Iš depresijos ir nepasitikėjimo savimi išsivaduoti padeda keramika

Skaityk lengvai

Didžiąją gyvenimo dalį radviliškietė Irena Dumskienė dirbo nieko bendra su menu ir kūryba neturintį darbą. Moteris neslepia – nemėgstama veikla varė į neviltį ir depresiją ir tik atradusi širdžiai mielą užsiėmimą pasijuto labiau pasitikinti savimi. 

Keramika Irenai Dumskienei atvėrė naują pasaulį. Aldonos Milieškienės nuotr.
10

„Molis – lyg gyvas daiktas. Sušildai jį delnuose ir jis paklūsta tavo mintims, įgyja vis kitokią formą, virsta pačiais netikėčiausiais dalykais“, – sako netikėtai keramiką atradusi I. Dumskienė. 

Išmoko prakalbinti molį 

Polinkį į meną Irena sako jautusi nuo vaikystės. „Mokykloje visai pusėtinai piešiau. O kaip man patiko dailyraštis! Mokantis Žemės ūkio akademijoje gerai sekėsi braižyba, – pasakoja moteris. – Ir vėliau, po muges, miestų šventes besižvalgydama visada pirmiausia dėmesį atkreipdavau į visokius dekoruotus dirbinius.“ 

REKLAMA

Irena neslepia išbandžiusi ne vieną kūrybinę veiklą – tapė ant stiklo, darė odines gėles. O kai prieš kelerius metus Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijoje pabandė lipdyti iš molio, netikėtai pajuto atradusi sielai artimą užsiėmimą. „Dailės mokyklos specialistės parodytų pradmenų neužteko, daugiau žinių pati ėmiau internete ieškoti. Keramika – nepigus užsiėmimas. Molis, glazūra dar įperkami, bet dirbinius reikia išdegti, o elektrinė degimo krosnelė parduotuvėje apie 3 tūkstančius eurų kainuoja. Susiradau jas gaminantį namudininką, sesuo prisidėjo pinigais – taip ir susikūriau savo keramikos dirbtuvėles.“ 

(10 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Iš depresijos ir nepasitikėjimo savimi išsivaduoti padeda keramika

Trejus metus visą laisvalaikį keramikai skirianti Irena prisipažįsta pamažu išsivaduojanti iš nepasitikėjimo savimi gniaužtų. „Dabar, kai matau, kad žmonėms patinka mano dirbiniai, sulaukiu jų pagyrimų, pradedu labiau pasitikėti savimi“, – sako ji ir priduria dar entuziastingiau ieškanti naujų keramikos technikų, savo išmonę pasitelkianti. Tiesa, specialių, ypač formą dirbiniui suteikiančių priemonių po specializuotas parduotuves nesižvalgo, pasitelkia buityje esančius daiktus. Sumanė nulipdyti apvalų, sferinį dirbinį – susirado plastikinį kamuoliuką. Randa kur pritaikyti ir dubenėlio, ir katiliuko formą. 

„Labai mėgstu išbandyti visokias technikas, eksperimentuoti, – sako Irena. – Kai kurie mano dirbiniai gruboki, šiek tiek primenantys man labai patinkančius šamotinius gaminius. Radau, kaip panaudoti įvairius augalus – gyslomis išvagotus lapus, dekoratyvius jų kerus. Beje, pats dekoratyviausias – krapo keras. Įspaudi jį į iškočiotą molį, išdžiovini, glazūra nutepi, išdegi – ir keraminis paveikslas gatavas.“ 

REKLAMA

Keraminių paveikslų Irena ėmėsi nusižiūrėjusi Amerikoje gyvenančios dukterėčios kūrinius, panoro juos perkelti ant molio. Pabandė – patiko. Taip jos paveiksluose pražydo aguonos, susibūrė pūkais pasipuošusios pienės. Pasitelkusi išmonę Irena pradėjo šešėliuoti skystu moliu, raižyti, dirbinį lipdyti iš virvelių – naujovių ieškanti moteris stengiasi sukurti vis ką nors naujo. 

Tiesa, Irena neslepia – ne visais iš degimo krosnelės ištrauktais dirbiniais būna patenkinta. „Keramikui reikia chemiku būti, o aš mokykloje chemijos nelabai mėgau, – prasitaria ji. – Kad gražiai glazūra lietųsi, reikia žinoti, kokių minkštiklių įterpti. Yra ir daugiau subtilybių, kurias reikia išbandyti, perprasti.“ 

Nepatikusio dirbinio moteris nei į mugę veža, nei kam nors dovanoja. Kuriam laikui į pašalį pastumia, kol kokia mintis, kaip galėtų jį perkurti, kyla. „Man patinka krapštinėtis, eksperimentuoti, – tarsi patvirtindama savo žodžius Irena kilsteli originalų dirbinį. – Štai šitą jau norėjau išmesti, bet pabandžiau dar kitokia glazūra aplieti – ir ji su apatine taip įdomiai sureagavo, kad tikras šedevras išėjo, – šypsosi ji. – Darau tol, kol man patinka, o jeigu nepavyksta – šukėmis virsta.“ 

Kiek žmonių Lietuvoje serga Alzheimerio liga?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
BALSUOTI
REZULTATAI
Kiek žmonių Lietuvoje serga Alzheimerio liga?
Apie 10 000
17.7%
Apie 25 000
40.9%
Apie 40 000
41.4%

REKLAMA

Gyvenimas nelepino 

Irena neslepia turinti sveikatos problemų: gimė su neišsivysčiusia skydliauke (neapsieina be stiprių vaistų, kokius vartoja ir jos nebeturintys žmonės), vargina ataugų iškraipytas stuburas, pėdsakų paliko patirtas insultas. 

„Visą gyvenimą dirbau nemoteriškus darbus, – atsidūsta I. Dumskienė. – Atsiliepia melioracijoje praleisti metai, kiekvieną dieną – su guminiais batais. Pati nežinau, kodėl pasirinkau tokią profesiją. Tėvas buvo melioratorius, jo pėdom nuėjo brolis. Baigusi vidurinę mokyklą nebuvau apsisprendusi, ką studijuoti, pasekiau vyresnio brolio pavyzdžiu.“ 

Savo pasirinkimu Irena nebuvo patenkinta. „Atsikeliu rytą ir depresuoju – vėl į tą pragarą. Jau buvo prasidėjusi depresija. 10 metų išdirbęs melioracijoje galėjai pasinaudoti lengvata – į pensiją išeiti 5 metais anksčiau. Bet man ji jau tiek buvo įgrisusi, kad išėjau iš darbo iki tų 10 metų vos keliems mėnesiams belikus...“ 

Kitas Irenos pasirinkimas irgi buvo ne iš lengvųjų – moteris įsidarbino statybose. Tiesa, plytų nešioti neteko. „Tais laikais statybose atsirado meninis dažymas – įrengiamų butų sienos buvo dekoruojamos įvairiais ornamentais. Toks darbas man patiko, buvo įdomu.“ 

Kartais dar ir dabar praverčia statybose įgyti įgūdžiai – Irenai puikiai sekasi sienas tapetuoti. Šis darbas gerokai pelningesnis už keramiką, bet molis, pasak Irenos, vis tiek arčiau širdies. Čia gali kurti, atsiduoti fantazijai. 

Galimybių parduoti – per mažai 

Įvairių rankdarbių kūrėjai guodžiasi ta pačia problema – menkomis galimybėmis parduoti savo dirbinius. Ypač dėl to kenčia nuo didelių miestų nutolusiuose rajonuose gyvenantys auksarankiai. O šiemet ir taip negausias muges dar labiau suvaržė koronaviruso pandemija. „Visas krepšys margučių stovi – nebėra mugių, nieko nebėra, – apgailestauja Irena. – Ir į Sostinės dienas neįgaliųjų šiemet nepriėmė.“ 

REKLAMA

Vilniuje, pasak jos, visai kitokia prekyba nei Radviliškyje ar kokiame kitame nedideliame mieste. Šiemet pirmą kartą į Kaziuko mugę buvo atvažiavusi. Nors vėlai užsiregistravo ir vietą tik prie Tymo kvartalo gavo, vis tiek pirkėjų sulaukė. „Nė pati nesupratau, iš kur to pinigėlio tiek susirinkau, – šypsosi keramikos mėgėja ir priduria supratusi, kad tokioms mugėms reikia prilipdyti nedidelių dirbinių. – Retai kas perka didesnę vertę turintį dirbinį, populiariausios 3–5 eurus kainuojančios smulkmenos. Didesnę paklausą turi praktiški, buityje pritaikomi molinukai, vaikai nepraeina pro taupyklėmis virtusius drambliukus, katinėlius.“ 

Irena sako pastebėjusi ir dar vieną įdomų dalyką: „Skirtinguose miestuose žmonės perka kitokius dirbinius. Pavyzdžiui, Vilniuje visai neperka baltų gaminių. Nori parduoti, turi perprasti pirkėjų poreikius. Kiekvienas toks išvažiavimas – nauja patirtis ir pamokos, kurias reikia išmokti.“ 

Į kūrybinę veiklą panirusi moteris puoselėja dar vieną svajonę – pakeliauti po pasaulį, pasižvalgyti į kitų šalių kūrėjų darbus. Gal jie dar labiau sužadins fantaziją ir įkvėps naujiems darbams...

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų