Bendradarbiaudamas su paramos organizacijomis, tokiomis kaip „Pagalbos sparnas“, „Stiprūs kartu“, Dovydas Duoblys su keliais kitais savanoriais keliavo į pačią Ukrainos gilumą – vakaruose stipriai apšaudytą ir dar iki šiol bombarduojamą miestą Charkivą. Vyras papasakojo, kokia situacija mieste.
„Mes esame nepriklausomų savanorių grupė, iš kurių kiekvienas turime skirtingas misijas. Kolegė Laura Ignatovičiūtė yra atsakinga už humanitarinės pagalbos surinkimą, aš esu atsakingas už logistiką. Su „Ketvirtuoju konvojumi“ vykome į Dniprą.
Pakeliui mes su vienu norvegu atsiskyrėme ir nuvažiavome iki Charkivo. Ten susitikome su miesto administracija. Vienas žmogus buvo atsakingas už žmonių evakuaciją, kitas – už humanitarinę pagalbą. Taip pat buvome susitikę su priešgaisrinės tarnybos vadovu. Į miestą įprastai negalima nuvažiuoti su tarptautiniais pasais – mus įleido, kadangi mes esame susitarę susitikti su administracija. Pačiame mieste aplankėme namus žmonių, kurie slėpėsi rūsiuose“, – kalba Dovydas.
„Ketvirtasis konvojus“ – tai humanitarinė pagalba, kurią padėjo išvežioti ir Dovydas. Per tris dienas „Pagalbos sparnas“ surinko daugiau kaip 100 tūkst. eurų, už kuriuos buvo išdalyta parama ir iš Ukrainos parsivežti daugiau nei 200 karo pabėgėlių. Pašnekovas sako, kad susipažinęs ir pabendravęs su vietiniais žmonėmis pamatė tikruosius karo padarinius.
„Mieste anksčiau gyveno 3 milijonai žmonių, o dabar likę maždaug 600 tūkstančių – tik penktadalis. Mieste nuolat girdisi bombardavimas, pačių ukrainiečių raketos, priešraketinės sirenos. Nuo fronto linijos buvome nutolę 4 kilometrus. Aplankėme suniokotus pastatus. Miesto degalinėse kuro visai nėra, eilės prie vaistinių ir parduotuvių milžiniškos, – situaciją apibūdina D. Duoblys. – Buvome susitikę ir su žmonėmis, kurie dalija maistą.
Jie mums pasakė, kad ten yra badaujančių žmonių ir jiems trūksta humanitarinės pagalbos. Bandėme susisiekti su „Raudonuoju kryžiumi“, išsiaiškinti, ką jie ten daro, bet nurodytais numeriais mums nepavyko prisiskambinti.“
Savanoris pasakoja, kad po 20 valandos visi turi pasilikti namuose ir išjungti šviesas: „Neveikia šviesoforai, net ir namie reikia būti išsijungus šviesą arba užtraukus užuolaidas. Manau tam, kad rusai nežinotų, kur atakuoti.“
Liko tik silpni
Kalbėdamas apie karo nuniokotą miestą, Dovydas pastebi, kad jame liko silpnesni – tie, kurie neturi ryšių, kad galėtų pabėgti. O karas dar labiau susilpnino jau ir taip silpnus, pažeidžiamus žmones.
„Civilių nuotaikos blogos, sakyčiau, kad fronte ar administracijoje nuotaikos ne tokios niūrios. Daugelis vyrų savo šeimas išsiuntę ir gali dalyvauti karo veiksmuose, o likę civiliai yra pasimetę, dėl to, kad visą dieną jų miestas bombarduojamas. Nuolat kaukia sirenos, jie priversti slėptis rūsiuose, neturi darbų, gyvena nežinioje. Mieste likę silpnesni – visi stipresni pabėgo, o liko tie, kurie neturi pažįstamų, pinigų. Tie žmonės tapo dar pažeidžiamesni“, – apie likusiuosius dalijasi jis.
Pašnekovo teigimu, mažos organizacijos ir nepriklausomi savanoriai padeda didelėms organizacijoms „užkaišioti skyles“ – efektyviau padėti organizuoti pagalbą. Jo nuomone, kai kurių dalykų ukrainiečiams trūksta iki šiol.
„Kadangi domiuosi labiau humanitarine pagalba, nelabai žinau, kokia padėtis fronte tarp karių. Mano manymu, pačiame Charkive trūksta maisto, medikamentų – aš matau tokią situaciją. Tačiau kad jie pasiektų tinkamas rankas, reikia žinoti, kam siunti ir kas tuos reikmenis dalina“, – akcentus sudėlioja vyras.
Svarbu žinoti, ar viskas patenka į tas rankas
Savanoriaudamas ir teikdamas pagalbą nukentėjusiems nuo karo, Dovydas išmoko ne vieną pamoką. O svarbiausia suprasti, kad apie žmonių poreikius galima geriausia sužinoti tik bendraujant.
„Manau, kad labai svarbu kalbėtis su pačiais gyventojais. Jie man pasako, ko jiems reikia ir į tai atsižvelgdamas galiu jiems padėti“, - atvirauja vyras. Jis sako supratęs, kad teikiama parama turi būti pastovi – neužtenka vieną kartą nuvežti medikamentų ar maisto ir tikėtis, kad problema bus išspręsta. Tai reikia daryti nuolat.
Tikriausiai dabar visų tikslas – užtikrinti, kad ukrainiečius iš tiesų pasiektų parama, kurios jiems labai reikia. Tačiau norint tai padaryti, reikia žinoti, kam aukoji.
„Man atrodo, kad reikia susipažinti su žmonėmis, kurie ten dirba ir turėti asmeninį kontaktą, kad parama būtų teisingose rankose. Mano požiūriu, paramoje trūksta kontrolės. Juk žmonės aukoja tiek pinigus, tiek maistą – bet kaip tu žinai, ar visa tai patenka į teisingas rankas, ar nuvažiuoja ne ten, kur reikia? Svarbu užtikrinti, kad maistas patenka į badaujančių žmonių rankas“, – sako D. Duoblys.
Visi norintys prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams, kurią teikia savanoriai, gali susisiekti su savanore Laura Ignatovičiūte šiuo numeriu 867832477.
