Kai žmogus su savo negalia susigyvena, ją prisijaukina, jis gali daug. Tačiau susigyvenimo procesas dažnai nelengvas, komplikuotas ir skausmingas. Ypač kai regėjimo netenkama jau subrendus arba vyresniame amžiuje. Daugelio įprastų dalykų tuomet tenka mokytis iš naujo. Visose civilizuotose šalyse tokie žmonės nepaliekami vieni, jiems suteikiama vienokia ar kitokia pagalba, veikia specialūs reabilitacijos centrai ar programos.
Ilgą laiką kompleksinė socialinė reabilitacija Lietuvoje nebuvo teikiama. Nuo 2011 metų savo iniciatyva kasmet ją vykdyti pradėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). Netekę regėjimo žmonės kelias savaites trunkančiuose kursuose buvo mokomi orientacijos ir mobilumo, buities įgūdžių, supažindinami su galimybėmis, kurias teikia kompiuteriai, išmanieji telefonai.
Paslaugas teikia valstybė
Nuo 2017 m. kompleksinės socialinės reabilitacijos paslaugas akliesiems pradėjo teikti valstybė. Tiksliau, valstybė, organizuodama viešuosius pirkimus, perka paslaugas, o jas teikia kuri nors akredituota socialinės paskirties įstaiga. Antri metai kompleksines socialinės reabilitacijos paslaugas akliesiems teikia Kaune veikiantis socialinių paslaugų centras VšĮ „Vilties žiedas“. Liepos mėnesį čia reabilitavosi pirmoji šiais metais penkiolikos žmonių grupė.
Apie aklųjų reabilitaciją, jos paslaugas kalbamės su šio centro padalinio vadove Ginte Motiejaitiene. Pašnekovė pirmiausia primena, kad reabilitacijos paslaugos skirtos neseniai apakusiems žmonėms nuo 16 metų iki tol, kol žmogui reikia. Štai praėjusiais metais per vasaros atostogas reabilitacijos programoje dalyvavo šešiolikmetis, o šiais metais – 73 metų moteris, galutinai netekusi regėjimo tik prieš kelis mėnesius. Reabilitacijos programos trukmė – iki 30 dienų.
Aklieji, ypač neseniai netekę regėjimo, ne visada žino apie galimybę gauti reabilitacijos paslaugas. Nežino, kur kreiptis, kur atvykti, todėl bet kokia informacija šiuo klausimu itin reikalinga ir laukiama. Ją platindamas „Vilties žiedas“ bendradarbiauja ne tik su Neįgaliųjų reikalų departamentu, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, bet ir su LASS ir jos filialų specialistais. Kai kada aklųjų artimieji reabilitacijos įstaigą susiranda patys, bet tokių atvejų nedaug.
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
Lazdelės mokslai
Itin svarbi vieta aklųjų reabilitacijos procese tenka orientacijai ir mobilumui. Žmonės mokomi vaikščioti su baltąja lazdele, orientuotis uždaroje aplinkoje ir atvirose viešose erdvėse. „Vaikščioti su lazdele yra atskiras mokslas, – sako G. Motiejaitienė. – Didelis skirtumas, kaip lazdelę naudoja savarankiško vaikščiojimo patirtį turintis ir jos neturintis neregys.“
Pašnekovės teigimu, beveik kiekvienoje grupėje atsiranda žmonių, kurie atvykdami į reabilitacijos programą baltąją lazdelę atsiveža krepšyje ir išsiima tik būtinybės verčiami. Pamato, kad naudojasi kiti, kartu išeina į miestą, į viešumą – pradeda naudoti ir patys. Tam tikrus dalykus kartu daryti lengviau. Keliaujant po miestą užeinama į kavinę, išgeriama kavos. Žmonės įsitikina, kad nenutinka nieko baisaus, bet naudotis reikia ir likusiais pojūčiais – klausa, lytėjimu, uosle.
G. Motiejaitienei antrina ilgametė orientacijos ir mobilumo mokytoja Janina Stuopelienė: „Vis dar atsiranda neregių, ypač vyresnio amžiaus, vietoj baltųjų naudojančių atramines lazdas. Kalbame, aiškinamės, kad atraminė lazda skirta atsiremti, o baltoji lazdelė yra tarsi ilgesnė neregio ranka. Ne visada lūžis įvyksta iš karto, bet žmonės ima suprasti.“
Tenka mokytis iš naujo
Regėjimo netekęs žmogus daugelio įprastų darbų ar veiksmų turi mokytis tarsi iš naujo. „Regintiesiems kartais sunkiai suprantama, kaip galima nemokėti atlikti vieno ar kito nesudėtingo dalyko, – sako G. Motiejaitienė, – bet socialinių įgūdžių ugdymas prasideda nuo paprasčiausių kasdienių darbų: indų plovimo, skalbinių rūšiavimo ir skalbimo, patalpų tvarkymo, gebėjimo pasirūpinti asmenine higiena.“ Mokomasi gaminti maistą. Dalis neregių gyvena su reginčiais šeimos nariais, ir šie už juos atlieka daugelį buities darbų. Pasak G. Motiejaitienės, atvykus į reabilitaciją tuos darbus jiems tenka atlikti patiems.
Reabilitacijoje neregiai supažindinami su techninėmis pagalbos priemonėmis – kalbančiomis svarstyklėmis, termometrais, vandens lygio matuokliais, kitais buities prietaisais. Vieni jų gaminami specialiai neregiams, kitus galima įsigyti įprastose parduotuvėse – svarbu žinoti, ko ieškoti ir kaip vienas ar kitas prietaisas gali palengvinti žmogaus buitį.
Retas net ir vyresnis žmogus savo darbe ar asmeniniame gyvenime nenaudoja kompiuterio ar išmaniojo telefono, tačiau nedaugelis žino, kad tuos pačius įrenginius jie gali naudoti ir negalėdami skaityti ekrane rodomos informacijos. Žmonės supažindinami su neregiams skirtomis pagalbinėmis technologijomis: ekrano skaitymo programomis kompiuteriams ir išmaniesiems telefonams, navigacijos programomis. „Vieni atvyksta apie informacines technologijas išmanydami daugiau, kiti – mažiau, bet ko nors naudinga išmoksta visi“, – sako G. Motiejaitienė.
Pagalbinės neregiams skirtos priemonės dažnai būna brangios ir ne visas jas reabilitacijos centrai gali įsigyti. J. Stuopelienė džiaugiasi, kad UAB „Biomedika“ šiais metais paskolino kalbantį išmanųjį telefoną. Žmonės turėjo galimybę išbandyti, kai jis veikia, įsitikinti, ar toks įrenginys jiems reikalingas, o ne priešingai – gavus valstybės skiriamą kompensaciją nusipirkti ir tik tada galvoti, kur ir kaip jį panaudoti.
Reabilitacijos dalyviams surengtos edukacinės išvykos į Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno padalinį, kitus kultūros objektus, mokomasi orientuotis miesto autobusų stotyje, susirasti pagalbos mygtuką, pasinaudoti neįgaliesiems teikiama pagalba. „Esama daugybės smulkmenų, kurias žinant žmogui tampa lengviau gyventi“, – apibendrina G. Motiejaitienė.
Ar aklųjų reabilitacija kaip nors ypatingai skiriasi nuo kitų neįgaliųjų reabilitacijos? Į tai „Vilties žiedo“ darbuotoja atsako trumpai: „Specifika, žinoma, yra, bet viskas priklauso ne nuo negalios pobūdžio, o nuo žmogaus. Dirbame ne su negalia, o su žmonėmis. Dirbdama su aklaisiais neišskirčiau nieko ypatinga, tai labiausiai ir džiugina.“
Sunku įvertinti paslaugų kokybę
Asmens duomenų apsaugos įstatymas, atitinkami tarptautiniai reglamentai gydymo ir socialinės paskirties įstaigoms neleidžia atskleisti savo pacientų duomenų, todėl objektyviai beveik neįmanoma įvertinti, ar įstaiga dirba gerai, ar atmestinai, ar žmonės jos teikiamomis paslaugomis patenkinti. VšĮ „Vilties žiedas“ tai pat negalėjo pateikti reabilitacijos paslaugas gavusių neregių pavardžių, tad teko tenkintis tuo, ką sakė vienas ar kitas jos dalyvis.
Praėjusių metų reabilitacijos kursas sulaukė nemažai kritikos: pasenusios programos, per lėtas tempas, neatsižvelgiama į individualius poreikius. Šiais metais bent kol kas nusiskundimų neteko girdėti. „Po praėjusiais metais išsakytų priekaištų kauniečiai padarė išvadas, – sako LASS specialistė Audronė Jozėnaitė. – Pasamdė daugiau specialistų, paįvairino programą.“
„Džiugino darbuotojų geranoriškumas, tolerancija, nes visi socialinės reabilitacijos dalyviai buvome skirtingo amžiaus ir su skirtingomis patirtimis. Per tas keturias savaites sužinojau ir pamačiau daugiau nei per metus namuose“, – įspūdžiais dalijosi Renė Janeckienė iš Alytaus.
Nepaisant VšĮ „Vilties žiedas“ darbuotojų geranoriškumo, teigiamų atsiliepimų iš klientų, A. Jozėnaitės teigimu, aklųjų reabilitacija – iki galo neišspręstas reikalas. Pirmiausia, negalima leisti, kad reabilitacijos procesą lemtų viešieji pirkimai – šiais metais laimėjo viena įstaiga, kitais – gal kita, o trečiais – dar kita. Patirtis dirbant su neįgaliais žmonėmis kaupiama metų metais, surasti reikalingus specialistus, kelti jų kvalifikaciją irgi nepakanka metų ar dvejų.
Ne mažiau svarbu ir priemonės. Akliesiems skirtos informacinės technologijos, pagalbinės techninės priemonės paprastai būna brangios, todėl mažai tikėtina, kad kuri nors viešuosius pirkimus laimėjusi socialinė įstaiga jas tuojau pat galėtų įsigyti. Priekaištų dėl senų kompiuterių, juose įdiegtų pasenusių programų pernai sulaukė ir „Vilties žiedas“.
Kad aklųjų reabilitacija vyktų sklandžiai, kad žmonės gautų kokybiškas paslaugas, reikia ilgalaikių sisteminių sprendimų, kuriuos įgyvendinant dalyvautų ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. LASS jau keleri metai siekia, kad aklųjų reabilitacija vyktų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre Vilniuje. Čia yra patalpos, techninė bazė, specialistai – deja, nuo kalbų darbų link beveik nepasistūmėta. O šiais metais, norėdami dalyvauti reabilitacijos programoje, žmonės ir toliau vyks į Kauną. Visgi džiugina tai, kad esminių neigiamų atsiliepimų nesigirdi.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
