Pasak jų, tokie modeliai vidutiniškai laukia pirkėjo daugiau nei pusmetį. Viena iš priežasčių – didelės nuolaidos naujiems automobiliams iš Kinijos, tačiau šį reiškinį lemia ir kiti veiksniai, kurių poveikis yra ne mažiau svarbus.
Daugiau naujienų iš automobilių pasaulio galite perskaityti „Automobilių naujienos“ rubrikoje.
Sandėliai užkimšti – ir naujais, ir naudotais
Pasak „AvtoVzgliad“ žurnalistų, šiandien oficialių atstovų ir distributorių sandėliuose sukaupta maždaug pusė milijono naujų automobilių, dauguma jų – kinų gamybos.
Tačiau mažai kas kalba apie tai, kad panaši stagnacija stebima ir naudotų transporto priemonių segmente. Nepaisant bendros rinkos paklausos, naudotų kiniškų automobilių kaupiasi vis daugiau, tačiau pirkėjų jiems – mažai.
Pirmiausia, taip vyksta dėl nedidelių kainų skirtumų tarp naujo ir vos metų senumo naudoto automobilio. Atsižvelgiant į dosnias gamintojų taikomas nuolaidas, skirtumas dažnai būna minimalus.
Be to, pirkėjams siūlomos išperkamąją nuomos ar lizingo sąlygos dažniausiai taikomos tik naujiems automobiliams, o esant ribotam paskolų prieinamumui, naudotas automobilis praranda dalį savo patrauklumo.
Vizualinis nusidėvėjimas – viena svarbiausių problemų
Antrasis svarbus veiksnys – tai kokybiniai aspektai. Dvejų metų kiniškas automobilis su nedidele (apie 30 tūkst. kilometrų) rida dažnai atrodo pastebimai nusidėvėjęs.
Šis įspūdis būdingas ne tik ekonominės klasės modeliams, bet ir vadinamajam „Premium“ klasės segmentui.
Pasak ekspertų, kai kurių Kinijos automobilių dažų danga ir apdailos medžiagos yra tokios žemos kokybės, kad automobiliai itin greitai praranda pirminį vizualinį patrauklumą.
Dažų sluoksnis vietomis pradeda luptis savaime, o salonas – net ir naudojamas atsargiai – greitai praranda naujumo jausmą.
Lyginant su Japonijos, Korėjos ar Europos gamintojų modeliais, kiniški automobiliai susidėvi gerokai greičiau. Jei kitų markių automobiliai akivaizdesnius nusidėvėjimo požymius įgauna tik pasiekę 100 tūkst. kilometrų ribą, kai kurie kiniški modeliai tai parodo jau po kelių dešimčių tūkstančių kilometrų.
Vertės išlaikymas – itin ribotas
Lietuvoje ir kitose šalyse daugelis pirkėjų vertina automobilio likutinę vertę kaip vieną iš pagrindinių kriterijų, ypač tais atvejais, kai po keleto metų planuojama jį parduoti.
Ankstesnė praktika dažnai leisdavo net ir senesnius automobilius parduoti su minimaliu nuvertėjimu arba netgi brangiau. Tačiau kiniškų modelių atveju situacija kitokia. Jų likutinę vertę dažnai tenka vertinti kaip labai žemą arba net artimą nuliui.
Be to, tradiciniai naudotų automobilių atnaujinimo būdai šiuo atveju tampa neefektyvūs arba ekonomiškai nepagrįsti. Dėl to net ir bandant paruošti tokį automobilį pardavimui, rezultatas dažnai neatitinka investicijų.
Kiniškų automobilių nenori ir taksi įmonės
Dar visai neseniai automobilių išpirkimo iš taksi parkų modelis buvo populiarus sprendimas tarp Rusijos vairuotojų.
Šalyje anksčiau buvo plačiai išplitusi praktika, leidusi mokėti dienos nuomos įmokas su galimybe po dvejų ar trejų metų perimti automobilį savo nuosavybėn, buvo naudinga abiem pusėms.
Vairuotojas galiausiai įsigydavo automobilį, o taksi įmonės turėjo motyvuotą, atsakingai techniką eksploatuojantį darbuotoją. Tačiau ši schema, ypač išpopuliarėjus kiniškiems automobiliams, faktiškai žlugo.
„AvtoVzgliad“ portalas teigia, kad vienas iš modelio žlugimo veiksnių – ne visada sąžiningas įmonių elgesys. Pasitaikydavo atvejų, kai vairuotojai, likus vos keliems mėnesiams iki visiško automobilio išpirkimo, netekdavo ir pinigų, ir automobilio dėl sutarties nutraukimo ar techninių kliūčių.
Vis dėlto svarbiausia priežastis, nulėmusi šios praktikos nuosmukį, yra automobilių kokybė, o tiksliau, staigus perėjimas nuo „Kia Rio“ ar „Hyundai Solaris“ prie kiniškų modelių.
Taksi darbas – itin intensyvus, transporto priemonės naudojamos beveik visą parą. Esant tokioms apkrovoms, kai kurie kiniški automobiliai tiesiog nesulaukia galutinio išpirkimo termino. Sutartyje numatyti dveji metai tampa riba, kurios pasiekti kai kurios transporto priemonės tiesiog nepajėgia. Net jei ir išgyvena eksploataciniu požiūriu, jų likutinė vertė – itin maža, o būklė – dažnai kelia abejonių.
Kiniškų automobilių priežiūra taksi sąlygomis tampa ne tik neefektyvi, bet ir ekonomiškai nuostolinga. Trūksta atsarginių dalių, techninės dokumentacijos, o kai kuriais atvejais – ir oficialios servisų paramos. Net tvarkingai prižiūrėtas toks automobilis sunkiai randa naują savininką, o pardavimo kaina dažnai būna simbolinė. Tuo tarpu automobiliai, kurie dirbo taksi režimu, apskritai praranda likutinę vertę – jų neperka net buvę vairuotojai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!