Regėjimą praradusi ukmergiškė: „Pats likimas vedžioja mano plunksną“

Skaityk lengvai

Ukmergiškės Zitos Sabulienės regėjimas ėmė sparčiai silpti po automobilio avarijoje patirtų sužalojimų. „Nors pastaruoju metu norus smarkiai riboja galimybės, stengiuosi neužsidaryti namuose. Didžiausias mano džiaugsmas – bendravimas su žmonėmis, muzika ir eilės“, – sako geros nuotaikos ir optimizmo nestokojanti moteris.

Liūdna moteris (nuotr. 123rf.com)

Muzika – nuo vaikystės

Zita gimė Anykščių rajone, miškų apsuptame vienkiemyje. „Augau viena šeimoje, bet niekada nenuobodžiavau. Aplink buvo miškas, paukšteliai – žiūrėdavau pro langą, o galvoje dėliodavosi vaikiški eilėraščiai. Pasiimdavau krepšelį, viena pati eidavau rinkti uogų, grybų. Miškas manęs niekada negąsdino, jame buvo ramu ir gera“, – pasakoja pašnekovė.

REKLAMA

Nuo mažumės Zita taip pat labai mėgo muziką, šokį. „Tėvelis buvo muzikantas, grodavo vestuvėse, mama – tautinių šokių šokėja. Pamenu, kaip tėčiui užgrojus mano mažos kojytės imdavo trepsėti pačios. Taip, beklausydama ir betrepsėdama, pradėjau groti ir šokti pati. Niekas manęs nemokė. Tiesiog pasiėmiau tėčio armoniką ir pradėjau ja groti“, – atsimena moteris.

Zita šoko, grojo, dainavo besimokydama Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Tiesa, muzikos ji nesimokė – vienkiemis buvo tolokai nuo Anykščių, todėl važinėti į muzikos mokyklą mieste jai būtų buvę sudėtinga.

„Baigusi vidurinę, norėjau būti gydytoja. Nuvažiavau į Kauno medicinos institutą, bet čia mane pasitiko... griaučiai. Visada bijojau mirusiųjų, todėl pabėgau į Vilnių, kur pasirinkau buhalterijos studijas, nors niekada apie šią profesiją negalvojau. Baigusi mokslus, gavau paskyrimą dirbti Ukmergėje. Čia ir apsistojau visam gyvenimui“, – pasakoja pašnekovė.

Gyvenimą pakeitė avarija

Zita pasakoja visada mėgusi būti tarp žmonių, bendrauti. Ji daug metų buvo profesinių sąjungų pirmininkė, dirbo kultūrinį darbą, organizavo renginius. Moters gyvenimas pasikeitė po to, kai pateko į avariją – buvo stipriai sutrenkta galva, sužeista koja, kurią medikai iš pradžių norėjo amputuoti. Po ilgo gydymo Z. Sabulienei pripažinta negalia. Dar viena sunkios traumos pasekmė – glaukoma, kuri užklupo šiek tiek vėliau.

Prastėjant regėjimui, moteris nebegalėjo dirbti. Dabar ji gyvena iš neįgaliojo pensijos. „Vis dėlto nesėdžiu sudėjusi rankų, susirandu įvairios veiklos. Lankau būrelius, dalyvauju renginiuose, taip pat groju armonika ansamblyje „Smiltelė“. Su ansamblio nariais daug keliaujame, neseniai apsilankėme Rumšiškėse, taip pat dalyvaujame įvairiuose konkursuose. Kažkada dar ir dainuodavau, bet po anginos operacijos praradau balsą. Dabar tik groju ir rašau eiles. Pirmiau sueiliuoju, o muzika jau gimsta savaime“, – šypsosi Zita.

REKLAMA

Moteris pasidžiaugia, kad pagal jos eiles muziką kuria ir panevėžietis kompozitorius Arvydas Griškevičius. Kas dvejus metus Z. Sabulienė dalyvauja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) rengiamose literatų stovyklose Zelvoje, kur išgirsta nemažai naujovių, pabendrauja su kitais regos negalią turinčiais kūrėjais.

Kas labiausiai padėtų pasiekti, kad Žiežmarių istorija nepasikartotų kitose Lietuvos vietovėse?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiausiai padėtų pasiekti, kad Žiežmarių istorija nepasikartotų kitose Lietuvos vietovėse?
Plati kampanija žiniasklaidoje.
13,6%
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
24,4%
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
18,4%
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
22,2%
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
21,4%

REKLAMA

Eilės – pranašiškos

Zita sako daugiausiai rašanti apie tėvynę, tremtį, gamtą ir nelaimingą meilę: „Kai dabar perverčiu sąsiuvinius su ankstesnėmis savo eilėmis, matau, kad daug kur tiesiog išpranašavau ateitį, ją numačiau iš anksto. Nežinau kodėl, bet dauguma mano eilių – liūdnos, taip man išeina. Naktį savaime iššoka mintys, ranka jas tarsi pati surašo. Po kurio laiko matau, jog eilėraštyje sudėliotos nuojautos ima pildytis. Tarsi pats likimas vedžiotų mano plunksną.“

Pasak pašnekovės, nuojauta ją gyvenime lydėjo visada. Deja, ji nepadėjo apsisaugoti nuo nesėkmingos santuokos. „Mano jaunystė buvo labai linksma. Šokau, dainavau, manęs visur buvo pilna. Nestokojau vaikinų dėmesio. Vis dėlto tinkamo vyro išsirinkti nepavyko. Santuokoje nebuvau laiminga, anksti likau našle, vienai teko ant kojų pastatyti vaikus“, – pasakoja moteris.

Dėl nevykusios santuokos Zita kaltina pati save: „Tėvai labai nenorėjo, kad tekėčiau už pasirinkto vaikino. Ir pati jo nemylėjau. Suveikė užsispyrimas – kaip čia dabar tėvai man prieštarauja? Niekada nieko nedrausdavo, visada palaikydavo, o dabar – prieš? Išrėžiau mamai – dabar ne Smetonos laikai, kad man ko nors neleistumėt. Taip ir ištekėjau prieš jų valią.“

Anyta jau ištekėjusią perspėjo, kad laimės gyvenime neturės, ragino skirtis su sūnumi, tik jos nepalikti. „Vėliau sužinojau, kodėl mano tėvai buvo nusiteikę taip priešiškai, kodėl perspėjo anyta – jie žinojo apie problemas vyro šeimoje. Maniškiam šizofrenija išryškėjo tik tada, kai jis pradėjo gerti. Paskutiniai penkeri bendro gyvenimo metai buvo tikras pragaras. Vyras triukšmavo, smurtavo. Kentėjau ne tik aš, bet ir vaikai. Tėvams niekada nesiskundžiau, nes buvo gėda. Galėjau jų paklausyti, bet buvau užsispyrusi kaip ožka“, – apgailestauja Zita.

REKLAMA

Ji sako greitai supratusi, kad padarė klaidą. Deja, ši klaida buvo lemtinga ir neatitaisoma. Vis dėlto moteris pasidžiaugia, kad santuokoje gimė du vaikai, kurie iki šiol gyvena Ukmergėje. Dukra jau sukūrusi šeimą, padovanojo Zitai anūką, o sūnus, persirgęs sunkia liga, liko neįgalus. Jam teko ištverti ne vieną sudėtingą operaciją. Rūpestis sūnumi gula ant mamos pečių.

Stengiasi išlikti optimiste

Net ir patyrusi gyvenime šilto ir šalto, Zita stengiasi niekada nenuleisti rankų, išlikti optimiste, gyventi visavertį gyvenimą. Ji iki šiol labai mėgsta gamtą, mišką, myli gėles.

Mėgstamiausias jos augalas – jazminai. Juos moteris ne kartą apdainavo savo eilėraščiuose. Tiesa, didžiojoje dalyje jos eilių jazminai asocijuojasi su liūdesiu, nerimu. „Su jazminais susijęs visas mano gyvenimas. Žydint jazminams, vilkėdama baltą suknelę, ėjau prie altoriaus. Vyrą taip pat laidojau žydint jazminams. Jie – daugelio svarbių mano gyvenimo įvykių liudininkai. Dažniausiai šie liudininkai – liūdni. Jie pravirksta kaip eilėraštyje:

Kodėl pravirksta jazminai?

Įžiebk žvaigždes birželio naktį,

Lankyk su burėm debesų.

Tegul jaunystė tęsia šokį,

Svajingoj muzikoj sapnų.

Rytais lakštingala dainuoja,

Ir virpina stygas žiogai,

O mintys narplioja klaustuką,

Kodėl pravirksta jazminai?“


Rašyti komentarą...
J
Jonas
2019-08-24 18:27:56
Pranešti apie netinkamą komentarą
Šaunuolė Zita. Menas gelbsti ne tik tave, o visą Pasaulį. Kurk, dainuok, grok, užmiršk kas buvo negero, neprarask Vilties.

Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų