„Draugystė veža“: 5 metų iššūkiai ir suvokimas – einama teisingu keliu

Skaityk lengvai

Artėjant penktojo „Draugystė veža“ sezono kulminacijai – jį vainikuosiančiai trijų draugų porų kelionei į „Eurovizijos“ dainų konkursą Roterdame, su šio projekto sumanytoja Žydre Gedrimaite pabandėme mintimis perbėgti per visus penkis sezonus ir atsakyti į klausimą – tai kas gi vis dėlto yra toji „Draugystė veža“. 

Penktąjį „Draugystė veža“ sezoną vainikuos trijų draugų porų kelionė į „Eurovizijos“ dainų konkursą Roterdame. „Draugystė veža“ archyvo nuotr.
33

Žydrė atvira – į šį klausimą ji neturi vienareikšmio atsakymo. „Gyvenimas. Laisvė. Tikrumas. Kiekvienas iš šių žodžių – ir atsakymas, ir tik nedidelis jo fragmentas, – prisipažįsta ji. – Kai į Kauno „Žalgirio“ areną per baigiamąjį Lietuvai šiemet atstovausiančio dalyvio atrankos koncertą suvažiavo apie 100 visuose „Draugystė veža“ projektuose dalyvavusių žmonių, apėmė jausmas, kad tapome didele, gražia šeima, gimine, kuriai rūpi visi ir kiekvienas jos narys. Išgyvenome tikrą jausmų pasiutpolkę, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais.“ 

REKLAMA

(33 nuotr.)
FOTOGALERIJA. „Draugystė veža“: 5 metų iššūkiai ir suvokimas – einama teisingu keliu

Vis dėlto Žydrė neslepia – kai atsigręžia į pradžių pradžią, kitaip nei avantiūriste savęs pavadinti negali. Tuomet nė neįsivaizdavo, kaip reikės motyvuoti, padrąsinti neįgaliuosius dalyvauti projekte, susitvarkyti su dėl jų negalių kylančiais poreikiais, prisikviesti negalios neturinčius jų draugus. „Buvo tik idėja, emocija norim darom, – sako ji, – bet, matyt, tokia vežanti, kad žmonės neatsispyrė norui pabandyti.“ Ir metams bėgant tas entuziazmas ne tik nemąžta, bet vis stiprėja. 

Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Didesnės išmokos
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiau padėtų gerinti negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę?
Didesnės išmokos
33.7%
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
65.1%
Nežinau, man tai neaktualu
1.2%

REKLAMA

Pirmi metai: tokios draugystės – įmanomos 

Ž. Gedrimaitė prisimena – projekto „Draugystė veža“ idėja gimė netikėtai. Vieną dieną sulaukė intriguojančio bičiulio skambučio: „Ar matei, kad už 1000 eurų galima apskristi visą pasaulį?“ Iš draugo vardijamų vietų Žydrę labiausiai sudomino Havajuose esantis Honolulu miestas. „O, čia aš norėčiau – tada pagalvojau, bet ten taip ir nenuskridau“, – šypsosi ji. Moteris juokauja, kad sutrukdė 20 metų darbo televizijoje patirtis: jeigu jau kur nors skrendi, tai reikia ir kažką nufilmuoti, parvežti, parodyti... „Į Honolulu neišskridom, bet atsirado kelione į „Eurovizijos“ dainų konkursą negalią turinčius žmones ir jų draugus turėjęs pradžiuginti socialinis projektas „Draugystė veža“, prie kurio noriai prisijungė ir Neįgaliųjų reikalų departamentas.“ 

Paklausta, kodėl pasirinko būtent negalią turinčius žmones, Žydrė neslepia: „Buvo dar gana retas reiškinys, kad neįgalus žmogus pasipasakotų draugaujantis su negalios neturinčiu bičiuliu, arba šis – su nematančiu, nevaikštančiu, negirdinčiu žmogumi ir nematytų dėl to problemos. Bet tokių draugysčių tikrai buvo. Norėjosi visiems parodyti, kad tokios draugystės įmanomos, jos realiai egzistuoja. Agnieška ir Tomas, Vaiva ir Nadežda buvo toks užkrečiantis pavyzdys visiems!“ 

Tiesa, projekto vyšnia ant torto tapusi kelionė į Stokholmą, kur vyko tų metų „Eurovizijos“ konkursas, buvo nemenkas iššūkis. „Gerai atsimenu, kaip Vaivos tėtis ant rankų ją atnešė į mūsų mašiną, o mama verkė – viena rateliais judanti mergina iš namų dar nebuvo niekur išvykusi, – pasakoja Žydrė. – Bet Nadia, su kuria Vaiva buvo susidraugavusi Valakupių reabilitacijos centre, kuo puikiausiai sugebėjo ja pasirūpinti, padėti.“ 

REKLAMA

Projekto sumanytoja gali ilgai pasakoti ne tik apie kiekvieną kelionę į Stokholmą laimėjusią porą, bet ir apie tolesnius jų gyvenimo pokyčius. Štai, pavyzdžiui, labai šokti norėjęs Marius, susidraugavęs su „Šokių akademijos“ įkūrėja Jurgita, iki šiol sėkmingai tai daro, be to, dar ir maratonus bėgioja, keliauja. 

Antri metai: kai draugas šalia, visos kliūtys įveikiamos 

Antrąjį „Draugystė veža“ sezoną, pasak Ž. Gedrimaitės, lydėjo švelni euforija. „Jeigu esam su draugais – daugiau niekas nesvarbu: esam stiprūs, galim įveikti bet kokias kliūtis, padėti vienas kitam, – prisimena Žydrė ir vardija viskam pasiryžusius projekto dalyvius: rateliais judantys Izidorius ir Vaida, neregys ir cerebrinį paralyžių turintis Martynas... – Ypač sužavėjo Izidoriaus ir jo bičiulio Lauryno draugystė, jų bendravimo laisvė.“ 

Antrojo „Draugystė veža“ sezono dalyviai stebėti „Eurovizijos“ vyko į Kijevą. Sėdo į autobusiukus ir leidosi į Ukrainą, o kelionės maršrutas driekėsi per Lenkiją. Kartu su komanda į Kijevą važiavo ir savanoriai. Vienas jų, istorijos mokslų daktaras Gediminas Lesmaitis ne tik vairavo autobusiuką, bet ir rengė ekskursijas po Lenkiją – plėtė projekto dalyvių pasaulio pažinimo ribas. 

„Šioje kelionėje daug sužinojau apie su cerebriniu paralyžiumi gyvenančius žmones: kokie jų poreikiai, kokių pritaikymų reikia tokią negalią turintiems žmonėms“, – pasakoja Žydrė. Moteris atvirauja apie skirtingas negalias iki tol nedaug teišmaniusi, tad kiekviena kelionė gerokai praplėtė tiek jos, tiek visos komandos akiratį. 

REKLAMA

Treti metai: mažų stebuklų ir pirmų kartų laikas 

Trečių metų ypatybė – pradėtos rengti atrankinės kelionės po Lietuvą. „Iki tol poras filmuodavome jų aplinkoje, o nuo trečiojo sezono atsirado filmuota medžiaga iš įvairių aplankytų šalies vietų“, – pasakoja Ž. Gedrimaitė. Šis sumanymas gimė po to, kai kartu su projekto dalyviais į Kijevą vykęs ir įsimintinas Lenkijos vietas pristatęs Gediminas paklausė: „O kodėl tokių dalykų negalėtume padaryti ir Lietuvoje?“ 

„Gedimino sumanymą įgyvendinome, tik, deja, jau be jo – jaunas vyras netikėtai iškeliavo Anapilin, – pasakoja Žydrė. – Taip ir prasidėjo atrankinės kelionės po Lietuvą, o kartu su jomis – ir maži stebuklai. Mūsų projektas tapo pirmų kartų projektu.“ 

Daugeliui tie pirmieji kartai gali pasirodyti įprasti, bet negalią turintiems projekto dalyviams tikru stebuklu tapo pirmoji nakvynė viešbutyje, pietūs restorane, maudynės baseine ir pan. „Gerai prisimenu, kaip pirmą kartą gyvenime be mamos palydos viena iš namų išsiruošusi Aldutė važiuojant į Palangą tylėjo, beveik su niekuo nebendravo, o grįžtant visas autobusiukas klegėjo nuo jos įspūdžių ir juoko“, – šypsosi Žydrė. 

Stebuklui prilygo ir nuo gimimo su cerebriniu paralyžiumi gyvenančių, dėl to sunkiai judančių Ernestos ir Roberto ryžtas, nepaisant savo negalios ir šaltos žiemos, įkopti į Molėtų apylinkėse esantį Labanoro apžvalgos bokštą. 

Pirmo karto pojūtis liko ne tik projekto dalyvių, bet ir dažno juos svetingai priėmusių žmonių širdyse. „Aš tada iš tikrųjų supratau, kad žmonės, kurių aplinkoje nebuvo neįgaliųjų, kuriems neteko su jais susidurti, nekalti nei dėl ne taip pritaikytos aplinkos, nei dėl to, kad nežino neįgaliųjų poreikių. Pirmą kartą su jais susitikę, pamatę, pabendravę, daugiau sužinoję, jau daug ką darys kitaip, – įsitikinusi Žydrė. – Būtent tada atsirado suvokimas, kad esame teisingame kelyje – kad turime važiuoti, rodytis, kalbėtis. Tik taip galime pasiekti pokyčių.“ 

REKLAMA

Ketvirti metai: ruporas kalbėti apie negalias, kurių nematome 

Ketvirtasis „Draugystė veža“ sezonas išsiskyrė organizatorių iniciatyva į projektą pakviesti žmones, kurių negalių išoriškai nesimato. „Jau trečiajame sezone dalyvavo proto negalią turinti mergina, į kelionę leidosi su transplantacija susidūrusių Vidos ir Dariaus pora. Jie paskatino įdėmiau pažvelgti į žmones, kurie išoriškai gražūs, laimingi, o viduje išgyvena didžiausias dramas, tik viešai apie tai nekalba, nesiafišuoja“, – pasakoja Ž. Gedrimaitė. 

Ketvirtajame sezone visa komanda susipažino su išsėtine skleroze, labiau gilinosi į transplantuotų žmonių problemas. „Puikiai atsimenu mamą, gražuolei dukrai Viktorijai padovanojusią savo inkstą. Sužinojome ir ką ji išgyveno iki transplantacijos, ir kokia nepaprasta jos šiandiena, priverčianti saugotis daugybės dalykų, – sako Žydrė. – Todėl šią žinutę norėjome paskleisti kuo plačiau, tapti ruporu, kalbančiu apie kitokias negalias, ne tik apie tas, prie kurių esame pripratę, kurias neblogai pažįstame.“ 

Pasak projekto „Draugystė veža“ sumanytojos, kiekviename sezone pasitaiko netikėtų iššūkių. Neišvengta jų ir ketvirtaisiais projekto metais. Vienas dalyvis anketoje nepažymėjo svarbaus fakto, kad be fizinės negalios turi ir dar vieną – serga epilepsija. „Kai vakarieniaujant viename dvare jį ištiko epilepsijos priepuolis, sutrikome, nes tokiam atvejui nebuvome pasirengę, – atvirai pasakoja Žydrė. – Tada suvokėme, kad reikia labiau pasigilinti ir į tokią negalią, nes su panašia situacija bet kada gali susidurti gatvėje, kieme, autobuse...“ 

REKLAMA

Penkti metai – langas į kitą pasaulį 

Televizijoje, socialiniuose tinkluose pristatytos penktojo sezono dalyvių istorijos, filmuoti jų kelionių siužetai plačiajai visuomenei leido dar giliau pažvelgti į proto, psichikos negalią, suvokti jas turinčių žmonių ypatingumą. „Atvėrėme langą į kitą pasaulį, – neabejoja Ž. Gedrimaitė. – Pirmą kartą projekte dalyvavo mergina su Dauno sindromu, buvo turinčių proto negalią, o svarbiausia – susipažinome su autistiškais žmonėmis. Ir tai buvo labai stipru.“ 

Žydrė prisipažįsta, kad jai iki šiol nelengva žodžiais išreikšti patirtus jausmus ir emocijas. „Kai žiūrime fantastinius filmus apie ateivius, visada įdomu sužinoti, kaip viskas bus, kaip jie elgsis su mumis, o mes su jais. Čia buvo kažkas panašaus. Ši patirtis padėjo suprasti, kad prie visų kitų negalių, prie visų kitų ypatingumų ateina autistiškų žmonių karta, ir mes turime mokytis gyventi su jais, atrasti savyje kantrybės, gerumo, noro dar labiau pažinti kitokį žmogų.“ 

Autizmo spektro sutrikimą turintis 22-ejų Edmundas prie projekto prisijungė tarsi iš kitos planetos: kitaip kalbėjo, kitaip elgėsi, kitkuo užsiėmė. „Bet susitikęs su mumis jis išsitraukė iš kišenės lapą, ant kurio buvo parašyta: „Kas bus mano draugas?“ – pasakoja Žydrė. – Ir susirado jų daugybę. O aš po šios kelionės galiu drąsiai pasakyti – manęs niekas neįtikins, kad yra žmonių, su kuriais negalima susikalbėti. Jeigu tikrai nori – visada susikalbėsi.“ 

Bendraujant su Edmundu teko ne kartą laužyti taisykles – tiksliau, lanksčiai taikytis prie nusistovėjusios tvarkos. Pirmiausia – skirtingai nei kitiems dalyviams, kurių draugu projekte negali būti mama ar tėtis, Edmundui leista būti su mama Svetlana. Žydrė neslepia – kadangi vienoje iš „Draugystė veža“ kelionių jau dalyvavo autizmo spektro sindromą turėjęs Kasparas, bendravimo su šiais ypatingais žmonėmis pradžiamokslį projekto organizatoriai jau buvo išėję ir žinojo, kokius iššūkius gali tekti įveikti, juolab kad Edmundo autizmo forma buvo dar stipresnė. „Bet viską suvaldėme, – sako ji. – Ir mūsų smegenyse vyko didžiuliai virsmai, ir Edmundas gerokai pasikeitė: anksčiau bijojęs aukščio jis šokinėjo, važinėjo ant aukščiausio Lietuvos tilto, stumdė rateliuose sėdinčius draugus, leidosi su jais liftu...“ 

REKLAMA

Viena tikrai aišku – projektas „Draugystė veža“ keičia sampratą apie negalią, požiūrį į ją turinčius žmones. Ne be reikalo visiems gerai įsiminė šios kelionės dalyvės Jelenos ištarti žodžiai: „Didžiausia negalia yra abejingumas“. 

Nors šiemetiniai projekto „Draugystė veža“ nugalėtojai dar tik ruošiasi kelionei į Roterdamą, Ž. Gedrimaitės mintys jau sukasi apie kitą sezoną. Ji intriguoja, kad sustiprėjęs projektas kitąmet bus kitoks ir tikrai verta jo laukti.

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.


Rašyti komentarą...
J
Jėga
2020-02-27 19:05:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
Puikus ir šiltas straipsnis. Pagarba Žydrei, kuri suburia žmones, kurie patiria džiaugsmo. Sėkmės ateityje.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų