Michaela Joachim Vokietijoje augina juodą mišrūną Balu. Ši kalaitė niekuo nesiskirtų nuo kitų šunų, jei ne jos aklumas. Balu nemato nuo gimimo, bet jos šeimininkei tai netrukdo. Ji netgi išleido knygą „Aklas šuo – na ir kas?“
Seterio ir auksaspalvio retriverio mišrūnė puikiai orientuojasi lauke ir eina pasivaikščioti be pavadėlio. Šunys turi puikią klausą ir dar puikesnę uoslę, kuri jiems padeda nepasimesti.
Kai 8 savaičių amžiaus Balu pateko pas savo dabartinius šeimininkus, jie net nesuprato, kad ji akla. „Manėme, kad ji kiek nerangi arba trumparegė, nes kartais atsitrenkdavo į duris“, - juokiasi dabar Balu šeimininkė. Vėliau veterinaras išsiaiškino, kad aklumas – įgimta kalaitės liga.
Žinoma, šunims, akliems nuo gimimo, sunkiau gaudytis aplinkoje nei nuo kataraktos apakusiems šunims, mat pastarieji jau pažįsta savo aplinką. Aklus šunis geriau izoliuoti nuo laiptų, nes jiems sunku jais nulipti žemyn. O jeigu namuose nuolat neperstumdote baldų, šuo greitai išmoksta pažinti erdves.
Balu nepažįstamoje vietoje padeda signalai – spragsėjimas pirštais, beldimas, pliaukšėjimas liežuviu. Kartu su komandomis „sėdėt“, „greta“, kalaitė dar žino tokius dalykus kaip „griovys“, „laiptas“ arba „siena“. Ji žino, kokia kliūtis laukia ir nesunkiai ją įveikia. Svetimoje vietoje akli šunys labiau susikoncentruoja ir taip pat retai įmina į savo “draugų” paliktas krūveles, kaip ir matantys.
