Ten, kur kiekviena sekundės dalis lemia pergalę, inžinieriai ieško drąsiausių sprendimų. Neatsitiktinai Formulė 1 ilgus metus buvo vadinama autosporto karaliene – čia gimė inovacijos, leidusios automobiliams numesti antsvorį, pagerinti valdymą ir suteikti savininkams nepakartojamą vairavimo patirtį.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Mercedes-Benz C 112“, sukurtas ne dėl komercinės naudos, o dėl gryno inžinierių noro išbandyti lenktynių trasose gimusias technologijas bendro naudojimo keliuose.
Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.
Sąsajos su autosportu
1990-ieji „Mercedes-Benz“ istorijoje įsimintini kaip vieni sėkmingiausių „Group C“ prototipų varžybų metų. Su „Sauber C11“ bolidu, aprūpintu V8 varikliu ir pažangia aerodinamika, komanda pelnė pergales, kurios tapo galingu akstinu naujam projektui. Švęsdami pasiekimus, inžinieriai užsibrėžė ambicingą tikslą – sukurti gatvėms tinkamą automobilį, kuriame būtų galima įdiegti aktyvios pakabos sistemą, tuo metu laikytą viena pažangiausių technologijų pasaulyje.
Pirmasis planas buvo itin santūrus – sistemą sumontuoti į kuklų „190“ serijos sedaną. Tačiau vos tik į procesą įsitraukė „Daimler“ koncerno vadovybė ir „Sauber“ komandos inžinieriai, vizija pasikeitė iš esmės. Projektas tapo ne sedanu, o superautomobiliu, kurio širdis – 6,0 litro V12 benzininis variklis, išvystantis 408 AG ir 580 Nm sukimo momentą. Tai buvo jėga, kurios „190“ sedanas nė negalėjo svajoti sutramdyti.
Aktyvi pakaba – „Formulės 1“ pažiba
Aktyvi pakaba nebuvo paprastas patobulinimas – tai buvo revoliucija. 1980-ųjų pabaigoje ši technologija pradėjo skintis kelią „Formulėje 1“, o jos kulminacija tapo 1992 m., kai „Williams FW14B“ bolidas praktiškai dominavo visą sezoną. FIA netrukus uždraudė aktyvios pakabos naudojimą, pripažinusi, kad ji suteikia pernelyg didelį pranašumą.
„C 112“ aktyvi pakaba veikė milisekundžių tikslumu – dešimtys daviklių nuolat stebėjo kėbulo padėtį, kelio dangos būklę, greitį ir vairuotojo veiksmus. Hidrauliniai mechanizmai tuoj pat koreguodavo pakabos standumą, slopindavo kėbulo svyravimus, užtikrindavo tolygų svorio paskirstymą stabdant ir įsibėgėjant. Tokia sistema suteikė automobiliui stabilumo jausmą net važiuojant 300 km/val. greičiu.
Galiniai vairuojamieji ratai – dvigubas smūgis konkurentams
Be aktyvios pakabos, „C 112“ turėjo ir galinių vairuojamųjų ratų sistemą. Tai buvo itin retas sprendimas net tarp superautomobilių. Važiuojant iki 60 km/val., galiniai ratai pasisukdavo priešinga kryptimi nei priekiniai – iki 3,5°, taip sumažindami apsisukimo spindulį ir pagerindami manevringumą mieste ar vingiuotuose keliuose. Viršijus šį greitį, ratai pasisukdavo ta pačia kryptimi kaip priekiniai, pagerindami stabilumą dideliu greičiu.
Kai abi sistemos veikė kartu, „Mercedes-Benz“ bandymuose užfiksavo, kad „C 112“ galėjo įveikti posūkius 50–60 km/val. didesniu greičiu nei kiti to meto superautomobiliai. Tai buvo ne tik technologinis pranašumas – tai buvo pareiškimas, kad „Mercedes“ gali sukurti sportinį automobilį, galintį mesti iššūkį geriausiems pasaulio gamintojams.
Aukščiausios klasės aerodinamika
„C 112“ aerodinaminė sistema buvo tiesiogiai įkvėpta „Sauber C11“ prototipo. Automobilio priekyje ir gale sumontuoti spoileriai keitė savo padėtį priklausomai nuo greičio, vairavimo stiliaus ir kelio sąlygų. Pasiekus 250 km/val., galinis spoileris pakildavo ir pasisukdavo 65° kampu, generuodamas papildomą prispaudžiamąją jėgą.
Stabdant jis veikdavo kaip aerodinaminis stabdis: maksimaliu kampu pakilęs spoileris padėdavo sumažinti greitį nuo 150 iki 20 km/val. vos per kelias sekundes. Priekyje esantis spoileris iki tam tikro greičio būdavo paslėptas po buferiu, bet viršijus 250 km/val. šiek tiek nusileisdavo, pagerindamas oro srautų valdymą ir automobilio stabilumą.
Eksperimentas tik ir liko eksperimentu
1991 m. Frankfurto automobilių parodoje pristatytas „Mercedes-Benz C 112“ sulaukė milžiniško susidomėjimo. Kiekvienas automobilių žurnalas norėjo turėti išsamų straipsnį apie šį technologijų kupiną kūrinį. Pradžioje buvo svarstoma pagaminti apie 25 vienetus kaip ribotos serijos modelį turtingiems klientams, tačiau šios idėjos atsisakyta.
Oficialiai „Mercedes-Benz“ nepateikė priežasties, kodėl „C 112“ nepateko į gamybą. Neoficialūs šaltiniai teigė, kad rinka tiesiog nebuvo pasirengusi tokiam technologiniam šuoliui. Vietoje to, daugelis „C 112“ sprendimų buvo pritaikyti vėlesniuose „Mercedes“ modeliuose – nuo „S-Class“ iki sportiškų AMG versijų.
„C 112“ dažnai vadinamas dvasiniu „Mercedes C 111“ įpėdiniu. Pastarasis 1970-aisiais tarnavo kaip platforma rotoriniams ir dyzeliniams varikliams bandyti, o „C 112“ – kaip laboratorija pažangiausioms važiuoklės ir aerodinamikos technologijoms. Abu modeliai nepasiekė masinės gamybos, tačiau abu paliko gilų pėdsaką inžinerijos istorijoje.
Šiandien „C 112“ yra itin retas egzempliorius, saugomas gamintojo kolekcijoje. Tai automobilis, primenantis, kad technologinė pažanga neretai gimsta eksperimentuose, o kai kurie iš jų tampa legenda dar nepatekę į masinę gamybą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
