Kelias vingiuoja į Kemerą pajūriu, kalnų papėdėm, kai kur – kalnų tuneliu. Kraštovaizdis – nenusakomo grožio. Tauro kalnynas, apaugęs ilgaspygliais maumedžiais, pušelėmis, žalias, gyvybingas ir jaukus.
Šilta palaima
Nusimetę megztinius, išskubame apsidairyti. Kalnai! Iš trijų pusių. Rodos, dunksantys visai čia pat, ranka pasiekiami. Privačiuose sodeliuose ir parkeliuose sirpsta, raudonuoja granatai, žaliuoja citrinos, noksta apelsinai.
Išvertus į lietuvių kalbą Kemeras reiškia diržą. Taip jį pavadino svetimšaliai, atplaukę į šį užutekį. Apsaugai nuo piratų puldinėjimų vietinės gentys buvo pasistačiusios akmeninį pylimą. Vietos gyventojai gyveno kalnuose, ganė ožkas ir avis, o namus jiems atstodavo ožkenų palapinės.
Išlikusių klajoklių yra ir dabartinės Turkijos kalnuose. Rudenį kalniečiai nusileidžia į slėnį, pardavinėja savo rankų gaminius: kilimus, mezginius, papuošalus, kailius.
Grindiniu išklotas pasivaikščiojimo takas palei jūrą. Palmės, apsinuoginę platanai, galima užtikti ir žydinčių bananų. Pakrantėje plevėsuoja ne tik viešbučių, bet ir Turkijos vėliavos. Turkai didžiuojasi savo valstybe, gerbia jos atributus. Gali keliauti paplūdimiu niekieno netrukdomas – užtvarų nėra, mat viešbučiai nėra išparduoti kitų šalių firmoms.
Po jaunu mėnuliu
Visi skuba į paplūdimį, nors vilioja įvairiausiais patiekalais nukrautas stalas. Tiesa, kiaulienos negausi, vištienos, avienos, ožkienos, net jautienos – prašom! Aibė žalumynų ir įvairiausių rūšių alyvuogių. Turkai turistus maitina savos gamybos produktais. Vynas ir alus – taip pat vietinės gamybos. Užsienietiško reikia specialiai užsisakyti. Tai ganėtinai brangu.
Masina gausiai išpuoštas saldumynų stalas. Tradicinis turkų saldėsis lukumas – tai kieta želė su įvairiais riešutais ir spalvotu sirupu. Keliautojai juo nesižavi, bet lauktuvėms, vadovės patarimu, perkame lukumo, turkiškos gamybos degtinės „Rakė“, specialų turkišką amuletą, turintį apsaugoti nuo piktos akies (jei turi tokį pakabuką, blogi linkėjimai grįžta siuntėjui), spalvingais turkiškais raštais išmargintų porcelianinių padėkliukų, dubenėlių, prieskonių.
Viešbutyje daugiausia apsistoję pagyvenusios poros iš Suomijos, Švedijos, Vokietijos, Anglijos. Oro temperatūra neviršija 25 laipsnių, vienas malonumas lepintis šiluma ir jūra.
Apie 18 valandą jau temsta. Vakaroti prie baseino, siurbčioti vyną, klausytis turkiškos muzikos, žavėtis pilvo šokiais smagu ir linksma. Niekas niekur neskuba. Pateka mėnulis, visai toks pat kaip turkų vėliavoje. Jaunatis.
Mirusiųjų miesto paslaptys
Ankstų rytą laukia kelionė į Likijos sostinę. Tai veikiau dvasinis centras, nes Likija į valstybę taip ir nesusivienijo, buvo sudaryta iš atskirų miestų-valstybių. Pirmą kartą rašytiniai hetitų šaltiniai ją paminėjo kaip valstybę-teritoriją II tūkst. prieš mūsų erą. Įvairiausių kultūrų pėdsakai slypi jos istoriniuose paminkluose.
Įlankomis, kurių čia daugybė (sako, čia buvę ypač palanku pasislėpti piratų laivams), einantis kelias vingiuoja lyg gyvatė per stačias uolas. Gidė Milisenta pasakoja, kad šis plentas palei jūrą nutiestas vos prieš trejetą metų, kalnus išsprogdinus dinamitu. Net su šiuolaikine technika tai turėjo būti milžiniškas darbas.
Mira – senovinis miestas. Norėdami į jį patekti, visi turėdavo praeiti pro Mirusiųjų miestą, iškaltą stačiašlaitėse uolose. Kaip ir gyvųjų, taip ir mirusiųjų namuose būdavo iškertami langai ir durys.
