100 metų senumo namą Rolandas prikėlė naujam gyvenimui: tai, ką rado jame – nustebino

Istoriko ir kelionių vadovo Rolando Pupinio (39) meilė gimtinei – ypatinga. Po 15 metų gyvenimo Vilniuje bei 4-erių užsienyje, jis grįžo į gimtąjį Gataučių kaimą ir oficialiai tapo 12-uoju kaimo gyventoju. Tokį savo sprendimą jis grindžia paprastai – jam ši vieta yra sava.

32

Gataučių kaimas – Rolando tėviškė. Čia jo šeima gyvena jau 350 metų. Pasak Rolando, nors kai kuriems tai gali atrodyti iš piršto laužti skaičiai, tačiau tai yra tiesa, kurią patikrinti ne taip ir sunku.

„Yra Linkuvos parapijos metrikos, pagal kurias ir galima atsekti šiuos duomenis. 1671 metais jau yra minimi Gataučiai ir Pupiniai. Gimsta mano protėvis Motiejus. Nuo to laiko gyvuoja ir kaimas, ir mes jame gyvename“, – sako istorikas.

(32 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Rolandas su žmona savo namus kuria 100 metų name

Persikelti paskatino žmona

Rolandas pasakoja, kad pats iš esmės augo kaime. Iki kol jam suėjo 8 metai, gyveno įvairiuose kaimuose, nes jo tėtis buvo agronomas, kurį paskirdavo vis į kitą kolūkį, tai šeima taip ir keldavosi kas metus į vis naują vietą.

„Po to 10 metų gyvenau Pakruojyje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tėtis atsiėmė šeimos palikimą – namus Gataučiuose. Buvo grąžinta žemė ir namas, kurį remontuoju, o kitas namas, kuris yra toje žemėje, išpirktas.

Mes grįžome į Gataučius su dideliu entuziazmu, nes visi jautėsi laimingi, kad pavyko atgauti šeimos turtą. Vėliau išvykau studijuoti į universitetą ir galiausiai 15 metų praleidau Vilniuje. Vėliau 4 metus gyvenau užsienyje. Tuo metu mano tėvai po truputį kūrėsi Gataučiuose – vis dar gyveno Pakruojyje, tačiau po truputį remontavo vieną namą, augino daržus, tvarkė aplinką. 2019 metais sugalvojau, kad reikia prisijungti“, – pasakoja jis.

Pupiniams priklausančioje teritorijoje yra du namai – vienas priklausė seneliui, o kitas proseneliui.

„Senelio namą susiremontavo tėvai, tai namas, kuriame užaugo tėvas. Kurį laiką aš irgi jame gyvenu su savo žmona Akvile. Dabar remontuojuosi prosenelio namą, į kurį tikimės įsikelti gyventi jau vasaros pabaigoje. Šiuos du namus skiria prūdas. Prosenelio namas stovėjo negyvenamas. Nebent tik vasaromis juose pernakvodavo kažkas“, – pasakoja jis.

Paklaustas, ar jo žmona Akvilė neprieštaravo persikelti į kaimą, kuriame be Rolando registruota vos 11 gyventojų, vyras šypsosi, kad jeigu ne ji, svajonė grįžti į Gataučius ir nebūtų išsipildžiusi.

„Kai susipažinome su Akvile, mes pradėjome kalbėti apie svajones. Aš pradėjau kalbėti, gal reikia pasiimti paskolą, nusipirkti butą Kaune, nes Vilniuje jau nebenorėjau gyventi, vaikų, į darželį po to juos leisti ir visa kita.

O ji manęs paklausė, ko aš iš tikrųjų noriu. Pasakiau, kad noriu atremontuoti prosenelio namą. Ji pasakė: „Gerai, tai tą ir darom“. Viskas yra dėka jos. Ji yra visiška kaunietė – jos tėvai, seneliai yra iš Kauno, proseneliai irgi gyveno mieste. Jeigu ne ji, nemanau, kad būčiau dabar įgyvendinęs šią idėją. Matau, kad viskas yra tikra“, – šypsosi jis.

REKLAMA

Norėjo pažinti savo šeimos kartas

Rolandas yra ne tik viduramžių istorikas, bet ir prieš pandemiją dirbo kelionių vadovu. Dažniausiai Italijoje. Keliaudamas po mažus Italijos miestelius ir kaimus, kurie gyvuoja jau 800 metų, išgirdo neįtikėtinų istorijų, kurios privertė susimąstyti.

„Pavyzdžiui, ateina vietinio vynuogyno savininkas ir pasakoja, kad jis yra 10 šeimos karta. Tai reiškia, kad jis žino visus savo protėvius per 500-600 metų. Labai žavi tas tęstinumas, kai žinai, kad čia gyveno jo seneliai, tėvai, tikriausiai gyvens ir jo paties vaikai ir anūkai. Šis reiškinys palieka didelį įspūdį ir pradedi galvoti, o kodėl pas mus taip nėra. Žinoma, pas mus buvo trėmimai, Holokaustas, genocidas ir visus ryšius išdraskė. Tačiau kai kuriuos ryšius atkasti galima ir atstatyti tuos pamatus, nes gyvenimas būtų labai liūdnas.

Atėjo laikas, kai pagalvojau, o kas po tavęs? Kaip išlieka šeima, kaip išlieka giminė? Arba tu gimdai vaikus, arba įsivaikini, bet vis tiek ateina tas galas. Dabar žiūriu, kad esu aš, brolis, keletas pusbrolių, antros eilės pusbrolis ir pamatai, kad jau esi paskutinė karta. Tai ateis galas arba gali kažką padaryti. Žinoma, kartais natūralus galas yra reikalingas. Bet pagalvojau, kad noriu dėl to kažką daryti. Pagalvojau, kad galiu suteikti šansą, kas po manęs ateis“, – pasakoja jis.

Pasak Rolando, padaryti tą patį kaip ir jis, Lietuvoje gali daugelis, nes nemaža dalis lietuvių turi prosenelių ar senelių namus, tačiau visada randame pasiteisinimų, kodėl to nedaryti.

„Europoje tai yra prabangos dalykas ir tai turi nedaugelis. Antras būstas iš tikrųjų yra didelė prabanga, o pas mus vos ne kas antras turi senelių palikimą. Pagalvojau, o kodėl už tuos pačius pinigus nesuremontavus 300 kv. metrų namo su 2,5 ha teritorijos nei dar paėmęs paskolą nusipirkčiau už 20 km nuo Vilniaus esančio kotedžo dalį. Ir viskas dėl to, kad būtų arčiau darbo.

REKLAMA

Man geografinė vieta buvo svarbi savo istorija, savo tęstinumu. Man tai suteikia visai kitą prasmę. Atvažiavę į Gataučius jūs pamatysite vieną sudegusį namą, kitą sudegusį namą, kemsyną ir sakysite, kad Rolandai, jūs truputį ne taip šnekėjote. Bet aš tai matau kitomis akimis – aš matau, kad man gali būti gera, matau ateitį tame. Man ši vieta yra sava“, – šypsosi jis.

Namas, sulaukęs beveik 100 metų

Rolandas džiaugiasi tuo, kad namo būklė iš esmės nebuvo prasta – jis buvo pritaikytas nakvoti vasaros metu apsilankiusiems svečiams. Žinoma, didelių patogumų čia nebuvo galima tikėtis – šildymo ar vandentiekio nebuvo, tačiau elektra buvo.

Pats namas, kuriame ruošiasi gyventi Akvilė ir Rolandas, yra stačiakampio formos ir yra padalintas į tris dalis po 60 kvadratinių metrų. Tačiau ankstesni namo gyventojai buvo suskaidę šias patalpas į mažesnes gyvenamąsias erdves.

„Laikui bėgant, kai namas nepriklausė mūsų šeimai, jame gyveno daugiau žmonių ir kambariai pradėti skaidyti į mažesnes erdves. Daugelis tų sienų net sienų vardo nevertos – kai kurios iš jų buvo sudėtos iš kartono sukaltos arba pertvaros padarytos iš plytų, kurios nesumūrytos, o tiesiog apteptos moliu. Visas namas taip buvo padalytas į daug mažų erdvių.

Mes visas pridėtines sienas nugriovėme ir pasilikome tik dvi originalias. Taip pat mes norėjome šildomų grindų, todėl lupome ir grindis. Atradome tai, kad buvo sudėtos dvigubos grindys – vienos patiestos pačioje apačioje, tuomet uždėti balkiai ir užklotos antros, o grindų tarpuose buvo pripilta spalių, kad būtų šilčiau. Originalus 1926-ųjų grindų šildymas, bet mes negalėjome jų palikti“, – sako Rolandas.

Netikėti radiniai namo lubose

Šis remontas Rolandui padėjo pažinti ir praeitas šeimos kartas. Namo lubose vyro laukė netikėti atradimai susiję su šeimos nariais, tačiau tai, ką rado po grindimis, jį ne ką mažiau sudomino.

„Po grindimis nieko per daug ypatingo neradau, bet ten buvo vadinama šiukšlių duobė. Tai liudija, kad toje vietoje, kur buvo pastatytas namas ir prieš tai vyko veiksmas – jis nebuvo ant plyno lauko pastatytas. Pradėjęs kasinėti tą šiukšlių duobę radau keramikos, stiklo gabalėlių, tarpukario alaus butelio skeveldrą. Tačiau tuo pačiu radau ir plastmasinę šachmatų figūrėlę. O 1925 metais juk plastmasės nebuvo. Tad kyla klausimai, kaip jis ten atsirado“, – svarsto vyras.

