Noras padaryti iš vyro “kūdikį” - stipraus motinystės instinkto pasireiškimas. Prisiminkit, kaip žaisdavote su lėlėmis. Jau tuomet jums kildavo poreikis maudyti, šukuoti, rengti savo lėlę. Meilės sąvoka reiškė visišką globą, kuria apsupdavote mylimą objektą. Bet atsiklauskite vyro, ar jam patinka būti lėle? Galbūt tuomet giliau suprasite vyriško nedėkingumo priežastis.
Daiva K. rašo: “Jis dar miega, o aš vaikštau ant pirštų galiukų, verdu jam kavą, lyginu jo drabužius… Niekuomet vėliau nebuvau tokia laiminga. Iš pat pradžių ėmiau jį vadinti “mano mažučiu”. Tai jam patiko. Jis, su savo bicepsais, man kažkodėl atrodė toks bejėgis, nepraktiškas… Man visąlaik norėjosi ką nors dėl jo padaryti. Prisipirkau krūvą kulinarinių knygų ir iš vakaro sugalvodavau meniu rytdienai, norėjau, kad būtų kuo skaniau ir originaliau. Net išskalbiau visas jo kojines. Man tiek džiaugsmo teikė jo kelnių lyginimas!”.
Vienos iš priežasčių, kodėl moteris patiria nenumaldomą norą aptarnauti mylimą vyrą, reikia ieškoti jos vaikystėje. Moterys, vaikystėje negavusios pakankamos meilės “už nieką” dozės, deja, nemoka mylėti savęs. Jos nežino, ką reiškia būti mylimai dykai, “dėl gražių akučių”. Visa jų gyvenimiška patirtis rodo, kad meilę reikia užsitarnauti, užsidirbti.
Už pernelyg didelės vyro globos visuomet slypi nesąmoninga baimė netekti jo meilės. Tupinėdama iš visų pusių apie savo išrinktąjį, paversdama jį savo “berniuku”, savo “lėlyte”, jūs nesąmoningai stengiatės sustiprinti nuosavybės jausmą, pojūtį, kad vyras visiškai jums priklauso. Ir taip įgyjate iliuzinę garantiją, kad jūsų nesiliaus mylėję.
“Bet jam tai taip patikdavo. Jis neturėjo nieko prieš, - sako Alma B. - Mačiau, kad jis buvo laimingas. Niekaip nesuprantu, kodėl jis mane paliko”. Tačiau Alma nesako, kad ji ne tik visapusiškai tarnavo savo draugui, bet ir keldavo jam isterijas, kai jis jai neskambindavo, ilgiau užtrukęs darbe. Jai nepatiko, kad jis pernelyg dažnai lankosi pas savo motiną, važinėja į medžioklę su savo draugais, pamiršdamas ją…
Bet kuriam vyrui patiks motiniškas elgesys su juo. Bet tai anaiptol nereiškia, kad jis iš rimtųjų priima “berniuko” vaidmenį. Nereikia apsigauti. Deja, mylinti moteris dažnai linkusi matyti tik paviršiuje esančius dalykus. Dažniausiai ji nepastebi, kaip primeta vyrui globą, kuri jam visai nereikalinga. Jei kam nors atiduodame save visą, mes patenkame į priklausomybę nuo to, kam save aukojame. Ta priklausomybė pasireiškia poreikiu turėti meilės objektą visuomet prieš akis. Nepastebimai, drauge su pasiaukojimu auga ir mūsų pretenzijos “berniukui”.
“Pamiršti save, ištirpti kitame” - tokia pozicija tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kilni, nekalta. Jei jums norisi “išnykti kitame” - turite rimtų psichinių problemų, kurios gali sugriauti visą jūsų asmeninę laimę.
Kita vertus, labai dažnai moteris pabėga į rūpinimąsi vyru, kaip pabėgama į ligą. Pabėga nuo išorinių ir vidinių problemų, kurias reikia spręsti. Pabėga nuo ją slegiančios praeities. Nerimą turėtų sukelti jau pati liguista aistra, su kuria kartais moteris pasiaukoja.
