Ironiška, tačiau prietaisą, kuris šiandien tramdo greičio mėgėjus ir pildo valstybių biudžetus, sukūrė ne saugaus eismo biurokratas ar policijos pareigūnas, o užkietėjęs ralio lenktynininkas. Dar didesnis paradoksas – jis šią technologiją sukūrė tam, kad pats galėtų važiuoti greičiau.
Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.
Nuo Monte Karlo ralio iki bankroto
Olandų kilmės lenktynininkas M. Gatsonidesas, gimęs Javos saloje, nebuvo eilinis vairuotojas. 1953 metais jis laimėjo prestižinį Monte Karlo ralį vairuodamas „Ford Zephyr“.
Be to, jis pasižymėjo ir kaip talentingas inžinierius. Dar 1949 m. jis sukonstravo nuosavą automobilį, pavadintą „Platje“.
Šis lengvas, itin aerodinamiškas modelis su 1,5 litro varikliu Zandvoorto trasoje pademonstravo savo pranašumą, aplenkdamas tuo metu nenugalimus britų MG automobilius.
Deja, finansinės problemos sužlugdė jo planus kurti nuosavus automobilius su V8 varikliais, todėl inžinieriaus dėmesys nukrypo į kitokius išradimus.
Noras būti greitesniam pagimdė „Gatso“
M. Gatsonidesas buvo tikras greičio fanatikas ir nuolat ieškojo būdų, kaip trasoje įgyti pranašumą prieš varžovus.
Jam kilo idėja sukurti prietaisą, kuris tiksliai išmatuotų automobilio greitį posūkiuose, kad jis galėtų analizuoti savo važiavimo trajektorijas ir jas tobulinti.
Stacionari kamera fiksuodavo automobilį kertant ant kelio nubrėžtas linijas, o laikas tarp šių kirtimų leisdavo apskaičiuoti tikslų greitį.
Tačiau netrukus lenktynininkas suprato, kad jo išradimas turi kur kas didesnį komercinį potencialą už trasos ribų.
1958 metais jis įkūrė įmonę „Gatsometer BV“ ir pasiūlė savo įrenginį policijai. Taip gimė pirmieji „Gatso“ greičio matuokliai, kurie ilgus dešimtmečius dominavo Europos, ypač Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų, keliuose.
„Gatso“ daugelyje šalių netgi tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu greičio matuoklį.
Kūrėjas tapo savo paties auka
Likimo ironija tuo nesibaigė. Iki pat savo mirties 1998-aisiais M. Gatsonidesas ne kartą mokėjo baudas už greičio viršijimą. Paradoksalu, bet dažniausiai jį sučiupdavo būtent jo paties sukurti prietaisai.
Išradėjas dėl to galvos nesuko. Jis atvirai deklaravo meilę greičiui, o baudas vertino filosofiškai – mat didelė jų dalis per valstybinius užsakymus netiesiogiai grįždavo į jo verslą.
Šiandien jo įkurta kompanija vis dar sėkmingai veikia, gamindama ne tik greičio matuoklius, bet ir raudono šviesoforo signalo pažeidimų fiksavimo sistemas, vidutinio greičio matavimo įrangą bei automatines numerių nuskaitymo sistemas.
Tad kaskart, kai piktinatės gavę baudą, prisiminkite, kad už viso to stovi tikras automobilių entuziastas, kuris tiesiog norėjo greičiau įveikti posūkį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
