REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tarybų Sąjungos laikotarpiu, transporto priemonių pasiūla buvo ribota. Taip jau atsitiko, jog keleiviniai mikroautobusai buvo gaminami Latvijoje, lengvieji automobiliai buvo gaminami Rusijoje, Lenkijoje ir Čekijoje, tuo tarpu didžiausias viešojo transporto priemonių gamintojas buvo įsikūręs Vengrijoje. 
„Ikarus“ kompanijos vardas Tarybų Sąjungoje buvo puikiai žinomas ir gerbiamas, nes Vengrijoje sukonstruoti autobusai buvo ištvermingesni, kokybiškiau surinkti ir ekonomiškesni nei analogiški autobusai pagaminti Rusijoje. Šios savybės pelnė pripažinimą visose Tarybų Sąjungos šalyse : Lenkijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Lietuvoje.
Vengrijos sostinėje įsikūrusi įmonė į autobusų gamybą susitelkė 1913 metais. Kompanijos vadovų atkaklumas padėjo „Ikarus“ gauti pelningą kontraktą, kuris įpareigojo vengrus gaminti karinėms reikmėms skirtas transporto priemones pirmojo pasaulinio karo metu. Vėliau, 1927 metais „Ikarus“ laimėjo dar vieną tarptautinį konkursą, kuris leido praplėsti modelių gamą praplėsti nuo kelių iki keletos autobusų.
Ikarus autobusų gamykla
Auksinis kiaušinis
„Ikarus 280“ pirmą kartą buvo pristatytas 1971 metais. Tuo tarpu masinė autobuso gamyba prasidėjo praėjus dvejiems metams nuo „Ikarus 280“ debiuto sunkiosios technikos parodoje Vengrijoje. „Ikarus“ gamino dviejų tipų autobusų modelius : „260“ ir 280“. Pirmasis autobuso tipas turėjo tris dureles, dvi ašis ir buvo 11 metrų ilgio bei 2,5 metro pločio. Tuo tarpu „280“ modelis turėjo tris ašis, keturias dureles ir buvo 16,5 metro ilgio ir svėrė beveik 13 tonų.
Per pakankamai ilgą gamybos laikotarpį, „Ikarus“ nuolatos stengdavosi įtikti įvairių šalių autobusų parkams. Nepaisant panašios išvaizdos, tačiau Varšuvos, Vilniaus, Prahos ar Bratislavos miestams skirti autobusai turėjo nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, Prahos mieste važinėję autobusai turėjo „280.10“ modelio versiją, kuri turėjo ne keturias, bet tik dvejas dureles.
„Ikarus“ taip pat buvo sukūrusi „282“ ir „283“ modelių versijas, kurių ilgis galėdavo būti net iki 18 metrų. Šio tipo autobusai būdavo naudojami tik didžiausiuose Tarybų Sąjungos miestuose.

Tarybų Sąjungos laikotarpiu, transporto priemonių pasiūla buvo ribota. Taip jau atsitiko, jog keleiviniai mikroautobusai buvo gaminami Latvijoje, lengvieji automobiliai buvo gaminami Rusijoje, Lenkijoje ir Čekijoje, tuo tarpu didžiausias viešojo transporto priemonių gamintojas buvo įsikūręs Vengrijoje. 
„Ikarus“ kompanijos vardas Tarybų Sąjungoje buvo puikiai žinomas ir gerbiamas, nes Vengrijoje sukonstruoti autobusai buvo ištvermingesni, kokybiškiau surinkti ir ekonomiškesni nei analogiški autobusai pagaminti Rusijoje. Šios savybės pelnė pripažinimą visose Tarybų Sąjungos šalyse : Lenkijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Lietuvoje.
Vengrijos sostinėje įsikūrusi įmonė į autobusų gamybą susitelkė 1913 metais. Kompanijos vadovų atkaklumas padėjo „Ikarus“ gauti pelningą kontraktą, kuris įpareigojo vengrus gaminti karinėms reikmėms skirtas transporto priemones pirmojo pasaulinio karo metu. Vėliau, 1927 metais „Ikarus“ laimėjo dar vieną tarptautinį konkursą, kuris leido praplėsti modelių gamą praplėsti nuo kelių iki keletos autobusų.
Ikarus autobusų gamykla
Auksinis kiaušinis
„Ikarus 280“ pirmą kartą buvo pristatytas 1971 metais. Tuo tarpu masinė autobuso gamyba prasidėjo praėjus dvejiems metams nuo „Ikarus 280“ debiuto sunkiosios technikos parodoje Vengrijoje. „Ikarus“ gamino dviejų tipų autobusų modelius : „260“ ir 280“. Pirmasis autobuso tipas turėjo tris dureles, dvi ašis ir buvo 11 metrų ilgio bei 2,5 metro pločio. Tuo tarpu „280“ modelis turėjo tris ašis, keturias dureles ir buvo 16,5 metro ilgio ir svėrė beveik 13 tonų.
Per pakankamai ilgą gamybos laikotarpį, „Ikarus“ nuolatos stengdavosi įtikti įvairių šalių autobusų parkams. Nepaisant panašios išvaizdos, tačiau Varšuvos, Vilniaus, Prahos ar Bratislavos miestams skirti autobusai turėjo nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, Prahos mieste važinėję autobusai turėjo „280.10“ modelio versiją, kuri turėjo ne keturias, bet tik dvejas dureles.
„Ikarus“ taip pat buvo sukūrusi „282“ ir „283“ modelių versijas, kurių ilgis galėdavo būti net iki 18 metrų. Šio tipo autobusai būdavo naudojami tik didžiausiuose Tarybų Sąjungos miestuose.

REKLAMA


Iš pradžių „Ikarus“ autobusai būdavo komplektuojami su 191 arklio galią išvystančiu dyzeliniu varikliu. Vėliau šio to paties motoro pajėgumas padidėjo iki 220 arklio galių, tačiau tai neišsprendė pagrindinės problemos. Pilnas „Ikarus 280“ autobusas, net ir su galingiausiu varikliu, sunkiai ropšdavosi į aukštas įkalnes.
Dyzelinis variklis į „Ikarus“ autobusų gamyklą atkeliaudavo iš Vengrijos kompanijos „Raba“ būstinės. Nors ant variklių būdavo dedamas „Raba“ kompanijos logotipas, tačiau iš tikrųjų tai buvo „MAN“ inžinierių sukurtas agregatas, kuris pagal licenciją buvo gaminamas Vengrijoje.
Oficialiai „Ikarus 260“ ir „280“ gamyba buvo sustabdyta 2002 metais. Per labai ilgą gamybos laikotarpį, 29 metus, buvo pagaminta beveik 61 tūkst. skirtingų modifikacijų autobusų.
Čekijos sostinėje, Prahoje, šios markės autobusai buvo naudojami nuo 1977 iki 1999 metų, Slovakijos sostinėje, Bratislavoje, šie autobusai važinėjo nuo 1974 iki 2008 metų, Tuo tarpu Lietuvos miestuose „Ikarus“ autobusai pasirodė panašiu metu. Kaune pirmieji „Ikarus“ autobusai pasirodė 1975 metais ir buvo naudojami iki 2008 metų.

GALERIJA


REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų