„Juodojoje Afrikoje, žmonijos lopšyje, turtingame meno ir kultūros mokslininkas jaučiasi kaip pirmaklasis, kuriam teks atrasti daug nežinomų dalykų“, - sakė Kultūros, filosofijos ir meno instituto doktorantas Gediminas Degėsys, su kuriuo kalbą apie įspūdžius iš kelionių po Juodąjį žemyną pradėjome praėjusį šeštadienį.
Mitai ir tikrovė
„Kai vienas afrikologas garsaus ispanų dailininko Picasso studijoje pamatė juodus dievukus iš Kongo, paklausė, ar jį domina šių statulų mistinė pusė, - pasakoja Gediminas. - Dailininkas atsakė, kad jį domina jų geometrinis paprastumas. Tačiau akivaizdu, kad pas šiuolaikinius menininkus tradicinio Afrikos meno kūriniai ateina be dvasios, kurią juose per savo ritualus įkurdino atskiros bendruomenės.“
Nigerijos jorubų kultūroje gaminamos dvynukų ibeji figūros yra gyvų dvynių pakaitalai ir įkūnija naujagimių sielas: jeigu vienas jų miršta, figūrėlė „auginama“ ir „maitinama“ tarsi tai būtų tikras vaikas.
Yra skulptūrų, vaizduojančių žymius, visuomenėje už nuopelnus ir pergales gerbiamus personažus. Bakubų genties karaliai visuomet vaizduojami sėdintys, jie simbolizuoja karalystę arba valdymo laikotarpį. Karalius Shamba Bolongongo vaizduojamas sėdintis priešais afrikietišką šachmatų lentą, rankoje laiko peilį - taikos simbolį.
„Šachmatai buvo mėgstamas karaliaus žaidimas, o jo karalystėje taikos periodas buvo toks ilgas, jog kovos ginklai pakeisti į peilius, naudojamus tik medžioklėje ir buityje, - sako mokslininkas. - Shamba Bolongongo, valdęs 1600-1620 m., buvo vienas garsiausių pacifistų, uždraudęs tradicinę bušongų ietį. Anuomet bušongų civilizacija pasiekė apogėjų: liovėsi klanų karai, suklestėjo menai: skulptūra, rafijos pluošto audiniai bei žodinė tradicija.“
Kuo vėlesni yra uolų piešiniai - tarkim, atsiradę prieš 500 metų, tuo jie prastesnės kokybės. Pasak pokalbininko, bušmenai buvo klajokliai, ir prieš tūkstantmečius naudojo sudėtingas piešimo technikas, dažus darė iš įvairių medžiagų. Afrikoje daugelis rūko žolę, todėl apsvaigusių dailininkų pieštos figūros išstįsusios lyg El Greko drobėse.
Nors dauguma Juodosios Afrikos gyventojų save vadina tradicinių religijų sekėjais, protėvių garbinimo kultas ir senųjų ritualų praktikavimas yra itin gyvas, ypač provincijose. Sunkūs ligoniai pirmiausia kreipiasi į kaimelio burtininką (šis sergančiam Iki šių dienų šonų gentyje, užėjus svečiui į namus, šeimininkė jam ant veido dažais nupiešia tam tikrus ženklus, kurie apsaugo nuo protėvių dvasių. Šios svečiui pakenktų, jeigu jis joms nepatiktų. Kai su bičiuliu valgėme šonų restorane Ekolyje, padavėja, rodydama pagarbą, mums ant veidų nupiešė magiškus ženklus.
Įdomu, kad beveik visoje Afrikoje baltaodžio žmogaus apsilankymas yra tarsi paties dievo. Ilgai nesupratau, kodėl gatvėje priėjęs nepažįstamasis paspausdavo ranką; taip jie pasidovanoja laimę.
Žengte marš pas protėvius
Turgavietėse pardavinėjamas menas yra tikrojo, skirto bendruomenės ritualams, kopijos. Ne bet kas tampa menininku, tas amatas nėra perduodamas palikuonims. Autentiškos kaukės ir statulėlės turi atitikti bendruomenės tradicijas.
Tautos istorija pasakojama net raižytų durų rėmeliuose. Dėl savo stereotipų galvojama, kad viskas turi būti užrašyta, bet kiek net mokslininkų užrašytų faktų yra netikslūs, o šamanas labai vaizdingai ir nuosekliai vakarais pasakoja istorijas apie karalių dinastijas ir kovas. Afrikiečiai gali labai tiksliai nupiešti savo genealoginį medį. Kita vertus, tos mažos tautelės labai užguitos, praradę savo didingas dinastijas, nuostabius rūmus, todėl ir dvasingumas išsisėmęs.
Pietų afrikiečių apeigos - turistams skirtas spektaklis. „Tūkstančio kalvų regione mažame kaimelyje mane būrė karoliukais, - pasakoja Gediminas, - ir mačiau, kad tenykščiai būrėjai yra daug gudresni už mūsų būrėjus.
Protėviams jie aukoja vištas, procesijos nešioja ožiukus nupjautom galvom, bet dažniausiai aukoja žolynus. Vidury trobelės sukraunamas laužas labai graužia akis.“
Nukakęs į bet kurį kaimą, gali papulti į laidotuves. Mirtingumas labai didelis, vyrai lengvai palieka susirgusią žmoną. Prie kapo dvasininko skaitomas evangelijos tekstas buvo sumišęs su vietos mitologija.
„Kaimynai su velione atsisveikino labai ekspresyviai, plojo rankomis, šoko, giedojo džiugias giesmes, linkėjo susitikti su protėvių dvasiomis, įspūdžiais dalijosi keliautojas. - Duobė kasama negili, kelių lentų karstui kapas išklojamas raštuotais nendrių kilimėliais. Jeigu yra papuošalų, juos pasilieka vaikai. Kaimuose žmonės gyvena susispaudę, ir kapai yra šalia namų. Nėra jokio baimės jausmo, nes protėvių kultas labai stiprus.“
Jokios erotikos
Afrikoje nepriimtina išsakyti ar rodyti savo jausmus. Tarsi žodis „myliu“ neegzistuotų.
Vaikinas merginai dovanoja papuošalą ar skarą. O svetimšalio komplimentų merginoms nepriimta klausytis. Dažnas išmaldos prašytojas prieina ir ištiesia ranką, žiūri į akis, bet neverkia ir nerodo savo žaizdoto kūno.
Gediminas pasakoja, kad juodaodžių šeimoje nėra gražaus erotinio jausmo: jeigu vyras jaučia potraukį, - moteris neturi teisės atsakyti.
„Afrikietis - be galo gilus ir įdomus žmogus, tačiau jauti, kad yra stipriai pažeistas kolonijinio periodo. Dažnai paslaugumas virsta nusižeminimu, o tai liūdnos sielos ženklas. Tik kai užkalbinu vietos kalba, jie įgauna drąsos, pasitikėjimo savimi, nuoširdžiai šypsosi“, - pasakoja keliautojas.
Sugundė krūtys
„Čia net žmonių malda kitokia; pažymėta skausmingos istorijos ženklu ir kalbama lūpomis žmogaus, kuris taip artimas gamtai. Ne šiaip sau Afrikoje paplitęs animizmas, tai yra religija, teigianti, kad viskas turi sielą, - pasakoja Gediminas. - Juodaodis gidas susikalbėdavo su kalnuose sutiktomis gyvatėmis. Netikėjau savo akimis: pasigauna didelę gyvatę ir sako: „Ko pranešti atėjai?“
Kai atkeliavo anglai, negalėjo dirbti; juos gundė nuogos juodaodžių krūtys. Todėl daugelyje vietovių jas aprengė senoviniais britiškais margais sijonais ligi žemės, marškiniais, užsagstytais ligi kaklo. Dabartinė „mada“ - drabužiai iš labdaros.
Juodaodžiai, išlaikę nacionalinį sąmoningumą, vis dėlto rengiasi kitaip: moterys mėgsta laisvus drabužius, permestus per petį, vyrai vaikšto su „pižamom“.
Afrikietės dažnai tuokiasi pagal katalikų arba protestantų papročius, dėvi baltą nuometą. Vaiko gimimas yra labai didelė šventė. Iš karto užsako meistrui statulėlę, nes manoma, kad jeigu vaikutis mirs, jo siela gyvens toje statulėlėje.
Vaiką atveda į gyvenimą nardindami į vandenį, kaip daro krikščionys, o pagal vietinius papročius sangomas arba šamanas jį pristato protėvių dvasios. Yra vietovių, kur tikima, kad naujagimiuose atgimsta protėviai, sugrįžta jų dvasia, todėl tauta yra nemirtinga. Jeigu vietovėje gyvena olandų, vaikui duoda olandišką vardą, jei prancūzų - prancūzišką, bet paprastai išrenka labai skambų afrikietišką: tarkime, suahelių kalba Maūa reiškia „gėlės“.
Judanti siena
„Kartą vakarieniavau vargingoje šeimoje kaimelyje netoli Durbano. Valgėme rankomis iš puodo, bet pagaminta buvo labai švariai. Trobelėje buvo prietema, nes jeigu afrikiečiui įveda elektrą, sunku išreikalauti, kad už ją sumokėtų. Ir kaip pagausi žmogų laukuose? Šeimos perka elektros generatorių, ir kol užtenka energijos, tol žiūri televizorių. Baldus susivelka iš miesto - išmestus, - pasakoja Gediminas. - Sėdėjau išsipurškęs nuo maliarinių uodų, ir vienu metu išsigandau: siena juda. Pagaliau įžiūrėjau juodarūbės moters žibančias akis ir baltus dantis, ji šoko eidama palei apvalaus namelio sienas. Man paaiškino, kad šokėja pajuto dvasias ir jas vaiko. Moters dainavimas pavirto į rėkimą.
Girdėjau, kaip Sigitas Geda sakė vieną savo eilėraštį, kuriame žmogaus kalbėjimas pereina tarsi į šuns lojimą, o paskui į garsus, kurie apskritai peržengia mūsų kalbos supratimą. Toji afrikietė irgi kalbėjo ne žmogaus balsu...“
Gediminas sako, jog afrikiečiai yra šiek tiek išgąsdinti: anksčiau gyveno atvirose laukymėse, džiunglėse, kai aplinkui slampinėjo žvėrys, paskui juos palaužė kolonijinis laikotarpis.
Pokalbininkui nesuvokiama, kai sako, kad afrikiečiai neturi estetikos. „Jie jaučia grožį. Tą vakarą, kai moteris vaikė dvasias, man išeinant šeima uždainavo - šiaudais dengtoje trobelėje balsai suskambo tarsi po bažnyčios skliautais.“
Mokslininko neįtikina argumentas, kad meno objektai buvo kuriami ritualams: anot jo, ir graikų šventyklos buvo kuriamos ne dėl grožio, o religiniais sumetimais.
Svetingoje gamtoje - žmogėdros
Juodaodžiui nereikia dirbti, kad prasimaitintų. Nuraško vaisių nuo medžio, išsirauna į svogūną panašią žolę, turinčią mėsos skonį... „Jie man rodė augalus ir vardijo, kuris kokią ligą gydo. Jeigu dar pridėtų verslumo prie savo šakniavaisių ir bananų, - sukurtų rojų žemėje.“
Žinoma, užeina sausros sezonai vasarą, nukrenta medžių lapai, bet tada matai juose tupint labai daug gyvūnų. Tik karvės neturi ko ėsti.
„Kaimeliai yra iškelti iš nacionalinių parkų teritorijų, bet kai autobusas sustoja išleisti keleivius gamtiniu reikalu, iš krūmų gali iššokti kokia hiena. Brakonieriai kartais sulaužo parko tvorą, ir ištrūksta liūtai žmogėdros. O istorijų kiek!.. Dabar Afrikoje atgimimo laikotarpis, tai visokie pranašai susireikšmina, nes baltieji pradėjo leisti knygas apie juos. Ir jie pasaulį skirsto į daugybę lygmenų, o mitologiniame pasakojime visada išnyra liūtas žmogėdra.“
Ką afrikiečiai vertina ir laiko turtu? „Anksčiau jie nesuprato aukso vertės; būta karalysčių su puošniais rūmais. Jeigu pastebėjote afrikietį didmiestyje nešiojantį masyvią aukso grandinę, tai yra iškreipto mąstymo pasekmė.
Europiečiai visada gviešėsi aukso, ir aš mačiau milžiniškas kasyklas Egoli mieste (tai reiškia „aukso miestas“), bet išsilavinę, laikantys tradicijų juodaodžiai nešioja papuošalus iš sėkliukių ir žvėrių dantukų...
Ivona ŽIEMYTĖ
