Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši interjero dizainerė Šarūnė Šaltenė. Net sulaukusi pirmagimio su Dauno sindromu, ji su vyru neatsisakė planų įsivaikinti mergaitę.

Abu vaikus skiria vos 10 mėnesių – dabar jiems penkeri metai. „Pradžia buvo labai sunki. Beveik dvejų metukų mažylė nemokėjo nei kalbėti, nei vaikščioti, nei pati valgyti. Į globos namus ji pateko iš alkoholikų šeimos – apleista ir kone laukinukė.

Daugeliui žmonių vaiko atsiradimas šeimoje yra ryškus lūžis arba pokytis – vieniems suteikiantis daugiau iššūkių, kitiems – mažiau. Tavo, Šarūne, gyvenime buvo du lūžiai – sūnelio gimimas ir dukrytės atėjimas į šeimą. Jie abu - ypatingi vaikai. Papasakok, kuo gi?

Prieš daugiau nei penkerius metus mums gimė sūnus Augustinas. Žinia, kurios sulaukėm kartu su jo atėjimu į pasaulį buvo nelabai maloni – pirmagimis turi Dauno sindromą. Medikai nepiešė nieko gero ateičiai, bet mums atrodė, kad būtina viską tiesiog išgyventi, keisti požiūrį į ligos faktą ir nuspręsti, ką toliau daryti. Laimė, tuo metu sutikome nuostabią genetikę, kuri pasakė – „judu turite tik savaitgalį išlieti ašaroms ir nuo pirmadienio pradėkite savo sūnų auginti kaip sveiką vaiką“. Tas patarimas buvo aukso vertės! Mes taip gyvename iki šiol – Augustinu rūpinamės kaip mokame ir sugebame, o jam daug kas iš tikrųjų labai gerai sekasi ir pavyksta. Galbūt truputį lėčiau, gal daugiau reikia pagalbos iš šeimos ir aplinkinių, bet jis šiai dienai gali labai daug.

REKLAMA

Jūs nežinojot, kad sūnus gims su Dauno sindromu ir natūralu, kad išgirdus diagnozę iš pradžių apima liūdesys ar net šokas, bet jūs išliūdėjot ir ėjote toliau?

Taip, nes neturėjom kitos išeities. Tačiau aš kalbu labiau už save, nes vyras galbūt kitaip išgyveno žinią apie sūnaus diagnozę ir ko gero ilgiau turėjo skirti laiko susitaikymui.

Bet šiandien, žiūrėdami į savo vaiką, abu matome nuostabų berniuką ir absoliučiai nėra jokios prasmės gyventi liūdesio ar gailesčio pozicijoje. Gal jis nebus profesorius, bet gal bus puikus parolimpinis plaukikas, nes Augustinas jau dabar demonstruoja fantastiškus rezultatus plaukime, lanko baseiną nuo 4 mėnesių ir net lenkia sveikus savo bendraamžius.

Nuoširdžiai tikiu, kad mano sūnaus ateitis bus šviesi! Ir  nereikia juk visiems tapti mokslininkais.

Taigi tėvų, susilaukusių vaikų su Dauno sindromu ar kitom negaliom požiūris į savo atžalą ir situaciją yra labai svarbus ir net lemiamas?

Absoliučiai taip! Tai yra kertinis dalykas, kokia bus atmosfera šeimoje, kaip augs joje vaikas ir ar  visi bus laimingi. Taip pat svarbu ne tik požiūris, bet ir tėvų įdedamos pastangos. Nes vaikams su negalia reikia tikrai daugiau dėmesio, daugiau pagalbos – nuvežti ir į baseiną, ir į masažus ar specialias treniruotes, nes kiek pats įdėsi į savo vaiką, tiek jis ir sugebės padaryti.

Jūs turite ne tik Augustiną, bet ir dukrą, kurios atėjimas į šeimą tapo išties stipriu lūžiu. Kaip viskas vyko?

Ievutė į mūsų šeimą atėjo prieš trejus metus – ji nėra biologinis vaikas. Įsivaikinom mergaitę iš globos namų, kai jai buvo dveji metukai.

REKLAMA

Tačiau Ievutę ir Augustiną skiria tik 10 mėnesių, tad dabar abu vaikai - penkiamečiai. Jų tarpusavio ryšys – neapsakomai stiprus ir užsimezgė kone nuo pirmųjų dienų. Nepaisant to, kad Augustinas turi negalią, jis tapo pagrindiniu tarpininku Ievutei bendrauti su suaugusiųjų pasauliu.

Ji ilgą laiką slėpdavosi už brolio nugaros, kai pas mus ateidavo kas nors į svečius ar kai ji nesuprasdavo, kas vyksta aplinkui. Šalia Augustino mergaitė jausdavosi absoliučiai saugi. Nors jie nėra tikri brolis ir sesė, tarp jų gimusi bendrystė mane tiesiog stulbina. Jeigu kažkas vaišina saldainiais, Augustinas visada pirmiausia jų duoda Ievutei, o tik po to sau. Jis rūpinasi sese ne tik namie, bet ir darželyje.

Abu vaikai labai mėgsta kartu žaisti, dūkti ir aš, stebėdama juos iš šono, negaliu atsidžiaugti, kad vienas kitą taip lengvai priėmė. Juk kartais net tarp biologinių brolių ir sesių neužsimezga toks stiprus ryšys, o šiems vaikams – nors vienas neįgalus, o kita atėjo į šeimą su labai didelėmis psichologinėmis problemomis – tai pavyko pasiekti nuo pirmųjų akimirkų.

O kaip jums, Šarūne, apskritai kilo mintis auginant neįgalų sūnų, dar ir įsivaikinti?

Aš nuo jaunų dienų buvau aktyvi savanorė įvairiuose socialiniuose projektuose. Ir sykį, kai su vyru dar buvau nesusituokusi, abu savanoriavom globos namuose. Ten rūpinomės vaikų laisvalaikio užimtumu. Paimdavom po 4 vaikus ir stengdavomės parodyti, koks yra gyvenimas už globos namų sienų.

Važiuodavom visi kartu į čiuožyklą, iškylaudavom ar aplankydavom mūsų darbovietes. Ir vieną kartą, kaip tik po tokios išvykos grįžtant į globos namus, prie manęs priėjo gal 12 metų berniukas ir paklausė - „Šarūne, ar negalėtum manęs parsivežti namo?“ Iš netikėtumo aš netekau žado ir net nežinojau, ką atsakyti.. Po to jis pasiteiravo, ar negalėčiau jo įsivaikinti. Tada dar labiau sutrikau ir net nepamenu, ką jam atsakiau..

REKLAMA

Bet šis berniuko klausimas liko ilgam mano širdyje. Pradėjau galvoti, ką iš tikrųjų galiu padaryti, kad nutraukčiau nors vieno vaiko užburtą gyvenimo ratą globos namuose? Juolab, kad nuo vaikystės tikėjau, kad galiu auginti svetimą vaiką. Ir taip po Kalėdų, važiuojant su vyru namo, pradėjome kalbėtis apie įsivaikinimą. Jis neprieštaravo tokiam sumanymui, todėl netrukus pradėjom tvarkytis dokumentus ir lankyti įtėvių ruošimo kursus.

Maždaug po 9 mėnesių gavome laišką, kad yra mergaitė globos namuose - galime atvykti susipažinti.

Suspurdėjo širdis sulaukus šios žinios?

Tikrai taip! Iš to nekantrumo aš net nuvykau viena – paskambinau vyrui ir paklausiau, ar galiu tai padaryti, nes jis niekaip negalėjo tądien važiuoti kartu. Atvykus mergytę mačiau tik iš tolo, bendrauti nebuvo leista. Mažutė, smulkutė, gražutė ji sėdėjo klasės gale. Užtrukau iš viso gal 5 minutes.

Auklėtojos taip pat negalėjo daug papasakoti, nes mergaitė į globos namus buvo patekusi neseniai, pareigūnams ją paėmus iš biologinės šeimos dėl nepriežiūros. Kai vyrui perdaviau visą informaciją, jis nedvejojo nė akimirkos. Pasirašė dokumentus net nematęs Ievutės ir tai tik parodo, kad mūsų tikslas buvo neišsirinkti kažką pagal susikurtą paveikslėlį, o tiesiog vaikui dovanoti tikrus namus. Nesvarbu, nei kokios lyties, nei kokios plaukų ar akių spalvos. Šiandien jaučiu, kad norėčiau dar bent vienam berniukui ar mergaitei suteikti galimybę turėti šeimą. Tik dar reikia tai aptarti su artimaisiais.

Įkvepianti vilnietės motinystė: gimus neįgaliam sūnui, įsivaikino dar ir mergaitę

Įkvepianti vilnietės motinystė: gimus neįgaliam sūnui, įsivaikino dar ir mergaitę

Bet nepaisant to, Šarūne, kad visos problemos yra išsprendžiamos, jų pradžioje su Ievute buvo ir net labai sudėtingų, tiesa?

REKLAMA

Natūralu, kad dauguma vaikų, atėjusių iš sudėtingų šeimų arba globos įstaigų turi daug psichologinių traumų. Ievutė pas mus atvyko beveik nieko savo gyvenime nemačiusi. Nors buvo dvejų metukų, mergaitė nemokėjo nei valgyti pati, nei gerti, nei šnekėti. Ji buvo lyg kokia laukinukė ir žingsnis po žingsnio bandėme viena kitą prisipratinti. Mažylė beveik neprisileido suaugusiųjų ir saugi jausdavosi tik slėpdamasi už Augustino nugaros. Taigi pasitelkdavau į pagalbą sūnų, kad galėčiau su Ievute bent kiek pabendrauti. Buvo momentų, kai atrodė - aš viską galiu, bet staiga matau, kad jau nieko nebegaliu ir nuoširdžiai nebežinau, ką toliau daryti... Tada kreipiausi į psichologus pasitarti, kaip man prieiti prie mergaitės.

Nes Ievutė absoliučiai nesileido į kontaktą – tiek emocinį, tiek fizinį?

Taip! Peržengti jos negaliu, nuprausti taip pat. Liūliuoti, glostyti, apkabinti ar pabučiuoti – juo labiau. Ji tiesiog rėkdavo, isteriškai verkdavo ir neberasdavau būdų, kaip nuraminti ir kaip šitam vaikui padėti. Aš buvau visiškoje aklavietėje tomis akimirkomis, o padėti taip norisi! Maža to, kartais pasidarydavo be galo baisu, nes iš isteriško klykimo Ievutė pradėdavo alpti... Ir tuomet mano viduje kildavo panika – absoliučiai nebežinojau, ko imtis. Laimė, psichologai mums padėjo suprasti dukrelės elgesį ir labai aiškiai sudėliojo į lentynėles visas išeitis iš aklavietės. Taigi pradėjome dienos metu daugiau šukuoti jai plaukus. Po truputį liestis už rankučių, už petukų – iš pradžių lyg netyčia, švelniai, tarsi atsitiktinai. Ir visa tai davė labai puikių rezultatų – šiandien su Ievute mus sieja be galo stiprus ryšys, kuris be glamonių, apsikabinimų, bučinių net neįsivaizduojamas!

REKLAMA

Kiek truko tas sunkiausias periodas su Ievute, kol po truputį ji įsileido jus į savo vidų?

Maždaug pusmetį. Tuo metu mergaitė naktimis net po lovos čiužiniu palįsdavo, nes jai būdavo taip baisu.. Ne ką lengviau buvo ir mums su vyru. Tačiau supratome, kad toks elgesys yra laikinas, nes reikia tik rasti tinkamą raktą, kuris atrakintų šitos mergytės širdies duris. Ir mums galiausiai pavyko! Šiai dienai visos traumos, kurias Ievutė atsinešė ateidama į mūsų šeimą – jau praeityje. Dabar ji turi pilnavertį ir gražų gyvenimą, kuriame jaučiasi saugi ir visiškai atsipalaidavusi. Dukrai nebereikia kovoti už būvį, už savo gyvybę. Jai nebereikia niekam nieko įrodinėti, kad būtų mylima ar kad gautų kokybiško dėmesio.

Tai Ievutės klyksmai, isteriškas verkimas ir buvo vienas būdų jai sulaukti nors kažkokio dėmesio iš savo biologinės mamos? Kitaip mažylė nemokėjo?

Iš pasakojimų, kuriuos sužinojom, Ievutė taip elgdavosi iš tikrųjų tam, kad prisikviestų saugusiuosius. Kad gautų pavalgyti, atsigerti, kad pakeistų jai sauskelnes. Nes savo biologinėje šeimoje mergytė matė tikrai labai mažai ir buvo apleista, neprižiūrėta, galima sakyti – tiesiog pamiršta.

Minėjai, Šarūne, kad atvykusi ji nemokėjo kalbėti, nors buvo beveik dvejų metukų – tai irgi ženklas, kad su vaiku niekas neužsiimdavo?

Deja, bet taip. Tačiau kalbos atžvilgiu įvyko kone stebuklas! Atvykusi į mūsų šeimą Ievutė pradžioje tik klykdavo – nė vieno žodelio, jokio rišlaus minčių reiškimo. Ir tada po pusmečio – lūžis! Dukra staiga pradeda šnekėti aiškiausiais sakiniais – gražiausia literatūrine lietuvių kalba. Su visomis r, š, ž, č raidėmis! Ievutei buvo tuomet jau beveik treji metukai ir kai jos paklausdavo, koks yra mamos vardas, raiškiai atsakydavo - „mano mamytės vardas Šarūnė“! Daug kas stebėdavosi, kad tokio amžiaus mergaitė taip aiškiai taria garsus ir aš be galo ja didžiuojuosi!

REKLAMA

Esate atviri su Ievute ir ji žino savo atsiradimo jūsų šeimoje istoriją. Kodėl nutarėte taip anksti papasakoti?

Dar įsivaikinimo pradžioje vyras kėlė klausimą, kaip ir kada reikės dukrai pasakyti tiesą. Atsakymą gavome įtėvių rengimo kursuose. Mums buvo užduotas klausimas, kaip reaguotume į žinią dėl įvaikinimo būdami trejų, dešimties, šešiolikos ir dvidešimties metų? Vienareikšmiškai supratome, kad išgirsti tiesą reikia kuo anksčiau, nes mažamečiai vaikai ją priima žymiai lengviau ir paprasčiau. Nuo pat pirmos dienos kalbame su dukra apie tai atvirai, bet su dideliu džiugesiu! Nes mums juk neapsakoma laimė, kad Ievutė atsirado namuose! Su tokia nuotaika ir intencija pateikiame šitą faktą iki šiol. Būna dienų, kai dukra vis paklausia - „kodėl brolio kūdikystės nuotraukų yra, o mano nėra“? Tada su meile jai vėl primenu, kad atvyko pas mus būdama dvejų metukų ir kūdikystės nuotraukų neturėjome galimybės gauti. Gal ateis laikas, kai Ieva norės žinoti daugiau apie savo praeitį ir biologinę šeimą, bet kol kas jos neužverčiame per dideliu informacijos kiekiu. Aš jau dabar esu pasiruošusi padėti dukrai rasti biologinę mamą, jei tik kada nors ji pati to norės.

O ką tu žinai apie Ievutės mamą?

Aš žinau tik tiek, kad jos pačios vaikystė buvo labai sunki ir tvirtos šeimos pagrindo niekada neturėjo. Ievos mama irgi augo globos namuose, todėl jos teisti negalime nė vienas. Moters tėvai buvo alkoholikai.. Tad neturėdama modelio, kaip rūpintis savo vaiku, ji paprasčiausiai nemokėjo to daryti tinkamai. Aš iš tiesų esu labai laiminga, kad Ievutę mama išnešiojo, pagimdė ir kad aš turiu tokią laimę galėdama ją auginti. Tai yra neapsakoma dovana! Maža to, jeigu ši moteris vėl susilauktų vaikelio ir nenorėtų ar negalėtų tinkamai rūpintis, mes su vyru būtume pirmi eilėje sulaukti siūlymo priimti tą vaikelį į šeimą.

REKLAMA

O ką tu, Šarūne, galėtum pasakyti tiems žmonėms, kurie dvejoja dėl įsivaikinimo?

Pirmiausia – klausyti savo širdies. Tai yra vienintelis tikras dalykas. Jokie patarimai – nei mano, nei kitų porų, auginančių įsivaikintus vaikus, nebus tokie vertingi, kaip tik širdies balsas. Aš be galo norėjau priimti į savo šeimą vaikelį iš globos namų, todėl bet kokie su tuo kilę iššūkiai man atrodė ir atrodo paprastai įveikiami. Kiekvienas savo situaciją turime vertinti tik per save ir todėl negaliu pasakyti – imkite vaikutį, nedvejokite, tikrai viskas bus gerai. Nes nežinau, ar jums tikrai taip bus. Vienintelis dalykas, kurį galiu patarti – nebijokite klausyti savo vidinio balso, savo širdies.

sausmile
2019-10-18 15:15:24
Jūs nerealūs. Kuo daugiau šviesių dienų jūsų gyvenime
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
RASA 2019-10-24 10:41:28
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Skleiskite ir toliau savo beatodairiska Meile.Gera skaityti tokias istorijas...   ATSAKYTI
Rimantė 2019-10-18 22:49:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Esate fantastiški, šviesūs ir nuoširdūs žmonės.Visokeriopos Jums sėkmės ir Dievo palaimos Jūsų šeimai   ATSAKYTI
sausmile 2019-10-18 15:15:24
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Jūs nerealūs. Kuo daugiau šviesių dienų jūsų gyvenime   ATSAKYTI

Top Video

Dragūno ir kovotojo Misiūno konflikto vaizdo įrašas
DABAR RODOMA
Dragūno ir kovotojo Misiūno konflikto vaizdo įrašas
DABAR RODOMA
Tiesioginio eterio įrašas atskleidė vagystę: kuriozas tapo sensacija
DABAR RODOMA
Dėl gyvūno pikantiško poelgio modeliui teko raudonuoti
DABAR RODOMA
Moteris palikusi atvirus automobilio langus labai greitai to pasigailėjo
DABAR RODOMA
Darbuotojai užfiksavo poros akimirką restorane: visi internautai ėmė jų ieškoti
DABAR RODOMA
Pamačius šalia važiavusį automobilį išsitraukė kamerą: to dar nebuvo regėję
DABAR RODOMA
Keistos išvaizdos žuvis sukėlė sąmyšį: atrodo, kaip su žmogaus veidu
DABAR RODOMA
Venckienės palaikymo mitingo dalyvė: aš buvau pas Neringą kameroje
DABAR RODOMA
Šokiruojantis įrašas: policija elektra kratė vyrą, kurio rankose – vienerių metų vaikas
DABAR RODOMA
Vyras renka žmonių nagus: nepatikėsite, kam juos naudoja
REKLAMA
Vilnietė Milda Bliumenzonienė (nuotr. asm. archyvo)
Vilnietė Milda Bliumenzonienė – viena iš Lietuvos kalinių globos draugijos (LKGD), šiemet švenčiančios veiklos 30-metį, įkūrėjų, Kalinių reabilitacijos centro vadovė, už šią ...
Paulius Morkūnas (nuotr. asmeninio albumo („Facebook“)
Laidos „TV Pagalba“ žvaigždė Paulius Morkūnas pristatė neeilinę paslaugą. Į Kauno gatves paleido greitosios pagalbos automobilį, skirtą gyvūnams gelbėti. Apie tai, kuo ...
15 metų kunigystės keliu ėjęs ir viską metęs Edgaras (nuotr. asm. archyvo)
Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši buvęs kunigas Edgaras Vegys. Po 15 metų, iš kurių septyneri buvo skirti mokymuisi kunigystės, o likusieji - kunigo darbui, ...
Žvakutės (nuotr. Fotodiena.lt)
Visiems patinka per gimtadienį gauti atviručių su sveikinimais. Tačiau ši moteris iš Tenesio valstijos JAV gavo atvirutę iš tėčio, kurią saugos visą likusį gyvenimą, rašoma ...
Aldona Katilienė (nuotr. Fotodiena/Justino Auškelio)
Vaikštant po Vilniaus senamiestį ir pasukus į Savičiaus gatvę, pamatysite į dangų kylantį Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bokštą. Iš pirmo žvilgsnio ši tikėjimo ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

TVPlay
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų