Jubiliejiniame velomaratone – ir neįgaliųjų vežimėliais su varytuvais judantys dalyviai

Skaityk lengvai

Lenktynininko Benedikto Vanago sumanytas velomaratonas dviračių sporto entuziastus šiemet sukvietė jau 10 kartą. Didžiausiame Lietuvoje ir Baltijos šalyse ne vien masinį sportą, bet ir ekologines idėjas populiarinančiame jubiliejiniame renginyje dalyvavo per 10 tūkstančių žmonių. Kartu su dviračiais, paspirtukais, riedlentėmis, riedučiais važiuojančiais renginio dalyviais į trasą išvažiavo ir neįgaliųjų vežimėliais su varytuvais judantys žmonės.

Lenktynininkas Benediktas Vanagas sveikino su neįgaliųjų vežimėliais judančius velomaratono dalyvius. Aldonos Milieškienės nuotr.
16

(16 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Jubiliejiniame velomaratone – ir neįgaliųjų vežimėliais su varytuvais judantys dalyviai

Vilnietis Genadijus Sakovič į velomaratoną leidosi pirmą kartą. Prieš startą vyras juokavo: „Sveikas su dviračiu tokiuose renginiuose nedalyvaudavau, o dabar ėmiau ir pasiryžau.“ Tiesa, „krikšto“ Genadijus neišvengė – posūkis nuo Žvėryno tilto Seimo link buvo pažymėtas lentelėmis „Slidu“, visuose velomaratonuose pasitaikydavo vienas kitas sėkmingai jo įveikti neįstengiantis dviratininkas. Paskui ką tik dviračio nesuvaldžiusią merginą čia virto ir Genadijaus vežimėlis. Supuolę savanoriai pakėlė vyrą, pastatė vežimėlį. Kiek daugiau laiko prireikė, kol sutvarkė varytuvą. Velomaratoną stebėję žmonės neabejojo, kad neįgaliojo vežimėlis iš trasos pasitrauks. Bet Genadijus nė neketino to daryti – jo vežimėlis ir vėl pasileido pirmyn. Iki sėkmingai įveiktų 10 kilometrų finišo.

REKLAMA

Tarp keturių sienų daugiau neužsisklęs

„Išsikelto tikslo – atvažiuoti kartu su pirmaisiais mūsų komandos nariais – neįvykdžiau, bet į pirmą penketuką vis tiek patekau“, – jau atsipūtęs šypsojosi vyras. Pasak Genadijaus, kai priimi iššūkį dalyvauti tokiame renginyje, pasileidi į trasą, užplūsta adrenalinas – norisi važiuoti kuo greičiau, būti pirmam. Tada negalvoji nei apie galimus pavojus, nei apie traumas. Ir po nesėkmingo posūkio minčių nebaigti velomaratono nebuvo. „Nevyriška pasiduoti po pirmos nesėkmės, – juokavo jis. – O ir kokia čia trauma – menkniekis. Bet šiokia tokia pamoka bus, juk po kelių dienų važiuosiu į Baltijos kelią. Ten daugiau ištvermės prireiks.“

G. Sakovičius – vienas iš grupelės pirmą kartą jėgas velomaratone išbandžiusių neįgaliųjų. 10 kilometrų trasą sėkmingai įveikė ir aktyviai sportuojantys Igoris Lavrentjevas, Jaroslavas Milevskis, Raimondas Dabužinskas.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė džiaugiasi, kad kasmet atsiranda vis daugiau žmonių, kurie įsitraukia į velomaratoną, kitas aktyvias veiklas. Ir neslepia: vis dar reikia paieškoti namuose užsidariusių, aktyviai gyventi prisibijančių žmonių, juos padrąsinti, pasiūlyti kokios nors veiklos. Taip ji surado ir prieš 7 metus stuburo traumą patyrusį ir iki šiol niekur nedalyvavusį Genadijų. „Ginta man pasakė: „Gana namuose tarp keturių sienų sėdėti! Ir aš paklausiau“, – džiaugiasi iššūkiui keisti savo gyvenimą pasiryžęs vyras.

Pirmą kartą vežimėlį su varytuvu jis išbandė žygyje Dzūkijos piliakalnių keliu. Nors buvo sunku, dažnokai prireikė dviratininkų pagalbos, įveikiant viena kitą keičiančias kalvas, Genadijus neslepia – užvaldė tikras sportinis azartas. Jau nereikėjo įkalbinėti dalyvauti velomaratone, su didžiuliu entuziazmu sutiko leistis ir į Baltijos kelią.

REKLAMA

Vyras neabejoja, kad po šios vasaros gerokai pasikeis jo požiūris į gyvenimą. Kai prieš 7 metus statybose, nukritęs iš trečio aukšto, patyrė stuburo traumą ir buvo priverstas sėsti į neįgaliojo vežimėlį, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Gero pusmečio prireikė, kol susitaikė su mintimi – pažeisti stuburo smegenys, nutraukti nervai nesuaugs, o jis niekada nevaikščios. Penkiaaukščio namo ketvirtame aukšte gyvenantis Genadijus sako, kad kiekvienas išėjimas į lauką jam nemenkas iššūkis. Žmona nuneša vežimėlį, tada pats įsikimba į turėklus ir žingsnelis po žingsnelio leidžiasi žemyn. Dar daugiau jėgų prireikia pakilti aukštyn. Genadijus neslepia – iki šiol nieko apie aktyvų neįgaliųjų gyvenimą nežinojo, o dabar jau pats ieškos tokių galimybių.

Kas labiausiai padėtų pasiekti, kad Žiežmarių istorija nepasikartotų kitose Lietuvos vietovėse?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiausiai padėtų pasiekti, kad Žiežmarių istorija nepasikartotų kitose Lietuvos vietovėse?
Plati kampanija žiniasklaidoje.
13.6%
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
24.4%
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
18.4%
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
22.2%
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
21.4%

REKLAMA

„Galiu įveikti ir daugiau...“

Į jau 10 kartą sostinėje surengtą velomaratoną dviračių sporto mėgėjai susirenka iš visos Lietuvos, atvyksta entuziastų ir iš užsienio šalių. Nors neįgaliųjų vežimėliais su varytuvais velomaratone dalyvavusios komandos branduolį sudarė vilniečiai, į renginį atvyko ir kauniečiai Aušrinė Packevičiūtė bei Raimondas Dabužinskas, panevėžietis Jonas Dumša, radviliškietis Liudas Barkauskas, tauragiškiai Stasys Dadura ir Petras Kasanavičius.

Šįsyk Petras buvo vienintelis neįgaliųjų komandos narys, įveikęs ne 10, o 20 kilometrų trasą. Du ratus jis važiavo ir pernai. „Galiu įveikti ir dar daugiau, būtų smagu visus 3 ratus nuvažiuoti, tik laiko trūksta, po velomaratono numatytas visos komandos pabendravimas, manęs vieno visi juk nelauks“, – sakė Petras. Vaikinas džiaugėsi šįkart porą ratų įveikęs gerokai greičiau nei ankstesniame velomaratone. „Tai irgi pasiekimas, – šypsojosi jis. – Ir dar viena treniruotė prieš Baltijos kelią. Tiesa, palyginti su žygiu Dzūkijos piliakalnių keliu, šis važiavimas buvo tik lengvas pasivažinėjimas, nežinia, kas laukia kelionėje iki Talino.“

Velomaratoną filmavęs ir tiesiogiai feisbuke transliavęs trečią kartą šiame renginyje dalyvavęs panevėžietis J. Dumša sako, kad sunkiausia trasos atkarpa – Mindaugo tilto prieigos. Filmuotoje medžiagoje puikiai girdisi garsus dardėjimas – neįgaliųjų vežimėliais nelengva įveikti akmeninį grindinį. Vis dėlto nė vienas neįgalusis iš trasos neiškrito.

Sėkmingai 10 kilometrų atstumą įveikė ir tikros velomaratono aistruolės G. Žemaitaitytė bei A. Packevičiūtė. Beje, šios merginos šįkart buvo vienintelės dailiosios lyties neįgaliųjų atstovės. Abi jos ruošiasi ir į Baltijos kelią.

REKLAMA

Velomaratonas neįgaliesiems tapo tradiciniu renginiu

Neįgaliųjų dalyvavimo organizaciniais rūpesčiais užsiimanti G. Žemaitaitytė sako, kad velomaratonas pamažu tampa dar vienu tradiciniu renginiu. Į žinomo lenktynininko B. Vanago prieš 10 metų inicijuotą masinę sporto entuziastų šventę neįgalieji įsitraukė jau bene penktą kartą (su pertraukomis). Kasmet atsiranda vis naujų dalyvių, kai kurie jų stengiasi nepraleisti nė vieno šio smagaus renginio.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų