laikytis nuostatos, kad gražios tik dvidešimtmetės. Bet kokio amžiaus žmogus gali būti gražus.
Esate sakiusi, kad grožis – tai išorinių ir vidinių žmogaus bruožų visuma, sielos ir kūno harmonija. Neįmanoma išsaugoti grožį tik kosmetinėmis priemonėmis.
Žmonių, turinčių didelių kūno trūkumų, labai mažai. Visi kiti žmonės yra gažūs, simpatiški. Ir kiekvienas žmogus kažkam patinka. Tokie tyrimai atlikti jau seniai. Kodėl patinka? Viena iš teorijų yra ta, kad žmonėms patinka tie bruožai, kurie panašūs į jų pačių bruožus, tačiau ne realūs, o įsivaizduojami. Be to, žmonėms patrauklūs tėvų, artimųjų bruožai, tad ir kituose jie bando ieškoti panašių.
O kaip atsiranda grožio etalonai?
Dažniausiai tai yra vidurkis. Vidutinė nosis – nei didelė, nei maža, vidutinis veido kontūras – nei apvalus, nei kampuotas. Taigi gražus žmogus yra vidutiniokas. Iš tiesų gražūs žmonės labai panašūs vienas į kitą. Tačiau mums patinka ir kažkuo išsiskiriantys žmonės. Pavyzdžiui, pripažintų gražuolių aktorių ar manekenių dauguma veido bruožų yra vidutiniai, tačiau jos turi ir kažką unikalaus – plačią šypseną su baltais dantimis, dideles akis ar papūstas lūpas, t. y. tai, kas jas išskiria iš kitų. Kitaip jos irgi būtų tokios, kaip visi.
Pakinta anatominės savybės
Kodėl susidomėjote psichokosmetika?
Viskas prasidėjo nuo automobilio avarijos – labai patempiau kaklo raumenis. Tada maniau, kad man galvą nutrauks. Gydytojai mane apžiūrėjo ir, rentgeno nuotraukoje nepastebėję pažeidimų, išleido namo. Tačiau problemos liko. Iš prigimties esu labai lanksti, tad man buvo nepriimtina, kad negaliu atlenkti galvos, ėmiau jausti įtampą kakle, veide, prasidėjo galvos skausmai. Negalėjau su tuo susitaikyti. Be to, buvau labai jauna. Tada prisiminau anatomiją, fiziologiją, kurią studijavau universitete. Tai kartu su žmogaus emocijų studijomis mane atvedė iki psichokosmetinės gimnastikos.
Bet tai nėra jokia naujiena. Kūno ir psichikos ryšys žinomas jau seniai. Prieš 100 metų Sigismundo Freudo mokinys Wilhelmas Reichas sukūrė „raumenų šarvo“ teoriją. Anot jos, skausmingi praeities išgyvenimai ir traumos sukelia pastovią kūno raumenų įtampą. Ši teorija tapo naujos psichologijos krypties – kūniškosios psichologijos – pagrindu. Tačiau tai, kad yra ryšys tarp emocijų ir kūno, žinota dar anksčiau: Senovės Egipte, viduramžiais. Tai – seniai užmiršti dalykai. Išsudijavau daugybę įvairių metodikų ir radau tai, kas, mano nuomone, veikia efektyviausiai.
Kada padeda veido gimnastika?
Jei žmogaus veide atsirado raukšlelių, jis gali atlikti veido mankštą ir atplaiduoti raumenis. Dvidešimtmečiu netaps, bet pagražės akivaizdžiai. Vyresnės moterys gali pajaunėti dešimtmečiu. Laikinai problemą galima išspręsti per kelias minutes. Bet jei įpročiai nesikeičia, raukšlių vėl atsiras. Kad sustiprėtų raumenys, reikėtų aktyviai mankštintis apie tris mėnesius.
Bet raukšlių atsiranda todėl, kad žmogų kamuoja problemos. Pavyzdžiui, jei žmogus nelaimingas ar išgyvena depresiją, labiau įsitempia vadinamasis depresinis raumuo ir ilgainiui nusvyra lūpų kampučiai. Dėl užgniaužto pykčio ir agresijos įsitempia kramtomasis raumuo, kuris jungia skruostikaulį su žandikauliu. Sutrinka kraujotaka, limfotaka ir net suplonėja kaulas, todėl išsikreipia veido kontūras, nukamba skruostai. Kosmetikai aiškina, kad trūksta elastino, kolageno ir kitų medžiagų. Tai tiesa, tačiau pagrindinė veido senėjimo priežastis yra raumenų spazmai ar jų atrofija dėl tam tikrų psichologinių priežasčių: streso, įtampos, įpročių, netaisyklingos laikysenos ir kt. Beje, plastinės operacijos neišsprendžia problemų – oda ištempiama, bet pakitęs kaukolės ir raumenų reljefas vis tiek išduoda amžių. Be to, reikia prisiminti, kad kažkada žmonės grauždavo kaulus ir kramtydavo įvairias šaknis, morkas. Tai irgi padėdavo atpalaiduoti veido raumenis. O dabar valgome tyreles. Patogus gyvenimas kenkia grožiui.
Dažnai tarp žmogaus nosies ir akių būna gilių raukšlių. Manoma, jog tai – amžiaus požymis. Iš tiesų dažniausiai tai – nuolatinio susierzinimo pasekmė. Juk piktas šuniukas irgi rauko nosį. Nuoskaudos dažniausia „slepiasi“ krūtinėje ir kakle: kai labai supykstame, sakome, kad ėmė dusinti, o kai tramdome ašaras, sakome, kad gerklėje stovi gumulas. Įsitempę kaklo raumenys žemyn tempia apatinę lūpą ir deformuoja veido kontūrą. Kad nebūtume išsižoję, nevalingai ją tempiame aukštyn. Tada atsiranda kitas spazmas ir nuolat įtemptos lūpos suplonėja iki siūlo storio. O jei išgyvename dar ir depresiją, nukąra lūpų kampučiai.
Tokių raukšlių neįmanoma išlyginti, jei nebus išspręstos psichologinės problemos, pakeistas požiūris į save, kitus ir gyvenimą. Todėl makštą reikia derinti su psichoterapija. Kai žmonės pradeda suprasti, kokios psichologinės problemos bjauroja ir sendina jų veidą, atsiranda postūmis keistis.
Žmonių veidus skaitote kaip knygą. Kokias emocijas dažniausiai išgyvena lietuviai?
Lietuvių veiduose atsispindi nusivylimas, užgniužtas pyktis ir agersija. Žmonės bando šypsotis, atrodyti pozityvūs, bet ir veidas, ir kūnas sako ką kita. Nuoskaudas per gyvenimą jie neša kaip didžiausią turtą, nors iš tikrųjų kenkia ne tam, kuris įžeidė, apgavo, nuskriaudė, o tik sau. Pasižiūrėkite į savo ar artimųjų nuotrauką jaunystėje ir dabar ir pamatysite, kaip emocijos pakeitė veido bruožus. Žmogus gali senti gražiai. Kartais nejaunų žmonių veide nebūna gilių raukšlių, jis švyti. Toks žmogus atrodo mielas ir apie jį sakoma, kad yra jaunatviškas. Jaunatviški visą gyvenimą galime būti visi, tereikia būti dvasiškai jauniems, mylėti pasaulį, žmones, išmokti džiaugtis mažais stebuklais ir visada eiti pirmyn.
Psichologė E.Mirončikienė įsitikinusi, kad žmogus gali senti gražiai.
