Žaliavų prieinamumas, didėjančios kainos bei nuožmi pasaulinė konkurencija yra pagrindinės priežastys, dėl kurių ES pastangos didinti elektromobilių ir jiems skirtų baterijų gamybos pajėgumus gali būti per mažos siekiant įgyvendinti nulinės taršos tikslą.
Dar 2018 m. paskelbtas Europos Komisijos veiksmų planas buvo priimtas teigiamai, tačiau plane numatytos paramos priemonės ir kiti pasiūlymai šiandien atrodo bevaisiai.
„ES negali atsidurti tokioje pačioje priklausomumo nuo baterijų padėtyje, kaip yra gamtinių dujų atveju, nes kyla pavojus jos ekonominiam suverenumui“, – teigė auditui vadovavusi Audito Rūmų narė Annemie Turtelboom.
Auditoriai teigia, jog ES pernelyg stipriai kliaujasi elektrinėmis transporto priemonėmis ir industrija, kuri neturi nei pakankamos prieigos prie reikiamų žaliavų, nei yra patraukli investuotojams.
2014–2020 m. baterijų pramonei buvo suteikta ne mažiau kaip 1,7 milijardo eurų ES dotacijų ir paskolų garantijų, papildančių 6 milijardus eurų valstybės pagalbos, kurią leista skirti 2019–2021 m., daugiausia Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, tačiau lyginant su kitais regionais, tokio mąsto parama yra, švelniai tariant, niekinė.
Pramonė – nepasiruošusi
ES baterijų gamybos pajėgumai sparčiai didėja – jie gali padidėti nuo 44 GWh (2020 m.) iki 1 200 GWh ( 2030 m.). Tačiau nėra jokių garantijų, kad ši prognozė pasitvirtins, nes tam gali sutrukdyti geopolitiniai ir ekonominiai veiksniai.
ES iki šiol neatsižvelgia į faktą, jog daugelis automobilių, baterijų ir komponentų gamintojų tiesiog pasirinks kitus regionus, ypač JAV, kur gamintojams ir bendrovėms siūlomos didžiulės paskatos. Kitaip nei ES, JAV tiesiogiai subsidijuoja mineralų ir baterijų gamybą, taip pat elektrinių transporto priemonių, pagamintų JAV naudojant amerikietiškus komponentus, pirkimą.
Antra, ES labai priklauso nuo žaliavų importo, daugiausia iš kelių šalių, su kuriomis ji neturi prekybos susitarimų: 87 % jos importuojamo ličio importuojama iš Australijos, 80% importuojamo mangano – iš Pietų Afrikos ir Gabono, 68% kobalto – iš Kongo Demokratinės Respublikos ir 40% natūralaus grafito – iš Kinijos.
Trečia, dėl didėjančių žaliavų ir energijos kainų gali nukentėti ES baterijų gamybos konkurencingumas. 2020 m. pabaigoje baterijos kaina (200 eurų už kWh) buvo daugiau nei dvigubai didesnė nei numatyta. Vien per pastaruosius dvejus metus nikelio kaina padidėjo daugiau kaip 70%, o ličio – 870%.
Nepasiekus tikslų – teks atidėti skambųjį draudimą
Auditoriai kritikuoja, kad trūksta kiekybiškai įvertinamų, per nustatytą laiką įvertinamų tikslų. Manoma, kad iki 2030 m. Europos keliuose bus apie 30 milijonų netaršių transporto priemonių ir galbūt beveik visos nuo 2035 m. registruotos naujos transporto priemonės bus elektrinės. Tačiau dabartinėje ES strategijoje baterijų pramonės pajėgumas šiai paklausai patenkinti nėra įvertintas.
Apskritai auditoriai įspėja apie du galimus blogiausius scenarijus, jei ES baterijų gamybos pajėgumai nepadidėtų taip, kaip numatyta.
Pirmasis – ES galėtų būti priversta atidėti draudimą dėl transporto priemonių su vidaus degimo varikliais po 2035 m. ir taip nepasiektų savo anglies dioksido poveikio neutralumo tikslų.
Antrasis – tam, kad iki 2035 m. būtų pasiektas netaršaus transporto priemonių parko tikslas, ji galėtų būti priversta pasikliauti ne ES teritorijoje pagamintomis baterijomis ir elektra varomomis transporto priemonėmis, o tai pakenktų Europos automobilių pramonei ir darbo jėgai, tačiau kaip reikiant praverstų Kinijai, kuri siekia išlaikyti ir padidinti savo įtaką pasaulyje.
