„Gyvenau su sugyventiniu. Jis labai gėrė, parėjęs labai mušdavosi. Tuomet pradėjau ir aš vartoti alkoholį. Sugyventinis kartais norėdavo kelti ranką ir prieš juos, bet kadangi aš užstodavau, tai aš ir gaudavau. Jis mane kartais ir į rūsį uždarydavo – visko būdavo. Vėliau atsitiko taip, kad jis pradėjo dirbti ant stogų, mėnesiais nebegrįždavo namo. Galiausiai jam paskambino meilužė – to man ir reikėjo, kad jį iškraustyčiau iš namų“,– pasakoja Jurgita apie prieš dešimtmetį nutikusį įvykį.
Tuo metu ji su savo sugyventiniu augino keturis vaikus, o penktoji – Aurelija laikinai augo kūdikių namuose, nes, kaip sako Jurgita, buvo neįgali ir jai auginti reikėjo specialios įrangos.
Tamsusis laikotarpis
Išvariusi vyrą iš namų, Jurgita palūžo.
„Buvo lapkritis, palikau be malkų, man niekas nepadėjo, o socialinė darbuotoja, kuri pas mus lankydavosi, nebuvo ta moteris, kuri padėtų. Tada pradėjau dar labiau vartoti alkoholį. Vieną dieną su savo keturmete dukrele Viktorija išvažiavau trumpam į kitą kaimelį, o vaikus palikau namie vienus, tačiau neilgam, tik iki ketvirtos valandos popiet. Kaimynė paskundė vaiko teisėms ir iš manęs atėmė vaikus.
Kiek kreipiausi, prašiau, kad nors vasarą išleistų, niekas nekreipė dėmesio. Didžiausias priekaištas man buvo tas, kad aš nedirbu legaliai ir neturėjau nuolatinio būsto“, – kalba Jurgita.
Moteris taip pat pripažįsta, kad vaikus atėmė ir dėl alkoholio vartojimo, kuriuo ji neslepia piktnaudžiavusi.
„Kiekvieną dieną negerdavau, tačiau taip sutapdavo, kad, kai atvažiuodavo tikrinti, būdavau arba „pachmielinga“, arba išgėrusi. Jei mano sugyventinis nevartodavo, tai ir aš nevartodavau, o kai jis gerdavo, tai ir aš gerdavau...“ – prisimena Jurgita.
Kelionė iš alkoholizmo
Moteris sako, kad likusi be vaikų ji patyrė tikrą pragarą.
„Kadangi viena buvau, tai ir galą sau norėjau pasidaryti, visai buvau palūžusi, dar labiau į alkoholį įnikau. Buvau palikta tarp dangaus ir žemės. Visa Dievo laimė, kad buvo mama, kuri ir kibo man padėti – jos dėka nustojau vartoti – prieš penkerius metus pradėjau koduotis, ir po šiai dienai nevartoju. Tad ėmiau kilti iš tos bedugnės, pradėjau lankyti vaikus, susipažinau su dabartiniu sugyventiniu, kuris yra iš viso nevartojantis alkoholio ir man labai padeda, dar ir su vaikais gerai sutaria. Ačiū Dievui, kad išlipau iš tos bedugnės“, – pasakoja Jurgita.
Moteris ėmė savaitgaliais ir atostogoms vaikus pasiimtėi namo. Jurgita pasakoja, kad visą laiką norėjusi atsiimti vaikus, tačiau to negalėjo padaryti, nes ir su naujuoju sugyventiniu jie neturėję nuolatinės gyvenamosios vietos, dėl ko vaikų niekas jiems ir neatidavė.
„Keliaudavau iš vienos trobos į kitą – kas įleisdavo metams, kas dviems. Kas dėl darbų, tai vasarą eidavau uogauti, grybauti, daržus ravėti, bulves kasti, tik žiemą tų darbų nebūdavo – kaimuose jų nėra...“ – pasakojo moteris.
Jurgita su sugyventiniu galiausiai gavo socialinį būstą Johampolio kaime, ir tuomet iš karto padavė prašymus atsiimti vaikus, kas šių metų sausį ir įvyko.
300 eurų septyniems žmonėms
Jurgita pripažįsta, kad kaltė dėl vaikų praleistų metų vaikų namuose ją kankina iki šiol, o baimė, kad vaikus gali vėl atimti, moters nepalieka – mat verčiasi šeimai labai sunkiai.
„Aš stoviu darbo biržoje, o mano vyras dirba pas ūkininką, bet gavo kelio traumą ir dabar yra su biuleteniu. Jeigu eičiau kur pati padirbėti pas ūkininkus, tada atskaičiuotų pinigus iš pašalpų, tad dirbti galima nebent paslapčia. Visos mūsų pajamos – tai 75 eurai už vaikus, 191 euras socialinė parama ir dar vyro pinigai už biuletenį – buvo 27 eurai. Visgi kai vyras sveikas, irgi daugiau šimto eurų neišeina uždirbti. Tiesiog nėra darbų kaime“, – dalinosi moteris, nurodydama, kad 7 asmenų šeimos mėnesinės pajamos išeina apie 300 eurų.
Didelei šeimai buityje, sako Jurgita, tikrai sunku – todėl ir viena iš jos mergaičių pasirinko grįžti ne namo, o pas globėjus, gyvenančius žymiai labiau pasiturinčiai, ir mama jos nekaltina. Kiti vaikai, tikina moteris, be galo džiaugiasi grįžę į šeimą.
„Kartais tenka ir vien tik kruopas valgyti, bet tada mano penkiolikos metų dukra ir sako: „mama, nepergyvenk, mums gerai ir kruopos – svarbu, kad mes namuose“. Kai buvo atvažiavusios vaikų teisės, vaikai buvo persigandę, klausė, ar neatims jų vėl dėl to, kad šaldytuve jokio mėsos produkto nėra. Visgi viskas baigėsi gerai, o vaikai labai patenkinti ir labai nori būti namuose“, – pasakoja moteris.
Pagalba
Moteris sako, kad iš seniūnijos ar labdaros fondų jokios pagalbos nesulaukia, tačiau kaimynai yra geranoriški – viena, pavyzdžiui, išskyrė žemės, kad šeima galėtų užsiauginti daržovių. Kaimynai pikto žodžio dėl vaikų atėmimo nesako, o ir vaikai mokykloje dėl to, kalba Jurgita, patyčių nepatiria. Dabar mama prašo: bet kokia pagalba būrų reikalinga.
„Dabar labiausiai reikėtų paramos drabužiais ir mokyklinėmis priemonėmis – rugsėjis, kuomet vaikus reikia leisti į mokyklą, yra baisiausias, nes vaikams reikia įvairių prekių, o kur dar mergaičių higienos reikmenys. Tai bet kokia parama mums būtų naudinga ir reikalinga“, – kalbėjo Jurgita.
Norintys padėti Jurgitos šeimai, gali tai padaryti susisiekę su moterimi numeriu 864159720 arba elektroniniu paštu [email protected].
