Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota

„Senjorų balsu“ vadinama Grasilda Makaravičienė (85) apie save ir pačios gyvenimą nedaugžodžiauja. Kalbant mintys nukrypsta viena ar kita linkme į pagalbą kitiems. Pati Grasilda jau 16 metų užima Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) prezidentės postą, spręsdama kitų problemas. Tačiau retas žino, kiek gyvenime moteriai teko patirti bei kuo šiomis dienomis gyvena pati ponia Grasilda.

„Senjorų balsu“ vadinama Grasilda Makaravičienė (85) apie save ir pačios gyvenimą nedaugžodžiauja. Kalbant mintys nukrypsta viena ar kita linkme į pagalbą kitiems. Pati Grasilda jau 16 metų užima Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) prezidentės postą, spręsdama kitų problemas. Tačiau retas žino, kiek gyvenime moteriai teko patirti bei kuo šiomis dienomis gyvena pati ponia Grasilda.

Pasiteiravus, ką mano, kodėl tiek daug senjorų patiki jai savo balsą, moteris juokauja: „Nežinau, už kokias nuodėmes šie balsai ir šitas vadovavimas. Vis rašau pareiškimus atsistatydinti, bet kaip niekas nenori, taip nenori. Aš stengiuosi žmonėms padėti kiek galėdama ir kiek tai yra mano jėgose. Aš nežinau, kodėl jie manim pasitiki, negaliu pasakyti.“

Šešioliktus metus vadovaujanti organizacijai Grasilda pasakoja, kad vadovės poste lieka tik dėl to, kad visi kiti kandidatai atsisako arba nenori dirbti dykai.

REKLAMA
REKLAMA

„Kad atleistų nuo pareigų reikia pas daktarą eit ir prašyt, kad išrašytų, jog jau išprotėjau, gal tuomet ir paleis“, – juokauja senjorė.

Itin sunkus laikotarpis senjorams

Anot G. Makaravičienės šiuo metu LPŽA organizacijoje yra apie 60 tūkstančių narių. Anksčiau į organizaciją priimdavo senjorus nuo 60 metų, o kadangi dabar dauguma išeina anksčiau į pensiją, buvo pakeisti įstatai ir nuo šiol priimami žmonės nuo 50 metų, priklausomai nuo to, kada išeina į pensiją.

„Mūsų organizacija vienija 59 612 narių šiomis dienomis. Man sekasi ant gerų žmonių papulti, pas mus yra ir buvusių valdininkų, prokurorų, žurnalistų, kitokių visuomenėje aktyvių buvusių žmonių“, – sako senjorų teises atstovaujanti G. Makaravičienė.

Senjorė pasakoja, kad pagrindinės šių dienų senjorų problemos Lietuvoje yra skurdas bei pandemijos sukeltos bėdos:

„Daugiausiai senjorus kamuoja skurdas. Pensijos mažiausios, atlyginimai mažiausi, bedarbystė didžiausia. Ir va svarbiausia, kad tie žmonės, kuriems lieka kokie penki metai iki pensijos, niekas į darbą jų jau neima ir nenori imti, nors turi patirtį ir energijos daug. O kainos kyla ne dienom, o valandom. Visko – ir vaistų kainos, ir maisto kainos, ir, vienu žodžiu, skurdas didžiausias visoje Europos Sąjungoje, tai va kas baisiausia.

REKLAMA
REKLAMA

Be to, mūsų žmonės ne visi gali skiepytis, yra ir ligų tokių, dėl kurių tikrai negali skiepytis. Tai jie nueina už savo pinigus pasidaro testą ar jie neserga, saugojasi, tai ne tik žmonės gyvena baimėje ar jie neapsikrėtė, tai dar jie turi už tą testą sumokėti 28 eurus, o už juos, prie mūsų pensijų, tai žmonės pragyvena ir savaitę, ir pusantros. Tai ne tik tai tos bėdos žmones kankina su visom tom ligom, bet dar ir valstybė, ar galima šitaip elgtis?“

Neatstumia nei vieno

Pati Grasilda televizoriaus nebežiūri, nes jame pernelyg daug negatyvo, atvirkščiai, ji siūlo žmones raminti:

„Labai sunkus metas buvo. Reik jau kaip nors raminti žmones, nes yra tokių, kurie negali net išeiti kur nors ir yra vieni palikti tolimose vietovėse, kaimo rajonuose. Baisu žmonėms, depresijos, niekur prisibelsti negalima, o visi karantine uždaryti. Tad žmonės pavaikščiojo, pasiguodė pas mane, nes neturiu nei sekretoriato, nei išmanių užraktų. Viską reikia per širdį perleisti ir į namus parnešti.“

REKLAMA
REKLAMA

Pasiteiravus, kaip moteris sugeba neimti į širdį svetimų problemų, G. Makaravičienė atvirauja, kad to ją išmokė gyvenimas.

„Kai žmogui yra labai blogai, kada jau jį depresija ima, jam padeda bendravimas, išsakymas savo bėdos. Niekam nerūpi, kad tu per širdį turi perleisti, gi neišvarysi žmogaus, durų neužrakinsi. Aš neturiu tokio įpratimo, niekada to nedarau. Kad ir kaip man sunku bebūtų, tikrai žmogaus neatstumsiu niekada, o jei negalėsiu kuo padėti, atsiprašysiu ir pasakysiu, kad supraskit, bet negaliu jums padėti“, – sako ponia Grasilda.

Senjorų  teisių atstovė pasakoja, kad empatija kitiems, kurie patiria skurdą ar kuriuos skriaudžia, atėjo iš vaikystės. Būdama 13-os metų Grasilda neteko mylimo tėvelio.

„Aš jauna be tėčio likau, jis labai sirgo, man buvo trylika metų. Vėliau susirgo ir mama. Mano tėvai labai gražiai sugyveno. Tada broliui buvo irgi tik septyni metai, skriaudė, kas norėjo, o reikėjo dar ir išgyventi. Tada buvo tas toks laikotarpis: ir vežimai, ir trėmimai, ir kolektyvizacija. Kai jau pradedu pasakot, tai ir verkt pradėsiu. Neįdomus mano gyvenimas ir dėl to man gaila žmonių, už tai aš ir užsilikau 16 metų čia“, – pradeda pasakoti apie savo gyvenimą Grasilda Makaravičienė.

REKLAMA
REKLAMA

Šeima visuomenininkės veiklai nepritaria

Iš Dzūkijos kilusi senjorė Vilniuje gyvena nuo trylikos metų. Kalbėdama apie vaikystės kraštą, garbaus amžiaus moteris pripažįsta:

 „Labai pasiilgstu. Ten mano tėvų kapai, senelių kapai. Dažnai nuvažiuojam ir į kapus, ir i tėviškę. Pavaikštome po kiemą mūsų, tai va taip aš labai pasiilgstu.“

Paklausus, ar šeima pritaria tokiai įtemptai ir darbingai moters kasdienybei, visuomeninei veiklai, Grasilda net pradeda juoktis:

„Labai neigiamai! Mano sūnūs pasakė: „Mamyte, ar tau neužtenka. Dieve, tu dar dėl savęs negyvenai, tu mokeisi ir mus auginai, ir tu dabar vėl užsiimi šitais reikalais.“ Tai aš sakau, kad mesiu, nieko nedarysiu. Mano darbo stažas yra jau 57 metai, o dar 16 metų vadovauju šitai organizacijai, bet šito stažo jau niekas, deja, neskaičiuoja.“

G. Makaravičienė taip pat pasakoja, kad vieną kartą, grįžusi iš darbo, puolė į ašaras ir tą kartą ją paguodė jos motina.

REKLAMA
REKLAMA

„Mano mamytė labai sunkia liga sirgo, pas mane gyveno šešis metus, slaugiau ją, niekur neatidaviau. Aš retai verkiu, bet tada ji mane guosti pradėjo. Ji klausė, ko aš verkiu, o aš ir pradėjau pasakoti, kad visi normalūs žmonės galvoja apie vaikus, apie šeimą, apie karjeras, o man reikia rūpintis vien tik svetimais ir svetimais, o tie svetimi galvoja, kad aš ir privalau tą daryti. Jei vienam gerą padarei, tai nuėjo čia per telefoną, per visas vietas.

Tada ji į mane pažiūrėjo ir sako: „Nusišluostyk, vaikeli, ašaras ir neverk. Tave Dievulis į šį pasaulį atsiuntė žmonėms gerą daryti. Tavo kryžius šioje žemėje iki gyvos galvos. Pailsėk, manęs nebus, bet tu mano žodžius prisimink.“ Ir žinot, aš kas antrą dieną prisimenu tuos žodžius. Gal čia man jau taip likimo skirta, aš labai likimu tikiu.  Mamytės sakyti šie žodžiai man labai padeda, kad kitaip nebus, reikia veikti, nes nėra kam kitam, niekas nenori. Dabar žingsnį žmogus nužengė ir viskas – jau pinigų reikia“, – jautriai atvirauja Grasilda.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau, pasak jos, pagalba ir gero linkėjimas kitiems žmonėms pačiai atneša malonumą, jog ji gali padėti kitiems, kuriems to labiausiai reikia. Ponia Grasilda užjaučia labiausiai tuos, kurie yra palikti vieniši. Ji pasakoja, kad daug senjorų skriaudžia vaikai, anūkai, giminės.

„Dar kada dviese gyvena vyras ir žmona, tai dar jie išgyvena. Už vieną pensiją pavalgyt gali, už kitą mokesčius susimokėti, bet, kai lieka vienas žmogus, jam jau niekas nepadeda. Būna, kad nori tėvus išvežti kažkur jau tai ir užvaikyti jų turtą“, – liūdi Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė.

Šeima – didžiausias turtas ir vertybė

„Senjorų balsu“ vadinama G. Makaravičienė džiaugiasi savo didžiausiu turtu – šeima. „Aš labai turtinga. Turiu du sūnus, penkis suaugusius anūkus, kurie baigė jau mokslus, turiu labai geras marteles. Man dievulis nedavė nei seserų, nei dukrų. Dar turiu ir tris proanūkius“, – giriasi moteris.

Šeimoje jie visi kartu ir bėdoje, ir nelaimėje: „Labai gera mano šeima.“

Grasilda pasakoja, kad giminėje yra ir skirtingų tautybių žmonės, kurių jie tarpusavyje neskirsto ir yra visi vienodai lygūs. „Aš vertinu asmenybę, tik asmenybę“, – tvirtina G. Makaravičienė.

REKLAMA
REKLAMA

Karantino laikotarpiu šeima palaikė atstumą. Senjorų teisių gynėja pasakoja, kad buvo kilusių ir juokingų situacijų:

„Viena mano proanūkė sakė: „Močiute, tavęs nieks nemyli: nei tėvelis, nei mamytė, tik aš tave labai myliu.“ Aš jos paklausiau, kodėl jai taip atrodo. O ji man ir sako: „Ne atrodo, o žinau. Nei patys važiuoja pas tave, nei mane veža.“ Tai aš jai ir aiškinau, kad dabar pas mane negalima važiuoti, karantinas, žmonės serga. Nu, o jos tėvai, kai važiuoja į darbą, tai ji ir mato. Bet, neduok Dieve, pasakytų, kad pas močiutę važiuoja, tai jau skandalas būtų. Tai mes labai gražiai sugyvename, tvarkingai. Džiaugiuosi savo šeima, didžiuojuosi ja.“

Gairės:

Rašyti komentarą...
A
Arnas
2021-11-03 07:06:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
Linkiu sveikatos, būkite ir toliau tokia pozityvi, labai smagu, kad keliate žmonių problemas. Juk turime sulaukti ir geresnių laikų senjorams.
Atsakyti
-2

I
Irena
2021-11-03 14:20:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nuoširdus ačiū jums .didžiausios sekmės
Atsakyti
-2

V
Viktorija
2021-11-03 14:52:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
Manau,kad poniai Grasildai laikas pailsėti,nes šiuo sunkiu senjorams
laikmečiu jos atstovavimo kaip ir nesijaučia,nes senjorai visiškai nuskurdinti mūsų valdžios,netgi susirgti
baisu darosi.Pakalbėti gražiai galima,bet
tuo pačiu reikia kelti problemas,kurios neduoda ramybės daugumai senjorų.
Atsakyti
-4

SKAITYTI KOMENTARUS (21)
A Arnas 2021-11-03 07:06:35
Linkiu sveikatos, būkite ir toliau tokia pozityvi, labai smagu, kad keliate žmonių problemas. Juk turime sulaukti ir geresnių laikų senjorams.
Atsakyti
-2
I Irena 2021-11-03 14:20:52
Nuoširdus ačiū jums .didžiausios sekmės
Atsakyti
-2
V Viktorija 2021-11-03 14:52:03
Manau,kad poniai Grasildai laikas pailsėti,nes šiuo sunkiu senjorams
laikmečiu jos atstovavimo kaip ir nesijaučia,nes senjorai visiškai nuskurdinti mūsų valdžios,netgi susirgti
baisu darosi.Pakalbėti gražiai galima,bet
tuo pačiu reikia kelti problemas,kurios neduoda ramybės daugumai senjorų.
Atsakyti
-4
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų