Apie naujus pokyčius ir tai, kokios rizikos gresia automobilių pirkėjams naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta" atstovas Renaldas Gabartas ir bendrovės „OBDeleven“ atstovas Juozapas Preikša.
Na, rinkoje ir iš pačių vartotojų pusės pastebimas toks aspektas, kad Europa susigribo ir pradėjo veikti – esą įsigalios nauji pakeitimai, ridos klastojimo atvejų sumažės. Tačiau čia pat pastebima, kad tendencijos jau yra pasikeitusios.
Dabar galbūt nebesižvalgoma į ridos atsukimą, bet būtent į jos blokavimą. Tai norėjau jūsų nuomonės paklausti – ar matote kažkokią perspektyvą ridos klastojimų užkirtimui, jeigu tie pakeitimai, kurie yra žadami Europos mastu, įsigaliotų?
J. Preikša: Jų įsigaliojimas niekaip nepakeis to katės ir pelės žaidimo, kuris dabar vyksta. Gamintojai iš tikrųjų deda pastangas, kad ridos klastojimas būtų sudėtingesnis. Dar prieš 20 metų rida buvo skaitoma tik pačiame skydelyje. Paskui atsirado galimybė ridą įrašyti į raktelį, į pavarų dėžę ir įvairias kitas elektronikos dalis automobilyje. Taip gamintojai bando apsisaugoti nuo ridos klastojimo.
Kodėl jie turi interesą tai daryti? Tas pats ridos blokatorius – automobilis galbūt jau yra nuvažiavęs 100 ar 120 tūkst. kilometrų ir garantija nebeturėtų galioti, tačiau įdėjus blokatorių automobilis registruos tik 30 tūkst. kilometrų ridą ir „garantija“ vis dar galiotų.
Gamintojai stengiasi, tačiau kita pusė, kuri nori apgauti, stengiasi būti gudresnė. Todėl bet kokie Europos Sąjungos įstatymų pakeitimai arba bus apeiti, arba realaus pokyčio neatneš.
Iš teigiamos pusės matome tai, kad nauji automobiliai, kurie dabar pradedami gaminti, yra šiek tiek kitokie nei ankstesnės kartos modeliai. Automobilių programinę įrangą vis dažniau kuria pats gamintojas. Vadinasi, įdėti kažkokius tarpinius blokatorius ar kitus įrenginius galbūt taps išvis neįmanoma. Tada gamintojas iš tikrųjų galės matyti realią ridą. Bet čia laikas parodys, nes tie automobiliai tik dabar išvažiuoja į gatves.
Iš esmės ir „Regitros“ atstovai patvirtino, kad šiuo atveju yra rengiamasi tiems pakeitimams ir dėliojami planai, kaip vyks skaitmenizacijos procesas bei kaip jis bus įgyvendinamas. Aišku, informacijos apie tai kol kas yra mažai.
Ir jūs, gerbiamas Renaldai, esate pastebėjęs, kad nėra tiksliai įvardijama, kaip viskas veiktų realybėje. Tai galbūt norėjau paklausti – ar matote perspektyvą tiems pakeitimams, kad ridos klastojimo atvejai bus sustabdyti, ar vis tik pritartumėte pašnekovui, kad tas katės ir pelės žaidimas tęsis?
R. Gabartas: Be abejonės, tas katės ir pelės žaidimas vyksta. Mano žiniomis, sunkvežimių ir net puspriekabių gamintojai į šią problemą dėmesį atkreipė gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, puspriekabių ašyse montuojami tam tikri informacijos kaupikliai, kurie padeda spręsti konfliktus, kai rida yra klastojama ir gedimas bandomas pateikti kaip garantinis.
Telemetrijos galimybės šiandien yra pakankamai didelės. Galbūt tie duomenys jau yra kaupiami debesyse ir galima matyti ne tik ridą, bet ir kiek motovalandų dirbo variklis, kiek laiko veikė multimedija. Jeigu odometras rodo, kad nuvažiavai tūkst. kilometrų, o variklis dirbo 10 tūkst. valandų, tikėtina, kad čia jau yra kažkokia gudrybė ir atsiranda galimybė užduoti tam tikrus klausimus.
Bet iš esmės didesnė problema yra ta, kad trūksta valios ir bendro sutarimo, jog tai iš tikrųjų yra problema, kurią reikia spręsti. Jau keletą metų vyksta stumdymasis, kas turėtų administruoti ir sutikrinti iš Europos atvežamų automobilių ridos duomenis.
Lietuvoje tam tikrų pokyčių yra. Kai prieš metus atsirado prievolė sumažėjusią ridą vertinti kaip didelį trūkumą, situacija šiek tiek pasikeitė. Jeigu anksčiau per mėnesį būdavo užfiksuojama beveik 200 atvejų su atsukta rida, tai šių metų pirmą ketvirtį buvo 370 atvejų – grubiai mažiau nei po 100 per mėnesį. Galima sakyti, kad tokių incidentų sumažėjo maždaug dvigubai.
Tačiau didžioji problema išlieka su atvežamais automobiliais. Kaip tikrinti duomenis su Vakarų registrais? Kaip vyksta judėjimas tarp sistemų ir kaip į tai reaguoja Lietuvos institucijos? Čia jau kyla klausimų, ar visi suvokia, kas yra viešasis interesas.
Praėjusių metų pabaigoje buvo istorija, kai vienas konfliktas servise ir atsakomybės ieškojimas baigėsi tuo, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija uždraudė techninės apžiūros sistemai dalintis automobilio VIN kodu ir pagrindiniais duomenimis su įmonėmis, kurios tikrina automobilių istoriją. Iš principo atėmėm vieną iš nedaugelio svertų užkirsti kelią sukčiams ir galimybę žmonėms pasitikrinti informaciją.
Kaip tai paaiškinti sveiku protu – sudėtinga, nes apeliuojama į BDAR reglamentą. Bet nuo kada automobilio numeris ar jį identifikuojantys duomenys yra asmens duomenys? Man atrodo, kad kartais iš didelio rašto išeinama iš krašto.
Kalbant apie idėją sekti automobilio ridą servisuose ar draudimo bendrovėse – ar, jūsų manymu, tai būtų vienas iš tokių sveikintinų veiksnių, kuris galbūt prisidėtų prie to, kad noras klastoti ridą sumažėtų?
J. Preikša: Jeigu atvirai – ne. Aš matau dvi problemas. Viena problema yra pačių servisų noras. Vadinasi, jie turi turėti finansinę grąžą skirti bent tas penkias minutes informacijai suvesti.
Iš kitos pusės, tie patys blokatoriai veikia keliais būdais. Tu gali fiksuoti nulinę ridą, gali vietoje 100 kilometrų fiksuoti 10 ar 30 kilometrų. Vadinasi, kažkiek rida vis tiek judės ir gali atrodyti, kad viskas yra normalu.
Automobilis realiai gali būti nuvažiavęs 10 tūkst. kilometrų, o servisai matys tik tai, kad kas 3 tūkst. kilometrų buvo keičiami tepalai. Tokiu atveju informacija net gali atrodyti klaidinančiai gera.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