REKLAMA

Daugiausiai atradimų jis atrado lubose. Lubos buvo dvigubos – tarp lubų sluoksnių buvo sudėtas užpildas, kuriame Rolando laukė įvairiausi dalykai.

„Daugiausiai tai buvo įvairiausios popieriaus skiautės, bet radau ir laiškų, ir žvakidės padą, žibalinės lempos laikiklių. Man svarbiausia buvo rašytinė informacija. Radau mano prosenelio vyriausiai dukrai Emilijai skirtą laišką, kai jai buvo 18 metų. Kaip supratau, jai rašė jos buvęs kavalierius. Tai ilgiausias keturių puslapių laiškas su atsiprašymais, emocijomis, istorijomis, nes jis Linkuvos miesto turguje sužinojo, kad neva ją įžeidė.

Kitoje vietoje radau proseneliui siųstus dokumentus iš „Lietūkio“ bendrovės. Tai buvo atsiųstos sutartys 1937 spalio 19 dieną. Aš tas sutartis radau padėtas į vieną vietą šalia kamino. Man tai buvo labai įdomu, nes prosenelis buvo ūkininkas. Sutartyje buvo klausiama, ar jis sutinka su „Lietūkiu“ sudaryti sutartį 1938-1939 metams bulvėms auginti. Toliau buvo rašoma, kad už centnerį mokės 2,5 lito.

Tada buvo aprašoma, kaip reikia sodinti bulves, kad jos turi būti ne arčiau nei 40 cm atstumu viena nuo kitos. Mano tėtis yra agronomas ir skaitydamas tuos nurodymus sakė, kad ir dabar taip pat sodiname bulves. Tai rodo, kad 1937 metais Gataučiuose buvo pažangiai ūkininkaujama“, – šypsosi istorikas.

Taip pat jis rado ir sutartį, kuri buvo sudaryta dėl tikrojo eraičino sėklų auginimo.

„Labai įdomu yra tai, kad laiške rašė, jog ištyrus sėklas, jų švarumas buvo 99 procentai, o daigumas 75 procentai. Mano tėtis pasižiūrėjęs sako, kad tai nuostabi kokybė ir tokie reikalavimai yra taikomi ir dabar. Tose sutartyse radau dar raštą iš melioracijos skyriaus, kad prosenelis turėjo prižiūrėti melioracijos kanalą. Mūsų žemėse melioracijos kanalai atsirado dar tarpukariu, nors jie siejami su sovietmečiu“, – sako vyras.

Širdžiai mieliausias atradimas

Toliau naršydamas lubose Rolandas rado ir 100 rublių vertės „Latvijos ūkininkų ekonominės draugijos“ akcijų: „Dabar jos būtų vertos 3600 eurų, tačiau draugija bankrutavo jau seniai. Kas galėjo pagalvoti, kad kažkas iš Gataučių kaimo akcijų turi“, – juokiasi Rolandas.

REKLAMA

Tačiau labiausiai širdį palietė rastas senelio prancūzų kalbos sąsiuvinis. Šis senelis mirė dar prieš gimstant Rolandui, tad pažinti jo neteko.

„Bet va, mano rankose jo sąsiuvinis. Matai prirašytas paraštes, bandymus sukurti savo parašą. Pastebėjau, kad jo parašas toks pat kaip ir mano. Galiu matyti, kaip juos gerai mokė. Parašytas sakinys ir matau visas ištaisytas klaidas. Supratau, kaip juos mokė taisyklingai rašyti ir kalbėti. Ir ne tik gramatiškai, bet ir struktūriškai. Mane sužavėjo ir tai, kad Linkuvos gimnazijoje mokė prancūziškai kalbėti, o kitas senelio brolis mokėsi vokiečių kalbos, vokiškai aprašinėjo savo šeimą.

Gimnazijoje senelio brolis mokyklos laikraštėliui aprašinėjo tradicinį mokyklos spektaklį. Kiekvienais metais Linkuvos gimnazijoje gimnazistai per Trijų karalių šventę stato spektaklį, kuriame vaidino ir mano senelis, jo broliai ir seserys, mano tėtis bei jo broliai ir sesuo. Aš pats mokyklą Pakruojyje baigiau, tad jame nevaidinau“, – šypsosi istorikas, kelionių vadovas Rolandas Pupinis.


Rašyti komentarą...
D
Danielius Djačkovas
2021-08-01 21:27:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kokie super šaunuoliai… bravo!
Atsakyti
0

m
m
2021-08-01 20:30:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
BŪK PIRMAS KURIS MATO! [VIDEO iš migrantų kelionių!] Naujausios „insider” naujienos ir diskusijos! Junkis į Telegram grupę „Migrantai Lietuvoje 2021”. Junkis: t.me/MigrantaiLietuvoje
Atsakyti
0

A
Aura
2021-08-09 22:45:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Įdomi senų žmonių foto...ypač moters,speju kad ten gali būti mano senelio sesuo
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų