„Kovinio ežiuko“ stovyklautojai: „Atvykome tinginėliai, išvykstame kareivėliai“

Skaityk lengvai

Jau ketvirtus metus Aukštaitijos nacionaliniame parke vyksta vaikų vasaros stovykla „Kovinis ežiukas“. Šiais metais prie jos rengimo prisijungė ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS). Kartu su negalios neturinčiais vaikais keletą pamainų čia praleido ir negalią turintys vaikai iš Vilniaus apskrities ir Molėtų rajono. 

Šaudymo iš lanko pratybose. Linos Jakubauskienės nuotr.
12

Atvykę į Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centrą pirmiausia sveikinamės su stovyklos vadu, Gedimino štabo bataliono kariškiu Arūnu Vasiliausku. Jis pasakoja, kad visi stovyklautojai suskirstyti į keturis būrius: du mažųjų ir du vyresniųjų. Pirmiausia susipažįstame su vyresniaisiais. Jiems – šaudymo iš automato pratybos. Tiek vaikinai, tiek merginos šaudo plastikiniais šratukais, iš skirtingų vietų, skirtingų pozicijų – atsistojus, priklaupus, atsigulus. 

REKLAMA

Panašios pratybos ne naujiena vilnietei Paulinai – jai teko lankytis šaudykloje, šaudyti iš tikro šautuvo. Jos draugė Emilija automato muliažą į rankas paėmė pirmą kartą. Abi merginos neslepia: pirmosios dienos stovykloje buvo sunkios. „Čia viskas griežčiau, nei tikėjausi. Vos atvykusios supratome, kad juokų nebus, teks laikytis disciplinos. Dabar jau įpratome“, – šypsosi Paulina. 

(12 nuotr.)
FOTOGALERIJA. „Kovinio ežiuko“ stovyklautojai: „Atvykome tinginėliai, išvykstame kareivėliai“

Emilijai iš pradžių atrodė, kad panašios stovyklos – tik berniukams, važiuoti čia ją įkalbino draugė. Jau pirmoji diena paliko didžiulį įspūdį. „Vos atvažiavusius kariškiai išrikiavo stadione ir liepė išsikrauti iš lagaminų daiktus. Paskui teko juos per nurodytą laiką susikrauti atgal. Daug kam nesisekė, daiktai nebetilpo, kimšom juos į draugų lagaminus. Lūžo nagai, kentėjo manikiūras. Pavyko tik iš trečio ar ketvirto karto“, – juokiasi Emilija. 

Vis dėlto merginos greitai adaptavosi, susidraugavo su kitais stovyklautojais. Jos pasidžiaugia, kad stovykloje gausu veiklos, kasdien – rikiuotės, estafetės, varžybos. Visiems labai patiko dažasvydis, šaudymo pratimai. „Tai puikus laiko praleidimas. Niekas čia neišskiria ir negalią turinčių vaikų. Esame visi kartu, viskas čia bendra“, – pabrėžia Emilija. 

Stovykloje patinka ir to paties būrio vyrukams Saidui ir Ąžuolui. Pasak jų, čia daug sporto pratimų, veiklos. „Atsikėlę pirmiausia apsirengiame, tada sportuojame, prausiamės. Po pusryčių prasideda įvairios pratybos. Ši stovykla labai naudinga tiems, kurie nori išeiti iš savo komforto zonos, pajusti, ką reiškia būti kariu“, – aiškina Ąžuolas. 

REKLAMA

Saidas teigia, kad disciplina stovykloje nebaugina – jis bet kuriuo atveju žada atlikti pareigą Tėvynei, tarnauti kariuomenėje. Pabuvęs „Koviniame ežiuke“ vaikinas sako geriau supratęs, ką reiškia būti kariu. 

Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Taip
90.6%
Ne
2.4%
Nežinau, man tai neaktualu
6.9%

REKLAMA

Išbandė, ką reiškia būti kariu 

Smagiai nusiteikę – ir jaunesniųjų stovyklautojų būrio nariai. Padalinti į dvi komandas, jie šaudo į taikinius iš pistoleto. Pralaimėjusiai komandai reikia daryti pritūpimus. Nuolaidos taikomos tik sveikatos problemų turintiems vaikams. Arnui skauda kojas, todėl jam pritūpimų daryti nereikia. „Vaikams neskiriame pratimų, kurių jie atlikti negali, – sako A. Vasiliauskas. – Jei silpnos kojos, nereikia daryti pritūpimų, jei rankos – atsispaudimų ar kitų pratimų. Stengėmės nepabrėžti vaikų kitoniškumo, neišskirti jų iš kitų. Bet kokią pagalbą suteikiame diskretiškai.“ 

Pats Arnas sako, kad stovykloje jis puikiai pritapo, „Koviniame ežiuke“ jam patinka: „Stovykla – puiki gyvenimo pamoka, galimybė susipažinti su kariuomene iš arti. Džiaugiuosi, kad esu čia.“ 

Vis dėlto ir mažieji stovyklautojai neslepia – iš pradžių būta nemažai baimės. „Jau pirmą dieną pamaniau: viskas, nebeišeisiu daugiau iš čia, neatlaikysiu. Dabar jau viskas atrodo visai kitaip. Susiradau draugų, kartu sportuojame, žaidžiame. Ypač visiems patiko dažasvydis“, – linksmai aiškina Aronas. 

Jis sako stovykloje supratęs, kas yra kariuomenė: „Norėjau išbandyti, ką reiškia būti kariu. Supratau, kad tai sunku. Teko keltis budėti naktimis – visi saugome teritoriją, trise, po valandą, paskui keičiamės. Jei ką nors padarome ne taip, sulaukiame pasekmių. Niekada nepamiršiu „uragano“, kuris kyla keletą kartų gražiai nepasiklojus lovos.“ 

Aronui gera matyti, kaip į stovyklą atėję tinginėliai pamažu tampa mažaisiais kareivėliais. „Būtinai atvyksiu čia ir kitais metais. Visada būsiu dėkingas tiems, kurie išmokė mane būti kareiviu. Užaugęs eisiu į kariuomenę. Iš pradžių baigsiu universitetą, paskui tarnausiu Tėvynei, po to dirbsiu advokatu“, – planuoja Aronas. 

REKLAMA

Jo būrio draugo Kosto nuomonė kitokia, stovykloje jam per sunku: „Žaidžiant dažasvydį iš arti kliuvo kulkų, skaudėjo. Myliu Tėvynę, bet mirti už ją nenorėčiau. Būti kariu – ne man.“ Tarnauti kariuomenėje nežada ir Domicelė. „Stovykloje nutiko daug gerų dalykų, bet baisių – dar daugiau. Pabuvusi čia supratau, kad niekada nenorėsiu tarnauti kariuomenėje“, – juokiasi mergina. 

Kitokių įspūdžių stovykla paliko jos būrio draugui Jurgiui. Jam „Koviniame ežiuke“ buvo įdomu viskas – ir keltis lynu į kitą upės krantą, ir žaisti dažasvydį, ir kurti būrio vėliavą. „Ši stovykla – visai kitokia nei kitos. Iš pradžių, aišku, buvo baisoka, bet vėliau pripratau. Pabūti kario kailyje labai įdomu, tik dar neapsisprendžiau, ar užaugęs eisiu tarnauti“, – sako vilnietis. 

Galimybe išbandyti naujus dalykus džiaugėsi antrojo vyresniųjų būrio atstovė vilnietė Vanesa. Sportiškai merginai gerai sekėsi šaudyti iš lanko. „Stovykla – puikus šansas patirti kažką nauja, susirasti draugų. Atvykusi nepatyriau jokio šoko – iškart supratau, kad bus linksma. Neišsigandau, kai net keletą kartų teko iškrauti ir sudėlioti daiktus. Pamačiau – čia nuobodžiauti neteks, bus ką veikti“, – tvirtina Vanesa. 

Jos teigimu, grafikas stovykloje labai intensyvus, vis dėlto vadai neverčia daryti visų pratimų per prievartą: „Jei sutinki bėgti, bėgi, jei ne, niekas pernelyg neverčia. Viskas čia man labai patiko, norėčiau atvykti ir kitais metais. Žinoma, pavargsti, bet nuovargis – malonus.“ 

Stovyklautojai aktyviai leido veiklą 

Stovyklą „Kovinis ežiukas“ organizuoja „Nestandartinių operacijų vykdymo asociacija“. Kariškiai su vaikais dirbti čia atvyksta per savo atostogas. Pasak A. Vasiliausko, visi jie turi ne tik psichologijos, pedagogikos, bet ir medicinos žinių: „Mūsų komandoje yra kvalifikuotas medikas, kuris prireikus bet kada suteikia pagalbą, todėl drąsiai sutikome priimti ir negalią turinčius vaikus. Skirtingose pamainose sulaukėme sergančiųjų diabetu, epilepsija, turinčių judėjimo problemų. Nė su vienu bėdų nekilo.“ 

REKLAMA

Anot jo, smulkių traumų, be abejo, pasitaikė – vaikai susižeisdavo žaisdami krepšinį ar sportuodami. „Kaskart vežame juos į ligoninės priimamąjį, darome nuotraukas. Kol kas nėsyk nepasitvirtino nuogąstavimai dėl lūžio, visos traumos buvo nedidelės, tik sumušimai“, – pabrėžia kariškis. 

A. Vasiliausko teigimu, svarbiausia, kad stovykloje vaikai aktyviai leistų laiką, sustiprėtų fiziškai, patirtų kuo daigiau naujų įspūdžių ir išbandymų, taip įgytų daugiau pasitikėjimo savimi, gebėtų veikti ekstremaliomis sąlygomis, būtų patriotiški, atsakingi Lietuvos piliečiai. 

Stovyklos programa sudaryta taip, kad vaikams būtų pasiūlyta kuo įvairesnių užsiėmimų ir pratimų. „Kaip jau girdėjote iš vaikų, pirmąją dieną visus išrikiuojame stadione ir atliekame daiktų patikrą. Žiūrima, kad lagaminuose nebūtų cigarečių, aštrių daiktų. Pasitaiko – mamos sukrauna vaikams visą vaistinėlę, tada vaistus imame pasaugoti, – pasakoja A. Vasiliauskas. – Galima tik įsivaizduoti, kas bus, jei vaikai tais medikamentais imsis dalintis – nežinosime, nuo ko kuriam bloga. Paskui jau pristatome bendrąsias taisykles, aiškiname, kas galima, ko ne, kur galima eiti, kur ne. Kiekvienas stovyklautojas, be kariškos uniformos, gauna ir iš anksto pagamintą ženklelį su savo vardu, jį po stovyklos padovanojame kaip atsiminimą.“ 

Kiekvienas būrys pirmosiomis dienomis turi pasigaminti savo vėliavą, sukurti skanduotę. Stovykloje galioja „Ežio eurų“ taškų sistema. Taškai renkami už atliktas tam tikras užduotis, vėliau kiekvienas būrys sprendžia, kur išleisti surinktus eurus. Už stovyklos valiutą galima įsigyti įvairiausių dalykų – nuo saldumynų iki valandos pagulėjimo lovoje, galimybės neiti į rytinę mankštą ir pan. 

REKLAMA

Stovykloje daug dėmesio skiriama disciplinai. Vaikai nuo pradžių mokosi tvarkingai susidėti daiktus, pasikloti lovą. „Per savaitę vaikai išmoksta tvarkos. Atvykę tėveliai dažnai nustemba: „Ką, vaikas ir lovą pasikloja? Namie to niekada nedarė.“ Yra ir nuobaudų sistema: jei vaikas ko nors nesupranta ar nenori suprasti piktybiškai, sutrumpiname jam laisvalaikį, trumpiau leidžiame naudotis telefonu vakarais“, – sako A. Vasiliauskas. Jo teigimu, pirmosios dvi dienos tradiciškai vaikams būna sunkesnės, vėliau jie puikiai adaptuojasi. Kai reikia išvažiuoti – būna ašarų, dažnas prašo pailginti stovyklą bent viena diena. Kariškiams tai – geriausias atlygis už darbą. 

LŽNS vadovė Rasa Kavaliauskaitė džiaugiasi, kad ir negalią turintys vaikai kartu su visais galėjo patirti kariuomenės kasdienybę. „Be abejo, sunkių negalių turintys vaikai sukarintoje stovykloje dalyvauti negalėtų, todėl projekto koordinatoriams iš skirtingų bendruomenių palikome galimybę atrinkti vaikus. Iš „Kovinio ežiuko“ stovyklautojų sulaukėme tik gerų atsiliepimų – vaikai ne tik pasisėmė gerų įspūdžių, susipažino su kariuomenės gyvenimu, bet ir grįžo sustiprėję fiziškai“, – pabrėžia R. Kavaliauskaitė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų