Medicininėje literatūroje rašoma, kad pasaulyje ilgą laiką buvo atliekama priverstinė moterų sterilizacija. XX amžiaus pradžioje daugelyje šalių, tokiose kaip Japonija, Kanada, Australija, Suomija, Švedija, Slovakija, Šveicarija ir kt., buvo priimti įstatymai, leidžiantys priverstinai sterilizuoti psichikos negalią turinčius asmenis. Kai kur šie draudimai galiojo iki 1980 metų.
Pasak Jasiuliškių socialinės globos namų direktoriaus Viliaus Petrausko, Lietuvoje praktikos sterilizuoti psichikos ar proto negalią turinčius žmones nebūta. Sovietmečiu moterims buvo priverstinai atliekami abortai.
Teisė rinktis
Dabar kiekvienas psichikos negalią turintis žmogus gali pasirinkti – kurti šeimą, turėti vaikų ar ne. Tai priklauso nuo vertybinių nuostatų, atsakomybės jausmo. Štai vilnietė Evelina (vardas pakeistas), kuriai diagnozuotas psichikos sutrikimas, sako tvirtai apsisprendusi niekada neturėti vaikų. „Gyvenime neturėjau ir nepatyriau tėvų šilumos bei meilės. Man tėvus atstojo globos namų darbuotojai, kurie išmokė mane labai daug dalykų. Baiminuosi, kad tapusi mama negebėsiu mylėti, nes manęs nemylėjo mano tėvai“, – sako mergina.
Ji sako bijanti ir dėl to, kad vaikai nepaveldėtų jos sutrikimo: „Labai baisu, kad negebėsiu prisiimti atsakomybės už savo vaiką, nes kartais pati su savimi nesusitvarkau, man reikalinga socialinių darbuotojų pagalba. Nenorėčiau, kad vaikas jaustų tai, ką jaučiu aš, kad matytų šalia tokią mamą.“ Vis dėlto tokios pozicijos laikosi ne visi psichikos negalią turintys žmonės. Kai kurie ne tik drąsiai kuria šeimas, bet ir ryžtasi susilaukti vaikų.
Savarankiško gyvenimo namų „Savi namai“ laikinai vedėjo pareigas einanti Anželika Žolnerukaitė sako, kad čia sudarytos sąlygos gyventi penkioms šeimoms: „Turime 5 dviviečius kambarius, vis dėlto iki šiol buvo atsiradusios tik dvi šeimos. Vienai šeimai, kur mama augino sūnų, likimas susiklostė nesėkmingai, o kita pora, beje, susipažinusi mūsų įstaigoje, sėkmingai kabinasi į gyvenimą. Dar vienos šeimos tėvas gyvena „Savuose namuose“, o žmona su vaiku – kitur.“
Ciklinė nuotaikų kaita
Haliucinacijos
Nervingumas ir pyktis
Nemiga
Pasak specialistės, situacijos šeimose, auginančiose vaikus, būna labai skirtingos. „Susidūrėme su atveju, kai moteris nepripažino savo ligos, nevartojo paskirtų medikamentų, nuolat melavo ir turėjo polinkį nusikalsti. Vaiko priežiūra po skyrybų buvo paskirta vyrui, o mama galėjo tik matytis su vaiku. Tačiau vėliau neteko ir šios galimybės, nes nepriėmė jokios specialistų pagalbos, nenorėjo dirbti. Kaip moteris gyvena dabar – nežinome“, – gyvenimiškas istorijas pasakoja A. Žolnerukaitė.
Dar viena šeima – mama su dukra – atsikraustė iš kitos įstaigos, kur atsidūrė dėl tėvo smurto. „Moteris buvo labai prisirišusi prie vyriškio, nors jis prieš ją smurtavo, – pasakoja įstaigos vadovė. – Ji nuolat pabėgdavo pasislėpti pas mus, nes neturėjo artimų žmonių. Tai tęsėsi daug metų. Galiausiai, atsidarius „Saviems namams“, moteriai atsirado galimybė gauti nuolatinį gyvenamąjį plotą. Padedama kitos įstaigos darbuotojų susitvarkė reikalingus dokumentus ir atsikraustė gyventi pas mus. Deja, santykiai su vyru dar ilgą laiką nenutrūko. Nesyk ir man pačiai tekdavo ieškoti moters su vaiku: vyras gražiai pakalbėdavo, ir ji vėl pas jį grįždavo. Reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad moteris pakeistų nuomonę ir bandytų kurti savo ir dukros gyvenimą be smurtaujančio vyro.“
A. Žolnerukaitė teigia, kad vaikus auginančios psichikos negalią turinčių žmonių šeimos patiria nemažai išbandymų. Štai vienos šeimos vyras gyvena „Savuose namuose“, o jo vaikas ir žmona – su žmonos mama. Pasak pašnekovės, ir visai šeimai, ir kiekvienam šeimos nariui atskirai reikalinga emocinė pagalba. Taip pat šeima susiduria su finansiniais sunkumais, nors juos remia tėvai, padeda susitvarkyti ir patenkinti poreikius. „Su abiem tėvais nuolat bendraujame, palaikome juos, padedame ar nukreipiame tinkama linkme. Šeima buvo įtraukta į sunkumus patiriančių šeimų grupę, nes abu tėvai serga psichine liga. Vėliau, įdėjus daug pastangų, iš apskaitos šeima buvo išbraukta“, – sako įstaigos vadovė.
Stengiasi, bet reikia pagalbos
A. Žolnerukaitė sako, kad yra ir gražių pavyzdžių, kai du žmonės, turintys psichikos negalią, gyvena darniai ir gražiai augina vaiką. „Mūsų namuose apsigyveno vieniša mama su vaiku, – pasakoja pašnekovė. – Kitame kambaryje įsikūrė vyras, persikėlęs iš socialinės globos namų. Jiedu susipažino, įsimylėjo vienas kitą ir susituokė. Vaiką vyras augina ir auklėja kaip savo. Moteris su vaiku buvo įtraukti į sunkumus patiriančių šeimų grupę. Ji liko įrašyta į sąrašus net ir tada, kai ištekėjo už kito vyro. Priežastis – abiem tėvams diagnozuotas psichikos sutrikimas.“
Pasak „Savų namų“ vadovės, ir ši šeima susidūrė su įvairiais sunkumais – nuo finansinių, kai tėvams reikėjo padėti susirasti darbą, iki sveikatos ar asmeninių problemų, kurių šeima negalėjo savarankiškai išspręsti: „Su visapusiška specialistų pagalba ir parama visos kliūtys tapo įveikiamos. Dabar šeima gauna stabilias pajamas, vaikas mokosi mokykloje, sveikatos priežiūros sritis – stabili, o santykiai šeimoje darnūs, nors, kaip ir visur, nėra namų be dūmų. Svarbiausia, kad šeima buvo išbraukta iš sunkumus patiriančių šeimų sąrašo.“
Su vaikus auginančiomis šeimomis susiduria ir VšĮ Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyba. Jos direktorė Algė Nariūnienė pasakoja apie tarnyboje besilankiusią šeimą, kurioje abu sutuoktiniai turi psichikos negalią: „Laukdamasi moteris patyrė daugybę psichologinių problemų. Tarnybos psichologas nuolat vykdavo pas juos. Kai vaikas gimė, iškart šeimai skyrėme asmeninę pagalbininkę, kuri važiuodavo pas juos po keletą kartų per savaitę. Šeima labai džiaugėsi jos pagalba. Be to, nuolat teikdavome šeimai produktus iš „Maisto banko“, prireikus nuveždavome vaiką pas gydytoją.“
Pasak A. Nariūnienės, stebino ne tik kaimynų, bet ir giminių požiūris į kūdikio susilaukusius tėvus, šeimą pasmerkė net artimiausi žmonės. Tėvai patyrė didelį spaudimą, primygtinį aplinkinių dėmesį: „Vos išgirdę verkiantį vaiką kaimynai išsyk skambindavo policijai, vaikų teisių tarnyboms. Mūsų prižiūrima šeima labai bijojo atkreipti aplinkinių dėmesį, todėl užsidarė savyje.“
Šeimas kurti nedraudžiama ir socialinės globos namuose. Jasiuliškių socialinės globos namuose gyvena keletas šeimų, kur psichikos negalią turi ir tėvai, ir jų suaugę vaikai.
V. Petrauskas sako, kad vaiko susilaukusiems tėvams sudaromos visos sąlygos juos auginti. Vis dėlto ir čia toli gražu ne visi atvejai būna sėkmingi. „Padedame šeimoms kuo galėdami. Priimame tėvus į darbą, suteikiame visas reikalingas sąlygas, mokome. Aišku, būta įvairių situacijų. Vienai šeimai, išėjusiai iš mūsų gyventi atskirai, savarankiškas gyvenimas nepavyko, nors jie gavo socialinį būstą. Tėvo būklė buvo itin nestabili, mamos negalia sunki, todėl po kurio laiko iš šeimos paimti visi trys vaikai“, – pasakoja įstaigos vadovas.
Susiduria su problemomis
A. Žolnerukaitės teigimu, vaiko susilaukusioms šeimoms reikia visapusiškos pagalbos. „Socialiniai darbuotojai padeda sprendžiant įvairius gyvenimo klausimus: susidėlioti finansus, susirasti darbą, palaikyti stabilią psichikos sveikatos būklę, spręsti emocines problemas ir pan., – vardija A. Žolnerukaitė. – Socialiniai darbuotojai taip pat atlieka mediatoriaus vaidmenį spręsdami tarpusavio konfliktus, mūsų psichologė konsultuoja rūpimais klausimais, slaugytoja konsultuoja sveikatos priežiūros klausimais, prireikus siunčia pagalbos pas specialistus. Šeima nepaliekama viena su savo rūpesčiais – jei reikia, padedame prižiūrėti vaikus, paruošti pamokas ir kt.“
Specialistė pabrėžia, kad visos situacijos, su kuriomis susiduriama, yra labai skirtingos, todėl pagalbos formos yra individualios. „Vis dėlto tarp visų šeimų yra vienas bendrumas – psichikos negalią turinčių asmenų šeimos yra labai stigmatizuojamos. Vien tai, kad vien dėl negalios šeimos yra įtraukiamos į sunkumus patiriančių šeimų sąrašą, parodo vis dar vyraujantį požiūrį į psichikos sutrikimus“, – pabrėžia A. Žolnerukaitė.
A. Nariūnienės teigimu, psichikos negalią turinčių žmonių šeimoms reikalinga ne tik psichologinė, bet ir finansinė pagalba. „Kaip galima užauginti vaiką, kai abu tėvai gauna vos po 130 eurų? Kaip jį aprengti, išleisti į mokyklą? Mano manymu, valstybė, savivaldybės šiems žmonėms turėtų skirti kur kas daugiau dėmesio, padėti ne tik psichologiškai, bet ir finansiškai“, – įsitikinusi A. Nariūnienė.
Pasak V. Petrausko, tam, kad šeimos galėtų sėkmingai auginti vaikus, turėtų būti sukurta tinkamesnė socialinė aplinka, šeimoms skiriama daugiau dėmesio bendruomenėse.
A. Žolnerukaitė pritaria, kad šeimoms, sulaukiančioms bendruomenės, giminių paramos, tvarkytis yra lengviau. „Džiaugiuosi, kad pas mus vaikai auga tolerantiški, nes jau nuo mažų dienų susipažįsta su negalia, moka atjausti kitą. Šeimoms, kurios nariai turi psichikos negalią, labai svarbu palaikymas. Jos labai skaudžiai reaguoja į aplinkinių replikas, nuomonę. Tik gaudami pastiprinimą iš aplinkos šie žmonės pasijunta tvirčiau, gali kurti visavertes šeimas, kur auga laimingi vaikai“, – teigia A. Žolnerukaitė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
