Po dvidešimties metų patirties vyras pripažįsta, jog labiausiai bijo ne aukščio, o padaryti klaidą.
Kelias į profesiją – visiškai neplanuotas
„Jeigu man kas jaunystėje būtų pasakęs, kad dirbsiu kažkur aukštai, būčiau pasukęs pirštą prie smilkinio ir pasakęs: „Jūs juokaujat““, – šypsosi I. Gylys.
Šiandien jis vadovauja įmonei, dirbančiai su didžiosiomis fasadų bendrovėmis Lietuvoje. Komanda specializuojasi naujų biurų pastatų priežiūroje – nuo smulkių remontų iki sudėtingų stiklo keitimo darbų.
Tiesa, vyras neslepia vis dar jaučiantis aukščio baimę. Anot jo, ši niekur nedingsta, net po daugybės metų lipimo dangoraižių sienomis.
„Dirbame tik su naujos statybos pastatais, nes ten viskas aišku ir saugu, bet taip pat ir todėl, nes ten reikia daugiausiai priežiūros. Senuose daugiabučiuose mums veiklos ir taip būtų gerokai mažiau – ten nebent dailininkams būtų ką veikti“, – paaiškina pašnekovas.
Pasitikėjimas – svarbiausia įranga
Nors iš šalies jų darbas atrodo pavojingas, I. Gylys tvirtina, kad viskas paremta pasitikėjimu ir technologijomis.
„Mes patys prisirišame virves, užfiksuojame visas apsauga, ir, aišku, dirbame su žmonėmis, kuriuos pažįstame ir galime pasitikėti.
Pasitikėjimas savimi ir kolegomis mūsų darbe yra viskas. Be to, juk gyvename Europoje, kur saugumo standartai labai aukšti – jeigu viską darai pagal taisykles, rizika minimali“, – sako jis.
Pasak aukštalipio, moderni įranga ir griežti reikalavimai leidžia dirbti be baimės, bet kartu išlaikyti atsakomybės jausmą.
„Baimės dabar, aišku, mažiau. Aišku, aš ne tiek bijau aukščio, kiek bijau padaryti klaidą. Nes klaida ruošiantis lipimui, tvirtinant virves ar keliant krovinį gali sukelti pavojų ne tik tau, bet ir kolegai“, – pripažįsta Ignas.
Daugiau streso už aukštį kelia...katinai
Per daugiau nei dvidešimt veiklos metų I. Gylys prisimena ne tik darbus ant stiklinių pastatų fasadų, bet ir kelias netikėtas „misijas“. Viena jų – katinų gelbėjimas.
„Buvo toks etapas – viena vasara, kai visi pradėjo man skambinti ir prašyti iškelti kates iš medžių. Taip įvyko todėl, nes vienas pažįstamas nufotografavo mus su katinais, ir tos nuotraukos visai netikėtai pasklido internete.
Žmonės pagūglindavo, kaip nukelti katinus, ir, matyt, rasdavo mūsų nuotraukas, ir prasidėjo – „gal galit atvažiuoti, mūsų katinas jau trečią dieną medyje“.“
Nors tai ir nebuvo realus jo darbas, I. Gylys vis tiek vykdavo padėti šiems žmonėms. Tiesa, tos vasaros istorijos, pasak jo, nebuvo nei pelningos, nei paprastos.
„Nuvažiuoji, lipi į dvidešimties metrų medį, o katinas – piktas. Šnypščia, draskosi, žiūri, kas čia, toks beprotis, prie jo artėja. Vienas vos man į akis neįdrėskė.
Tai, turbūt, buvo didžiausias adrenalino kiekis mano gyvenime – ne aukštalipio darbe, o su tais katinais“, – juokiasi vyras.
Galiausiai, po kelių tokių iškvietimų, Ignas „uždarė“ šią savo veiklos sritį:
.„Žmonės pradėjo skambinti net šeštadienio vakarais. Kai atsisakiau, išvadino visais žodžiais, kokius tik žino. Tai pasakiau – gana. Užteks labdaros.“
Paklaustas, kas jam labiausiai patinka darbe, Ignas ilgai negalvoja: iššūkiai.
„Mėgstamiausia dalis – kai reikia sugalvoti, kaip padaryti kažką nestandartiško. Kartais būna, kad projektas visiškai ne pagal vadovėlį, tada ir būna įdomiausia.
Vieną kartą keitėme 600 kilogramų sveriantį stiklą – iš apačios jis atrodo ne toks ir didelis, bet kai pamatai iš arti, supranti, kokio masto tai darbas“, – pasakoja jis.
Technologijos keičiasi
Per du dešimtmečius I. Gylys matė, kaip keičiasi įranga, saugos reikalavimai ir pats požiūris į profesiją.
„Prieš dvidešimt metų viskas atrodė kitaip – įranga paprastesnė, žinios ribotos. Dabar turime tiek informacijos, kad net važiuojame pasipraktikuoti į užsienį.
Bet vis tiek svarbiausia – nepaleisti atsakomybės. Toks požiūris gali kainuoti gyvybę“, – sako jis.
Nors žmonėms iš apačios atrodo, kad aukštalipiai – bebaimiai nuotykių ieškotojai, Ignas pabrėžia: „Mes darbe jokių cirkų nedarome. Visas adrenalinas pasilieka tiems, kurie žiūri iš apačios.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