Kuo žmogus iškilesnis, tuo aukščiau kalne ir jo pomirtinio gyvenimo vieta. Belieka spėlioti, kokiais būdais tokiame aukštyje būdavo atliekami statybos darbai, kaip užnešamas mirusiojo kūnas.
Paprastai kapavietėje būdavo trys suolai: ant vieno guldydavo mirusįjį, ant antro sudėdavo daiktus, kurių jam reikės kitame gyvenime, o ant trečio susėsdavo gedintys giminaičiai. Gedėdavo tol, kol priverkdavo šalia mirusiojo pastatytą amforą. Iš tikrųjų dažniausiai ją pripildydavo vandens, tada duris uždengdavo akmenine plokšte ir mirusiojo daugiau nebelankydavo.
Kalėdų senelio gimtinė
Visai šalia Mirusųjų miesto – antikinio teatro griuvėsiai. Jame tilpdavo apie 15tūkstančių žiūrovų. Stovėdami žiūrėti spektaklius ar gladiatorių kovas galėjo ir vergai. Teatrą puošusios statulos išvežtos į muziejus, dalis jų per ilgus amžius buvo nugriautos.
Šiame mieste gimė ir gyveno šv. Mikalojus, šiandien vadinamas Kalėdų seneliu ir globojantis vaikus. Jis gimė ankstyvaisiais krikščionybės metais, kai Kristaus išpažinėjai buvo persekiojami ir kankinami.
Vėliau, imperatoriui Konstantinui krikščionybę įteisinus kaip valstybinę Romos religiją, Mikalojus tapo vyskupu ir Miros mieste pastatė bažnyčią, kuri išliko iki mūsų dienų. Ji smarkiai apgriauta, tačiau nutarta jos nerestauruoti, tik pridengti stogu, kad šis architektūrinis paminklas nebeirtų.
Bažnyčioje saugomas sarkofagas, kuriame, tikima, yra šv. Mikalojaus palaikai (jis mirė Miroje). Tačiau kitur rašoma, kad XI amžiuje šiame krašte įsigalėjus musulmonų tikėjimui šv. Mikalojaus palaikai, bijant išniekinimo, perkelti į Barį.
Bažnyčioje visais metų laikais netrūksta piligrimų, du kartus per metus čia aukojamos mišios.
Gražuoliai kalnai
Viena įdomiausių ekskursijų – į Tahtali viršukalnę, aukščiausią Tauro kalnuose. Jos aukštis – 2 365 metrai. Patikimą keltuvą prieš porą metų įrengė šveicarų specialistai. Trasos į viršukalnę ilgis – 4 350 metrai. Tai ilgiausia Europoje ir antra pagal ilgį trasa pasaulyje.
Visi neįkopiami kalnai ir Graikijoje, ir Turkijoje buvo vadinami olimpo kalnais, dievų buveine. Žmogiškas nerimas ir smalsumas turistus suartina.
Įdomu pamatyti žemę nuo debesų kraštelio. Į 700 metrų aukštį turistus atveža autobusas. Vairuotojas (jis ir gidas) nekalba nei angliškai, nei rusiškai, bet kuo puikiausiai vieni kitus suprantame.
Vingiuotas siauras kelias kopia vis aukštyn be jokių apsauginių tvorelių. Važiuojant draustinio teritorija, pasitinka būriai riestaragių švelniavilnių ožkų.
Rašau dienoraštį
Pro pušų viršūnes atsiveria kalnų tarpekliai. Priartėjęs prie stačios uolos, keltuvas staiga kilsteli ir, rodos, tik per plauką neatsitrenkia į akmenis. Iš aukštybių jau gerai matyti visa įlanka ir apačioje prisiglaudęs kurortas. Po kojomis driekiasi kalnų viršukalnės, debesys ir siaučia pasiutęs vėjas. Žvarbu.
Įsikimbu į vėliavos kotą, palengva įsidrąsinu, prisislenku prie vielinės tvorelės ir žvilgteriu žemyn. Atrodo, kad stovėdama dievų buveinėje žiūriu plačiaekranį filmą.
Viduržemio jūros bangos aptaško mano dienoraštį. Druska nusėda ant popieriaus, ilgainiui išbluks visa, ką čia parašiau. „Rašome tam, kad parodytume savo dvasines teritorijas“, – yra pasakęs poetas Kęstutis Navakas. Aš irgi rašau, kad visa, ką patiriu, išgyvenčiau dar kartą, galbūt giliau, sąmoningiau. Kad išgirsčiau amžių ošimą, įsigėrusį į šiuos akmenis, šlaitus, kolonas ir amforas, kurių jau nebėra. Niekas taip neišplečia dvasinės žmogaus teritorijos kaip kelionės.
Regina Jasiukaitienė
