Ar meilė = santuoka?

Juo­zas ir Si­gi­ta jau 18 me­tų gy­ve­na kar­tu ne­su­si­tuo­kę. Da­bar Si­gi­ta sa­ko su­pra­tu­si, kad san­tuo­ka – baž­ny­čios su­gal­vo­tas ir vals­ty­bės pe­rim­tas įran­kis žmo­nėms val­dy­ti. Tik­ro­ji san­tuo­ka yra mei­lė.

Ta­čiau taip ji gal­vo­jo ne vi­sa­da.

San­tuo­kos še­šė­lis

Si­gi­tos da­bar­ti­nis gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vas prieš tai bu­vo ve­dęs. Su sa­vo pir­mą­ja žmo­na iš­gy­ve­no vos ke­lis me­tus. Iš­sis­ky­rė, nors jau po­rą vai­kų tu­rė­jo.

Tur­tą pa­li­ko žmo­nai, ta­čiau ji įvai­riais bū­dais ban­do gau­ti nau­dos iš sa­vo bu­vu­sio­jo vy­ro ir nu­tei­ki­nė­ja prieš jį vai­kus.

„Aš iš jos vy­ro ne­nu­vi­lio­jau, o tik pa­siė­miau, kai šis li­ko vie­ni­šas. Esu kei­kia­ma iki šiol, ta­čiau sten­giuo­si ne­si­vel­ti į konf­lik­tus ir tie­siog gy­ven­ti su man skir­tu žmo­gu­mi“, – kal­ba Si­gi­ta.

Drau­gės ver­tė te­kė­ti

Spau­di­mą mo­te­ris ju­to ne tik iš bu­vu­sios vy­ro šei­mos, bet ir iš drau­gių. „Te­kėk, lai Juo­zas įro­do sa­vo mei­lę. Ko­kia tu mo­te­ris – be sta­tu­so, be jo pa­var­dės?“ – ko­ne kas­dien ra­gi­no drau­gės.

Juo­zas po sky­ry­bų san­tuo­kų rū­mų dar­buo­to­joms nu­ne­šė gė­lių ir mes­te­lė­jo: „Jei dar kar­tą čia ką nors at­ve­siu – už­si­ra­kin­kit du­ris, kol į pro­tą su­grį­šiu“.

Si­gi­ta, my­lė­da­ma sa­vo žmo­gų, su­ti­ko ne­si­tuok­ti, nors vi­sai to no­rė­jo. Mie­lai ir pa­var­dę bū­tų pa­si­kei­tų­si: „Bu­vo žiau­rus spau­di­mas. Drau­gės ka­lė man į gal­vą min­tį, kad žmo­gus, su ku­riuo gy­ve­nu, bi­jo įsi­pa­rei­go­ji­mų“.

Vie­na sa­kė, kad iš­si­ža­dė­tų sa­vo duk­ros, jei ši gy­ven­tų „su­si­me­tų­si“. Kai ku­rie žmo­nės pa­reiš­kė ne­la­bai no­rin­tys sė­dė­ti už vie­no sta­lo su „gy­ve­nan­čiais nuo­dė­mė­je“.

Si­gi­ta neiš­te­kė­jo ir sa­ko to­liau ger­bian­ti bei my­lin­ti sa­vo žmo­gų: „Ne­si­jau­čiu blo­gai ar ma­žiau my­liu. Džiau­giuo­si, kad mie­ga­me dvie­se, nes tarp mū­sų nei baž­ny­čios, nei vals­ty­bės su sa­vo „po­pie­riais“ nė­ra“.

Ves­tu­vės – tik iš­lai­dos

Ki­ta po­ra – Rai­mon­da ir Vi­lius. Jau­ni, su­si­tuo­kę prieš po­rą me­tų. Abu sa­ko, kad po ves­tu­vių nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Ke­le­tą me­tų jie­du kar­tu gy­ve­no ir iki ves­tu­vių.

„Anks­čiau dau­giau ma­lo­nių staig­me­nų su­lauk­da­vau. Kai pra­de­di gy­ven­ti kar­tu, įsi­su­ki į ru­ti­ną ir pa­si­bai­gia ro­man­ti­ka. Ta­čiau tai ne­bū­ti­nai su­tam­pa su ves­tu­vių die­na“, – sa­ko Rai­mon­da. Jos pa­var­dė ir sta­tu­sas pa­si­kei­tė: „Iš kam­ba­rio­kės ta­pau žmo­na ir nie­kas juo­kais ar rim­tai ne­be­sa­ko, kad nuo­dė­mė­je gy­ve­nu“.

Jei vy­ro pa­var­dė Rai­mon­dai bū­tų ne­pa­ti­ku­si – ji bū­tų pa­si­lik­usi sa­vo mer­gau­ti­nę.

Da­bar po­ra grei­čiau­siai ne­si­tuok­tų, jei su­grą­žin­tų lai­ką ke­le­tą me­tų. Gal tik „su­si­ra­šy­tų“, nes ves­tu­vės – bu­vo di­džiu­lės iš­lai­dos.

Rai­mon­da ir Vi­lius sa­ko, kad tuo­kė­si tik dėl ar­ti­mų žmo­nių ir drau­gų. Vie­niems rei­kė­jo ba­liaus, ki­tiems – tei­sė­tų gi­mi­nys­tės ry­šių.

Ken­kė­jai

Pen­kias­de­šimt­me­tis Pet­ras yra iš­si­sky­ręs ir gy­ve­ni­mo smulk­me­nų ne­pa­sa­ko­ja: „Atė­jo lai­kas – me­čiau. Ne­pa­lai­kau san­ty­kių, ku­rie man ža­lin­gi. Tai lie­čia ne tik san­tuo­ką. Blo­gus drau­gus, su­ktus vir­ši­nin­kus ir ki­to­kius ken­kė­jus siun­čiu kuo to­liau“.

Pet­ras ne­nut­rau­kė ry­šių su sa­vo dviem sū­nu­mis. Jie jau suau­gę, daž­nai ap­si­lan­ko pas tė­vą – pa­de­da ūky­je, at­ve­ža anū­kus. Su bu­vu­sia žmo­na iš­gy­ve­no iki si­dab­ri­nių ves­tu­vių. Iš­sis­ky­rė ge­ruo­ju.

Vy­ro nuo­mo­ne, vie­ni žmo­nės pa­sau­lį su­vo­kia kaip hie­rar­chi­nę struk­tū­rą. Sten­gia­si pa­lip­ti ant aukš­tes­nio laip­te­lio, o ki­tą – pa­stum­ti že­miau. Bet yra ir to­kių, ku­rie pa­sau­lį su­vo­kia ne kaip pi­ra­mi­dę, o ho­ri­zon­tą. Ką to­kiems da­ry­ti su ne­tin­ka­mu žmo­gu­mi? „Jie pa­pras­čiau­siai iš­ve­ja­mi už ho­ri­zon­to“, – at­sa­ko Pet­ras.

Ką šio vy­ro gy­ve­ni­me reiš­kia san­tuo­kos sai­tai ir pa­si­ža­dė­ji­mas my­lė­ti am­ži­nai? „Ne dėl san­tuo­kos gy­ve­nau, ne dėl jos nu­trau­kiau san­ty­kius. Jei­gu žmo­nės su­ta­ria, jie ga­li gy­ven­ti ir vie­no­je ka­lė­ji­mo ka­me­ro­je“.

Ne tik Ci­vi­li­nis ko­dek­sas

Šiau­lie­čių tei­si­nin­kų po­ra Jo­lan­ta ir Al­gi­man­tas Gruz­džiai, kal­bė­da­mi apie san­tuo­ką, pa­brė­žia – vi­si jų at­sa­ky­mai nuo­šir­dūs ir at­spin­di jų nuo­mo­nę. Ji re­mia­si ne tik ci­vi­li­niu ko­dek­su, bet ir as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi.

– Ar po­rai, no­rin­čiai gy­ven­ti kar­tu, tei­si­niu po­žiū­riu san­tuo­ka ką nors su­tei­kia?

Al­gi­man­tas Gruz­dys: – San­tuo­ka mums su­tei­kė tik sta­tu­są vi­suo­me­nė­je, ta­čiau jo­kios nau­dos ar pri­vi­le­gi­jų ne­tu­ri­me dau­giau, nei gy­ve­nan­tys ne­su­si­tuo­kę. Vai­kų tei­ses ir in­te­re­sus ga­li­ma leng­vai ap­sau­go­ti įvai­rais san­do­riais, su­tar­ti­mis ir ne­su­si­tuo­kus. Ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­das, jog san­tuo­ka – emo­ci­nis da­ly­kas, ku­riuo nau­do­ja­si vals­ty­bė ir baž­ny­čia.

Jo­lan­ta Gruz­die­nė: – San­tuo­ka su­tei­kia tei­sę ofi­cia­liai va­din­tis vy­ru ir žmo­na. Ga­ran­ti­ją, kad iš bend­rų pi­ni­gų įgy­ja­mas tur­tas ne­taps vie­no as­me­ni­niu tur­tu. Svar­biau­sias da­ly­kas, kad šei­mo­je bū­tų san­tar­vė, mei­lė. Jau­ni­mas ypač spau­džia­mas su­da­ry­ti san­tuo­ką. Mo­ty­vuo­ja­ma tuo, kad vai­kai tu­ri gim­ti ir aug­ti „tik­ro­je šei­mo­je“.

– Kaip teis­mai iš­siaiš­ki­na sky­ry­bų ka­lti­nin­ką?

A. G.: – Teis­mai ven­gia nu­trauk­ti san­tuo­ką dėl vie­no iš su­tuok­ti­nių kal­tės. Daž­niau­siai yra pri­pa­žįs­ta­ma, jog san­tuo­ka iši­ro dėl abie­jų kal­tės. Sun­ku nu­sta­ty­ti tie­są to­kio­se by­lo­je. Ją ga­li­ma ly­gin­ti su led­kal­nio vir­šū­ne.

J. G.: – Teis­mas yra kaip sve­ti­mas as­muo, ku­ris ne­gy­ve­no šios po­ros bend­ro šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo ir įvai­rius in­ci­den­tus ver­ti­na pa­vir­šu­ti­niš­kai. Pa­vyz­džiui, smur­tas ne­to­le­ruo­ti­nas. Jei vy­ras tren­kė mo­te­riai – kal­tas. Bet jei mo­te­ris po to pa­bė­go iš na­mų ir pri­si­glau­dė sve­ti­muo­se na­muo­se – ji ne­lo­ja­li šei­mai.

– Gal pa­sau­lis „pa­si­lei­dęs“?

A. G.: – Pa­sau­lis li­ko toks pat. Tik žmo­nės kei­čia­si. Vi­suo­me­nės nuo­mo­nė ne­bė­ra to­kia svar­bi. Pa­vyz­džiui, anks­čiau jei jau­na ma­ma gy­ve­no ne san­tuo­ko­je, ap­lin­ki­nių po­žiū­ris bū­da­vo at­ža­rus, smer­kian­tis. Šiuo me­tu nie­kas ne­krei­pia dė­me­sio į tai, jog vai­ke­lį tu­rės vie­ni­ša mer­gi­na.

J. G.: – Žmo­nės pra­dė­jo ra­cio­na­liau mąs­ty­ti. Juk dar ne­se­niai su­tuok­ti­nį pa­rink­da­vo tė­vai. Apie jaus­mą ne­bu­vo nė kal­bos. San­tuo­kos da­bar rei­kia dau­giau jau­noms mer­gi­noms ar mo­te­rims. No­ri­si ap­si­vilk­ti nuo­ta­kos su­kne­lę, pa­si­keis­ti pa­var­dę.

– Tai ko­kias prie­lai­das ar iliu­zi­jas po­rai rei­kė­tų at­mes­ti prieš tuo­kian­tis?

A. G.: – Sank­ci­jos ir nau­jos pro­ble­mos gąs­di­na žmo­nes ir jiems sun­kiau ap­si­spręs­ti ne­be­gy­ven­ti kar­tu. Daž­nai su­tuok­ti­niai de­šimt­me­čius gy­ve­na at­ski­rai.

San­tuo­ką su­da­ry­ti ga­li­ma pi­giai ir grei­tai, ta­čiau jos nu­trau­ki­mas kai­nuo­ja ge­ro­kai dau­giau. Ži­no­ma, jei ne­pa­vyks­ta su­si­tar­ti ge­ruo­ju. Jau­niems žmo­nėms daž­niau pa­vyks­ta iš­si­skir­ti bend­ru su­ta­ri­mu. Vi­du­ti­nio am­žiaus po­ros daž­niau­siai ski­ria­si il­gai ir skau­džiai.

J. G.: – Su­da­rant san­tuo­ką, ne­rei­kė­tų gal­vo­ti, kad da­bar jis – ma­no, nie­kur ne­be­pa­bėgs, pa­si­keis. Svar­biau­sia san­tuo­ko­je be jaus­mo – ėji­mas ta pa­čia kryp­ti­mi, ta­čiau sa­vo ta­ku. San­tuo­kos liu­di­ji­mas ne­su­lai­ko nuo „iš­si­vaikš­čio­ji­mo“.

– Ar tuok­tu­mėtės šian­dien?

A. G.: – Tuok­čiau­si, nes man priim­ti­na gy­ven­ti šei­mo­je. Gal aš se­na­ma­diš­kas. Ta­čiau, jei šiuo me­tu pa­lik­čiau naš­lys ar iš­si­skir­čiau, ne­be­si­tuok­čiau nie­ka­da. Ger­biu šei­mas, ku­rios yra ofi­cia­liai su­si­tuo­ku­sios. Taip pat ger­biu ir šei­mas, ku­rios gy­ve­na kar­tu be san­tuo­kos, ta­čiau to­kį pat grą­žų, vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.

J. G.: – Gal taip ne­sku­bė­čiau. Pir­ma pa­gy­ven­čiau kar­tu ir „pa­si­ma­tuo­čiau“ šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą. Jei­gu mums ge­ra bū­ti kar­tu, ko­dėl ne­su­si­tuo­kus? Jei tek­tų iš­si­skir­ti ar lik­čiau naš­le, var­gu ar su­da­ry­čiau san­tuo­ką vėl. Man bū­tų priim­ti­na gy­ven­ti kar­tu ir ne­su­si­tuo­kus.

Alvydas JANUŠEVIČIUS