• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prezidentūra nekomentuoja pastaruoju metu sustiprėjusių svarstymų ir spėlionių, ar Valdas Adamkus nepardavė Lietuvos pilietybės Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui. Įtarimų virtinė pranoksta eilinių insinuacijų ir „juodųjų technologijų“ lygį. Net jei čia nebūtų įpainioti jokie pinigai, abejonių kelia jau pats Lietuvos pilietybės Viktoro Uspaskicho įmonės „meistrui“ suteikimo pagrindas - tiksliau, jis išvis nenurodytas prezidento dekrete.

REKLAMA
REKLAMA

Pateikti paaiškinimai - neįtikina

Istorija apie tai, kaip V. Uspaskicho įmonių socialiai remtini darbuotojai banknotų ryšulius krovė į V. Adamkaus pralaimėtų rinkimų fondą, taip pat daugiau nei įtartina. Šis seniai pagarsintas ir plačiai žinomas faktas turėjo būti ištirtas, visų pirma paties V. Adamkaus labui. Metamas šešėlis prezidento autoritetui. Aplinkybės rodo, kad tai galėjo būti „juodi“ pinigai. Ištirti įtarimus turėjo paraginti visų pirma pats prezidentas.

REKLAMA

 V. Adamkus  anksčiau  prasitarė, kad jis pats nesirūpinęs rinkimų finansavimu, ir tuo lyg atsiribojo nuo gresiančio skandalo. Sunku patikėti tokiu prezidento naivumu. Dėl grubių įstatymų pažeidimų rinkimų kampanijos metu politikas mažų mažiausiai turėtų prisiimti politinę atsakomybę. Kaip galima patikėti aukščiausią valstybės postą politikui, kuris nesiorientuoja, kokie vėjai siaučia jo paties kišenėje?

REKLAMA
REKLAMA

Nerimtas ir aiškinimas, esą tokį sąmokslą prieš prezidentą galėję surengti jo patarėjai. Ginčus apie tai, ką sprendžia patarėjai, ir ką sprendžia V. Adamkus, pats prezidentas tildė praėjusios kadencijos metu. Čia nėra ko svarstyti: prezidentas pats pasirenka patarėjus, pats priima sprendimus ir prisiima už juos visą atsakomybę. Tokia yra demokratinės valstybės tvarka. Mitas apie tai, kad vadas esą „geras“, bet jo piktavalė aplinka slepia nuo jo tikrąją padėtį, gimė visų pirma stalinizmo laikais, kai žmonės negalėjo patikėti tuo, ką matė vykstant aplinkui. Nebent pats prezidentas po vidinio tyrimo aptiktų kokį kenkimą - tačiau apie tai nekalbama.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Skaidrumas būtinas visiems

V. Adamkus - įspūdingos biografijos ir daug valstybei nusipelnęs žmogus, reitingų karalius, šimtmečio lietuvis ir metų europietis. Jo užimamos pareigos ir autoritetas uždeda ypatingą atsakomybę rinktis žodžius jį kritikuojantiems. Tačiau ar galima abejoti, jog visiems politikams turėtų būti keliami vienodi skaidrumo reikalavimai? Kaip tik tie reikalavimai turėtų būti aukštesni užimantiems aukštesnius postus.

REKLAMA

Tai tikras košmaras, kad ši istorija, jei joje esama tiesos grūdo, pakartoja tą, už kurią buvo nušalintas prezidentas Rolandas Paksas. Tragiškas sapnas, déjà vu, iš kurio linkiu visiems nubusti. Būtina įtarimus įtikinančiai paneigti, nes sunku įsivaizduoti, kad būtų galima prezidentauti su tokia našta. Pasak „Lietuvos žinių“ vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko, griaučiai iš spintos gali išvirsti lemiamu momentu. Dabar analizuojamas epizodas, ar V. Adamkaus sprendimai Valstybės saugumo departamento skandalo metu buvo adekvatūs, ar jis nepalaikė pareigūnų, kurie galbūt disponavo su jo rinkimų finansavimu susijusia informacija.

REKLAMA

Galima pasitelkti pragmatinius sumetimus, esą kelti šį klausimą nenaudinga valstybei. Tačiau politinio gyvenimo  patirtis liudija ką kita - kažką užglaisčius tam kartui, vėliau neigiamos pasekmės būna kur kas rimtesnės.

Prisimenu pirmuosius pirmosios V. Adamkaus kadencijos prezidentavimo metus. Kai V. Adamkus pasirodė teatre, visa salė stovėdama surengė ovacijas. Šitokia publikos reakcija kai ką tada nustebino, esą panašu į politiko kultą. Tuo metu svarsčiau, kad prezidentas yra valstybės simbolis - gerbdami prezidentą, gerbiame ir savo valstybę. Žinoma, geriau, kad būtų priešingai - prezidentas sutinkamas tyliai, o šlovinamas ir nešiojamas ant rankų po dešimties tarnavimo valstybei metų. Tačiau panašu, kad ovacijų V. Adamkus nebesulauks.

Tiesą sakant, įsivaizduoju ir kitokį prezidento vaidmenį. Mūsų dydžio ir mūsų platumų valstybei pritiktų ne prezidentas - "stabukas", o didelės, visą Lietuvą apimančios bendruomenės lyderis, moralinis autoritetas, gyvenantis žmonių rūpesčiais, arti žmonių ir važinėjantis be Gintaro Aleknonio aprašytų švyturėlių. Puiku, kad V. Adamkus gerai sutaria su Elžbieta II, Viktoru Juščenka ir net su broliais Kaczinskiais. Vis dėlto nesulyginamai svarbiau Lietuvai būtų indėlis atkuriant valdžios ir visuomenės santykius, pasitikėjimą. Būti arti žmonių  V. Adamkus žadėjo prieš pradėdamas antrąją kadenciją. Kažin, ar šis pažadas tesėtas. Neabejoju, kad prezidentūra gali pateikti sąrašą „kryželių“ ir „varnelių“, kiek ir su kuo V. Adamkus buvo susitikęs. Tačiau kas iš to, jei žmonės atėjo pažiūrėti prezidento? Kitas klausimas, ar prezidento autoritetas buvo panaudotas atstovaujant svarbiems gyventojų interesams, atkuriant pasitikėjimą valstybe.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų