Pasakiško grožio vietoje – Smiltynėje, vos už 20 metrų nuo Kuršių marių – su šeima įsikūrusi buvusi medikė šypteli: gyvenimu skųstis negali, ją visada supa šilti, švelnūs, užjaučiantys žmonės. Kai kurie ją buvo praminę „Motina Terese“ – jei tik kam prireikia pagalbos, ji visada pirmoji skuba padėti, kuo tik gali.
Bet dabar gyvenimas pristojęs, pakibęs savotiškoje nežinioje, kas laukia toliau, tačiau su viltimi, kad ligą pavyks pažaboti, gyventi oriai ir su kuo mažiau skausmo. Tik tam reikalinga pagalba, kad galėtų gauti gydymą dendritinėmis ląstelėmis iš dukros kraujo, o tai kainuoja 10 tūkst. eurų.
Loreta atvirai sako: prašyti be galo sunku, bet kitų išeičių nėra. Kiek leidžia jėgos, ji neria žaisliukus, o dabar kiekvienas užsakymas įgauna naują prasmę – ne tik pradžiugina mažuosius, bet ir prisideda prie gydymo išlaidų padengimo.
Vienas požymis paskatino skubiai kreiptis į gydytoją
O prasidėjo viskas netikėtai – vieną gruodžio dieną, kai leido laiką su anūkėle ir ją pakėlusi pajuto skausmą aplink raktikaulį, tačiau to nesureikšmino: kasmet tikrinasi, daro tyrimus, nuo 2015 metų buvo stebima dėl krūtyje aptikto gerybinio darinio, bet net medikai ramino, kad jo šalinti nereikia ir nėra ko baimintis.
Tačiau vienas požymis paskatino nieko nelaukti ir kuo skubiau apsilankyti pas gydytoją: „Nusipraususi duše pakėliau ranką, pasižiūrėjau ir pamačiau gerokai įdubusį spenelį. Sunerimau – iš karto užsiregistravau į privačią kliniką ultragarsui.“
Loreta pasakoja patekusi pas nuostabų onkologą, kuris vos apžiūrėjęs iškart pasakė nieko nelaukti ir jau kitą dieną liepė atvykti į onkologinį skyrių bei pasidaryti biopsiją. Tik vos paėmus biopsiją Loretai buvo pasakyta: „Kadangi tu pati – medikė, galiu pasakyti, kad ruoškis“, – ir išrašė siuntimus visiems reikalingiems tyrimams.
Laukti nebuvo ko, tad moteris ėmė registruotis pas gydytojus, darytis tyrimus dar prieš sulaukiant biopsijos atsakymų, nes buvo aišku viena: bet kokiu atveju teks tirtis. Buvo likęs vos vienas tyrimas – vasario 13-ąją turėjo būti atliktas krūties MRT, tačiau jo taip ir nepasidarė.
Nuo sukosėjimo lūžus šonkauliui – gyvenimą pakeitusi žinia
Vasario 11 dienos rytą, išėjusi pavedžioti šuns, Loreta sukosėjo – nuo to lūžo šonkaulis, todėl su greitąja buvo skubiai išgabenta į ligoninę, leisti nuskausminamieji, bet niekas nepadėjo, o atlikus rentgeno tyrimą lūžis nepastebėtas. Pasiūlyta vykti namo, tačiau ji nesutiko ir buvo pervežta į kitą ligoninę, kur kitą dieną laukė skaudi žinia.
„Ten kitą dieną vėl buvo daromas rentgenas, kompiuterinė tomografija (KT). Kai padarė rentgeną, pamatė šonkaulio lūžį. O po KT buvo pirmas šokas – pasakė, kad šonkauliuose yra daug mažų metastazių kauluose. Jau aptiko metastazes, o aš dar nežinojau biopsijos atsakymų.
Ir tą pačią dieną, apie pietus, man paskambino onkologas, pasakė, kad atėjo atsakymas – krūtyje yra piktybinis navikas. Dar klustelėjau: „Gal galite pasakyti, kuri stadija?“ Man pasakė, kad pagal biopsiją – antra, bet pasakius apie metastazes ir paklausus: „Tai jau reiškia ketvirta?“ – atsakymas buvo „taip“.
Vasario 12 dieną iš sveiko žmogaus aš tapau žmogumi, sergančiu ketvirtos stadijos vėžiu su metastazėmis kauluose. Buvo aišku, kad šonkauliuose – daugybinės smulkios metastazės“, – su ašaromis akyse prisimena L. Mickevičienė.
Dėl to, kad metastazės naikina kaulinį audinį, gijimas užtruko, bet po trijų savaičių, išėjusi iš ligoninės, ji pirmiausia nuskubėjo pasidaryti praleistą krūties MRT tyrimą. Paskirtas ir specifinis tyrimas – kaulų scintigrafija. Po jo paaiškėjo, kad daugybinės metastazės – ne tik šonkauliuose, bet ir stubure, žastuose, net galvos kauluose.
Sukvietus gydytojų konsiliumą, nuspręsta atlikti biopsiją iš stuburo slankstelio, kuriame pastebėta didžiausia metastazė. Gavus atsakymus paaiškėjo – metastazės 100 proc. yra iš krūties naviko. Tik po to skirtas gydymas.
Išsamus tyrimas parodė 26 genų mutacijas
Kadangi Loretos atvejis – retas, tokios mutacijos Lietuvoje pasitaiko maždaug kartą per pusę metų, gydymo galimybių nebuvo daug – galimi trys standartiniai gydymo protokolai.
„Buvo paskirti geriami vaistai, bet po trijų savaičių mano fizinis kūnas atsakė – prasidėjo dilgėlinės, atsirado spuogai, juos pakrapščius darėsi žaizdos, jos atsirado ir burnos ertmėje. Blogiausia, kad kirto per stuburą – aš nebegalėjau paeiti savo kojomis.
Kai vyras grįždavo iš darbo, eidavome vakarais kartu pasivaikščioti į pušyną, nes viena jau negalėjau, lazda manęs negelbėjo. Įsigijau vaikštynę, bet ir su ja viena bijojau eiti, nes kojos vilkosi. Pamenu, vyrui sakiau: „Žinai, man atrodo, kad mane ne vėžys sugrauš, bet vaistai – aš labai negerai jaučiuosi.“ Tada suabejojau, ar vaistai man tinka“, – prisimena L. Mickevičienė.
Apsilankius pas gydytoją onkochemoterapeutę, vaistą nuspręsta keisti, tačiau gydytojos žodžiai privertė giliai susimąstyti. Tąkart ji pasakė: „Loreta, tavo atveju yra tik trys gydymo protokolai. Pirmo protokolo jau nepraėjai, dabar keičiame vaistus – eini į antrą protokolą. Supranti, kad dar gydymas neprasidėjo, o jau vaistai netinka? Ateis laikas, kai mes nebeturėsime kuo jų keisti.“
Nieko nelaukusi Loreta susisiekė su dviem moterimis, kurios taip pat sirgo krūties vėžiu ir dabar yra remisijoje. Po pokalbio ji nusprendė pasidaryti brangų, 5 tūkst. eurų kainuojantį „Exacta“ tyrimą – jau buvo susiruošusi važiuoti į Vilnių, tačiau sužinojo, kad viską gali susitvarkyti Klaipėdoje, nuvykusi į „MDK kliniką“. Ten dar pasikalbėjo su gydytoju Alvydu Česu, kuris patvirtino – tyrimą pasidaryti verta.
Tyrimo metu buvo išsamiai ištirta krūties ir stuburo biopsija bei kraujo mėginys. Atsakymas nustebino – rastos 26 genų mutacijos. Pamatęs atsakymus, gydytojas tepasakė: tokie atvejai reti, atsakymus galima skaityti kaip ištisą enciklopediją.
Vaistus gerti tenka kasdien
Be to, išsamiai ištyrus mėginius, nurodoma ir kokie vaistai gali tikti – taip paaiškėjo, kodėl pirmieji skirti vaistai, kurie vėliau buvo pakeisti, sukėlė tokius šalutinius poveikius: jie tiko tik vienu procentu.
„Kai gavome tyrimo atsakymus, vieną taikinių terapiją palikome toliau, kadangi visai neblogai ją toleruoju. Aišku, kraujas mano nėra geras – neutrofilai būna visiškai ribiniai, bet nieko, aš nepasiduodu, susitaikiau, kad taip turi būti. Skiriama smūginė dozė – pati stipriausia“, – pridūrė Loreta.
Ji vartoja ir dar du vaistus – abu jie leidžiami. Vienas skirtas stiprinti kaulams, nes metastazės naikina kaulinį audinį, dėl to jie lengvai lūžta. Kitas – tikslingai kovai su viena iš rastų mutacijų. Šie trys skiriami vaistai kompensuojami.
Loretai pavyko gauti ir dar vieną vaistą, kurio klinikiniai tyrimai JAV ir Europoje neseniai pabaigti ir jis akredituojamas. Jis padeda kovoti su agresyviu PIK3CA genu, kuris aptiktas tyrimo metu. Tai vadinama „geriama chemija“ – geriama kiekvieną vakarą. Nuo jos stipriai išretėjo, bet nenuslinko plaukai – medikai rekomendavo jų neskusti, nes gali ir nebeataugti.
„Vaistai diena iš dienos geriami ir nuo jų taip pat nėra geras jausmas – pasireiškia pykinimas, smegenys būna rūke. Bet tai – mano viltis“, – priduria ji.
Kelias iki vaistų gavimo pažymėtas ašaromis ir viltimi
Preparatas nekompensuojamas. Kol kas pavyko jį gauti nemokamai per „Vilties fondą“, tačiau neaišku, kiek laiko tai tęsis, o vartoti gali prireikti ilgai. Be to, kelias iki jo gavimo buvo nelengvas.
„Nuėjus pas gydytoją onkologiniame skyriuje, susikalbėjome, kad jis susiskambins su firmos, kuri gamina vaistus, atstove. Nebuvo svarbu, ar patekti į klinikinius tyrimus, ar gauti paramą – buvau pasiryžusi dalį sumos sumokėti, kad gaučiau nors pirmiems dviem mėnesiams vaistus.
Atėjau po savaitės ir man pasakė nuosprendį – vaistų firma neskyrė. Dar klausiau, kodėl; gydytojas taktiškai patylėjo. Tuo momentu nesureagavau, bet išėjus iš kabineto buvo tragedija. Išėjusi iš onkologinio ne skambinau vyrui, kad pasiimtų, o apsiverkusi nuėjau į Pranciškonų vienuolyną.
Ten verkiau, kaukiau, staugiau. Atrodė, kad turėjau viltį ir viskas sudužo. Atėjo ir onkologijos draugijos pirmininkė, ir brolis Astijus priėjo – mes išsikalbėjome. Dabar prisimenu, kaip po išpažinties brolis Astijus padarė ligonio patepimą. Verkdama labai jautriai sureagavau, pasakiau: „Aš dar nesiruošiu mirti“, o jis man atsakė: „Ne, tu tikrai nemirsi, čia tau stiprybei kovoti toliau“, – kaip sudužo visos viltys, prisiminė ji.
Po kurio laiko, vyrui atvykus jos pasiimti, šis tiesiai šviesiai pasakė: „Loreta, nejau dabar imsi ir pasiduosi? Vieno žmogaus nuosprendis tavo gyvenimą nuspręs? Juk tu esi kovotoja – galvok, ką daryti.“ Ir pasiūlė pačiai parašyti laišką firmai, gaminančiai vaistus. Nors iš pradžių galvojo, kad to nedarys, jau vakare išsiuntė el. laišką ir kitą rytą sulaukė skambučio, kurio metu išgirdo, kad jos atvejis bus apsvarstytas.
Vėl įsižiebus vilčiai, ji apsilankė pas gydytoją privačioje klinikoje, kur šis ramino, kad nenuleistų rankų – rašys raštus ir kreipsis dėl vaisto. Vos išėjus iš kabineto ir nuėjus susimokėti, gydytojas atlėkė su plačia šypsena veide ir žinia, kad vaistas buvo paskirtas.
Tęsiantis gydymui – pagalbos prašymas
Tad dabar kasdien tenka gerti skirtingus vaistus, kitus – nuvykti susileisti. Jau netrukus prasidės ir švitinimas – navikas krūtyje yra lėtesnio augimo, tad bus nutaikytas į metastazes kauluose, kurios yra agresyvesnės. Rudenį laukia dar vienas gydymo būdas – imunoterapinis gydymas dendritinėmis ląstelėmis iš Loretos dukros kraujo.
„Iš mano kraujo jau neįmanoma to padaryti, nes, kaip sakau, nežinau – gal ten jau tik vanduo. Dukra kaip donorė davė kraują. Iš dukros kraujo bus išgaunamos ląstelės, ant kurių bus uždedamas vėžio baltymas, taip jas išmoko atpažinti vėžinę ląstelę.
Tokia ląstelė bus suleidžiama man ir ji keliaus į limfmazgius, suaktyvins T limfocitus, kurie tada ieško ir naikina vėžio ląsteles visame kūne.
Nėra 100 proc., kad užves – viskas priklauso nuo žmogaus, organizmo, bet tai yra viltis. Sakau sau, kad jeigu ir neužsives, vis tiek įvestas preparatas tuo momentu jau kažkiek sustabdys, sukovos. Tikimės, kad išeis bent septynios dozės ir jau per mėnesį turėtų pagaminti pirmąsias ląsteles“, – pasakojo L. Mickevičienė.
Toks gydymas brangus – siekia 10 tūkst. eurų. Kiek išgali, tiek moka iš savo lėšų, Loreta už nertus žaisliukus gautus pinigus taip pat skiria savo gydymui, tačiau sumos didelės ir tokia finansinė našta yra didelė.
Todėl Loreta įkūrė savo vardo labdaros ir paramos fondą ir prašo pagalbos, kad ir kaip sunku tai daryti. Sako, net vienas euras yra didelė suma – euras prie euro ir susidaro apvalūs skaičiai, suteikiantys viltį laimėti kovą už gyvenimą.
Svarbi žinia, į kurią ragina įsiklausyti
O dalydamasi savo istorija ji sako norinti pasiųsti ir svarbią žinią – tikėti mokslo pažanga, pasitikėti gydytojais, kalbėti, tartis, domėtis, nepulti gydytis nežinant, kas veikia ir tinka. Pasirodo, net maisto papildai, daugelio aukštinami kaip padedantys onkologiniams ligoniams, gali netikti – kiekvienas organizmas skirtingas.
„Dar noriu perspėti moteris, kad navikas yra navikas – nėra ko laukti. Medicina šiais laikais labai pažengusi, mastektomijos daromos ir tausojančios krūtį. Iš kitos pusės, jeigu yra genetinis augliukas, kaip pas mane, net jei gerybinis, manau, ne esmė yra išsaugoti krūtį – jos nereikia saugoti, gyvenimas yra svarbiau už viską“, – svarbią žinią moterims pasiuntė ji.
Prisidėti prie gydymo išlaidų galite žemiau nurodytais rekvizitais:
Loretos Mickevičienės labdaros ir paramos fondas
Įmonės kodas 307324577
IBAN: LT377300010196164527 Swedbank
Swift kodas: habalt22
Mokėjimo paskirtis: Parama gydymui
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
