Iš Klaipėdos kilęs, tačiau daug metų užsienyje gyvenęs, dirbęs ir keliavęs Rapolas Micevičius šiomis dienomis, kaip sako pats, sulaukė netikėto žmonių dėmesio, su kuriuo vis dar tenka susidraugauti.
Į vyro socialinių tinklų asmenines paskyras nuolatos keliauja palaikymo ir paguodos žinutės, po to, kai šis internete pasidalino istorija apie prieš pusę metų patirtą traumą, dėl kurios jam vakar teko priimti sprendimą ir atsisveikinti su puse savo kairės kojos.
Tačiau, kaip teigia, pats Rapolas, jis nenori, kad jo bėda taptų liūdna istorija ir kad jo gailėtųsi žmonės. Atvirkščiai, aitvaravimo instruktoriaus licenciją prieš dvejus metus įgijęs vyras tikisi, kad kitiems tai bus puikus įkvėpimo šaltinis nepasiduoti ir atkakliai siekti to, kad trumpam sustojęs aktyvus gyvenimas niekur nedingtų ir kuo greičiau galėtų grįžti į buvusias vėžias.
„Anglijoje įgijau verslo vadybos profesiją, o kadangi pamačiau, kad tuo pačiu metu galiu ir dirbti, ir keliauti, pradėjau derinti savo pomėgius – kaitavimą ir snowboardinimą kartu su darbu. Išvykau į Prancūziją, vėliau į kitas šalis, kuriose žiemas praleisdavau kalnuose, ten galėdamas slidinėti, o vasaras – arčiau vandens, kur galėjau kaituoti.
2018 metais grįžau į Lietuvą, kur pradėjau dirbti tai vienoje, tai kitoje kompanijoje. Pastebėjau, kad čia man trūksta aktyvaus laisvalaikio, tad atsiradus galimybei dirbti nuotoliniu būdu, iš namų, radau laiko prieš arba po darbo mokyti žmones kaituoti. Žinoma, nusigriebdavau ir sau laiko, kad galėčiau patobulinti įgūdžius, o kaitavimo instruktoriaus licenciją turiu jau antrus metus“, – pradeda pasakoti vyras.
Prieš mažiau nei metus Rapolas Svencelėje įsigijo namelį ant ratų, kuriame gyveno visą vasarą. Kartu su savimi pasiėmė šunį ir katiną, o kad nebūtų nuobodu, laisvu laiku vykdavo į Klaipėdą, kur aplankydavo čia esančius draugus:
„Draugė atvažiuodavo aplankyti iš Vilniaus į Klaipėdą. Karanave gyvenau gal 50 metrų nuo marių, pačioje kaitavimo sostinėje Svencelėje, tai prisipūsdavau aitvarą, pakaituodavau.“
Skausminga trauma
Pasak vyro, būtent užsiimant mėgstama veikla ir įvyko didžioji nelaimė, kurios padarinius jis jaus visą gyvenimą. Atlikdamas itin sudėtingą, bene vieną pavojingiausių aitvaravimo triukų „kiteloop“, pakliuvęs į stiprų vėjo gūsį, Rapolas buvo nublokštas stipriu greičiu į vandenį.
„Tą dieną kaip tik turėjome vykti į tėčio gimtadienį Klaipėdoje, o aš kaip visada, bandžiau kuo daugiau dalykų įsprausti į vieną dieną, todėl draugei pasakiau, kad einu dar vienai sesijai pakaituoti ir galėsime vykti. Ji mane dar bandė atkalbėti, sakė, kad pavėluosime, bet pažadėjau, kad ilgai netruksiu, tad viskas ir išėjo... greitai.
Vandenyje, kažkur 50 metrų nuo kranto, turime tokią salelę, kuri yra apsukta meldais ir mes joje sukame ratus. Vienas padaro kokį triuką, tuomet kitas ir taip sukamės ratais. Tai visi darėme ratus, atlikinėjome panašius triukus. Žinoma, kiti kaituotojai buvo labiau patyrę nei aš, juos mokėjo geriau, o kadangi aš tik mokiausi, tai vat būtent darydamas tą „kiteloop‘ą“ ir kritau. Prisimenu, kad jie mane ir ištraukė iš vandens“, – pasakoja R. Micevičius.
Anot jauno vyro, toks triukas yra pavojingas tuo, kad esant ore ir neturint tam tikrų įgūdžių, pagavus greitą timptelėjimą pučiant stipresniam vėjui, gali lengvai visą aitvarą sumėtyti, todėl jį taps labai sunku išlaikyti ore.
Dėl itin stipraus smūgio, nukritus Rapolui į vandenį, buvo sutraiškyta jo koja, o pro hidrokostiumą matėsi ir kyšantis kaulas. Atvykus skubios medicinos pagalbos personalui, į automobilį Rapolą įkėlė šalia buvę žmonės.
„Atvyko moteriškė su vyruku, tai jie manęs nebūtų galėję įkelti, todėl gerai, kad šalia aplinkui buvo žmonių, kurie į mašiną įkėlė mane su visa lenta. Prisimenu, kad važiavome labai duobėtu keliu, todėl visa mašina kratėsi ir kelionė buvo vienas ilgas košmaras. Draugė, kuri šalia manęs stovėjo, matė, kaip rėkiau ir šaukiau, nes tik užvažiavus ant duobės suskausdavo visą koją.
Atvykus į ligoninę, man prakirpo hidreką, iš kurio pasipylė visas kraujas. Jis smūgio metu neplyšo, tačiau matėsi pro jį kyšantis atviras kaulas. Kraujas išbėgo, seselės išpūtė akis ir pradėjo viską tvarkyti. Į operacinę išvežtas nebuvau, nes kadangi nebuvo anesteziologo, tad teko pirmiausiai koją atstatyti į vietą“,– sako prisimindamas nemalonų ir itin skausmingą įvykį Rapolas.
11 patirtų operacijų
Tačiau, tai buvo tik itin sudėtingos ir skausmingos tolimesnės vyro kojos gydymo kelionės pradžia. Per daugiau nei šešis mėnesius R. Micevičiui teko patirti 11 operacijų, o net keturis su puse mėnesio praleisti įvairiausiose ligoninėse:
„Po operacijos atsikeli su skausmais, leidžia narkotikus, kurie numalšina skausmą, bet tuo pačiu jautiesi ir apspangęs, po kurio laiko jau ir priklausomas nuo vaistų. Bandai atsikratyti tos priklausomybės, tačiau ir vėl operacija, ir vėl viskas iš naujo.“
Per pirmąją operaciją, vyrui buvo į koją įsukti varžtai, tačiau vėliau, dėl nuolat atsirandančių infekcijų, teko patirti visą operacijų maratoną. Pasak aitvaravimo instruktoriaus, pati sudėtingiausia operacija buvo tada, kai teko iš nugaros perkelti raumenį į koją tam, kad šioje ir toliau tinkamai funkcionuotų kraujotaka bei ji nepūtų.
„Prisimenu, kad ji buvo sunkiausia ir buvo gal septinta, o gal ir aštunta operacija, kurią teko patirtį. Po jos toliau sekė kelios kaulo valymo operacijos, na, o vakar buvo paskutinioji – dvylikta, kurios metu man buvo amputuota koja.“
Sužinojęs, kad yra galimi du keliai – kojos amputacija arba ilgas, sudėtingas gydymas, kuris neužtikrins 100 proc., kad Rapolas galės gyventi pilnavertį gyvenimą, vyras ilgai savo mintyse dėliojo abiejų kelių pliusus ir minusus, tačiau, galiausiai, paklausęs savo širdies balso jis pasirinko sunkų, tačiau daugiau galimybių suteikianti variantą.
„Pasirinkus gydymą, tektų praleisti ilgus metus ligoninėse, kur man ant kojos būtų sudėtas Ilizarovo aparatas, kuomet su metaliniais žiedais yra prilaikoma koja. Tai labai didelė konstrukcija, kuri labai daug sveria ir su ja yra labai sunku kažką padaryti. Būčiau fiziškai pririštas prie lovos bent du metus, o po jų, jeigu atsirastų vėl infekcija, pūliavimo židinys, tektų vėl turėti operaciją, o galiausiai vis tiek viskas nueitų iki to, kad tektų koją amputuoti.
Net ir pasiekus rezultatą, jeigu toks gydymas pavyktų, mano čiurna nejudėtų, todėl negalėčiau nei aktyviau sportuoti, nei keliauti ar įveikti ilgesnius atstumus. Gydytojai sakė, kad galėčiau minti tik dviratį, tad ta koja būtų bėda ir taip gydydamasis gaučiau tikrai, bent jau ligoninės abonementą“, – dabar nusijuokia vyras.
Susitaikęs su situaciją ir pasirinkęs sprendimą amputuoti koją, Rapolas pasakoja, kad nors ir susitaikyti su tokia mintimi buvo sunku, tačiau jis save motyvavo tuo, kad galės ir toliau aktyviai gyventi. Būtent dėl aktyvaus laisvalaikio ir sporto, jis paaukojo savo koją.
Apie tokį sprendimą vyras pranešęs socialiniuose tinkluose ir laukdamas operacijos pridūrė: „Koja, ačiū, kad buvai ir nuoširdus ate.“
Pasiteiravus, kaip į tokį pasirinkimą reagavo vyro artimieji, draugai, R. Micevičius teigia, kad labiau sutrikę buvo vyresnio amžiaus žmonės, o ypač, ligoninės seselės, kurios bandė jauną vyrą atkalbėti nuo tokio sprendimo:
„Jos rodė įvairiausius pavyzdžius žmonių, kurie pagijo kitu būdu, tačiau aš nelabai jų klausiausi, nes turėjau ryškią nuomonę, ko noriu, todėl ir draugai, ir šeima mane visada palaikė. Galbūt tik kai kurie buvo nusiteikę prieš, sakė, kad bandyčiau gydytis kitaip, nes koja, visgi, reikalinga, tačiau aš jiems pasakiau, ko man reikia iš gyvenimo ir jiems tapo aišku, ką daryti.
Jeigu kitam žmogui nereikėtų gyvenime sporto, jis nebūtų tokio sprendimo priėmęs. Visi tikrai palaikė ir palaiko, ypač dabar sulaukiu tūkstančių žinučių, daug kas padeda tiek emociškai, tiek parama. Nelabai man galbūt patinka, jog žmonės gailisi manęs arba guodžia, atvirkščiai – aš jaučiuosi gerai, tokiomis mintimis ir yra paremtas mano tikslas.“
Svajonė turėti skirtingus kojų protezus
Šiandien vyras dalinasi ne tik savomis mintimis, tačiau ir įspūdžiais po to, kai vakar teko patirtį operaciją. Pasak Rapolo, operacija praėjo sklandžiai, viskas vyko taip, kaip buvo planuota.
„Apie 16 valandą vakar mane nuvežė į operacinę. Man pasisekė pakliūti į nerestauruotą, tad pasijaučiau taip, lyg būčiau grįžęs į seną mokyklos valgyklą (juokiasi). Pasisekė tai, kad gydytojai buvo labai malonūs ir geri.
Anesteziologui suleidus narkozę, nejaučiau kūno nuo bambos iki apačios, tačiau, kadangi viską galėjau girdėti, matyti, paprašiau, kad suleistų vaistų, jog visai užmigčiau ir negirdėčiau nei pjovimo garsų, nei su kokiais įrankiais dirba gydytojai.
Užmigau, o tuomet po keturių valandų atsibudau palatoje, kurioje buvo stebimi visi pacientai po operacijų. Pabuvau ten, o vėliau mane grąžino į palatą, kurioje manęs laukė mano draugė. Kažkur nuo 22 valandos pradėjo atitirpinėti skausmas, tad maždaug iki kokių 6 ryto taip ir prasikankinau.
Dabar skausmą ignoruoti padeda bendravimas, kiti reikalai. Liks tik kojos galą suformuoti, tad labai nelaukiu, kai ateis perrišti, nes reikės į viską žiūrėti, bet teks priprasti“, – sako nusišypsodamas Rapolas.
Dabar vyras galvoja tik apie tai, kas jo lauks toliau. Anot jo, teks praeiti tam tikrą reabilitacijos kursą, tačiau, koks jis bus, dar tiksliai negali pasakyti. Visgi, po poros mėnesių R. Micevičius tikisi, kad galės pradėti vaikščioti jau su pirmuoju laikinu kojos protezu, o dar po keturių – turės jau ir savą.
Būtent kojų protezams šiuo metu ir yra atidarytas fondas, kurį kuruoja Rapolo bičiulis. Tikslas yra surinkti apie 40 tūkstančių eurų, už kuriuos bus galima įsigyti du skirtingus, kojų protezus.
„Norisi keturių, penkių protezų, su kuriais galėsiu vaikščioti, bėgioti. Kiti bus skirti aktyvesniam sportui, tad apie juos galvosiu labiau ateityje. Šiuo metu galiu pasidžiaugti, kad žmonės prisidėjo tiek, kad galėsiu nusipirkti du kojų protezus. Išmokęs vaikščioti galėsiu matuotis ir kitus, nes bus svarbu išmokti kaip tinkamai laikyti balansą, prisitaikyti“, – teigia Rapolas.
Prisidėti prie jauno vyro sugrįžimo į aktyvų gyvenimą galite štai šiais rekvizitais arba atsidarę puslapį, kuriame aukojama parama: https://gofund.me/1afa75df.
Swedbank: Rapolas Micevičius LT137300010098897918
Revolut: +37068686757
