• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

2013 m. rugpjūčio 20 d. Rusijos vyriausybė pristatė federalinę programą „Rusų nacijos vienybės stiprinimas ir etnokultūrinė Rusijos tautų raida (2014–2020 metai)“ (dokumentą galima rasti čia: RF vyriausybės nutarimas ). Nacionalinės vienybės klausimas visada buvo aktualus tiek caro Rusijai, tiek Sovietų Sąjungai, tiek dabartinei Rusijos Federacijai (RF), nes kad ir koks būtų valstybės pavadinimas, visa tai buvo ir yra daugiataučiai valstybiniai vienetai su dideliu dezintegraciniu potencialu, tą patvirtino Rusijos imperijos ir SSRS žlugimas. Čečėnijos karų, palikusių didelę žaizdą šalies istorijoje, metu prie skilimo ribos stovėjo ir RF, tačiau tuomet sugebėjo įveikti šį iššūkį ir tarsi stabilizuotis. Bet, kaip rodo priimtoji federalinė programa, tai dar toli gražu ne pabaiga, nes problemų tautinės santarvės srityje apstu.

2013 m. rugpjūčio 20 d. Rusijos vyriausybė pristatė federalinę programą „Rusų nacijos vienybės stiprinimas ir etnokultūrinė Rusijos tautų raida (2014–2020 metai)“ (dokumentą galima rasti čia: RF vyriausybės nutarimas ). Nacionalinės vienybės klausimas visada buvo aktualus tiek caro Rusijai, tiek Sovietų Sąjungai, tiek dabartinei Rusijos Federacijai (RF), nes kad ir koks būtų valstybės pavadinimas, visa tai buvo ir yra daugiataučiai valstybiniai vienetai su dideliu dezintegraciniu potencialu, tą patvirtino Rusijos imperijos ir SSRS žlugimas. Čečėnijos karų, palikusių didelę žaizdą šalies istorijoje, metu prie skilimo ribos stovėjo ir RF, tačiau tuomet sugebėjo įveikti šį iššūkį ir tarsi stabilizuotis. Bet, kaip rodo priimtoji federalinė programa, tai dar toli gražu ne pabaiga, nes problemų tautinės santarvės srityje apstu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip vieną iš priežasčių, kodėl Rusija dar nėra tautiškai konsoliduota, šalies vyriausybė nurodo, pavyzdžiui, rusiškos tapatybės neapibrėžtumą – sovietinis identitetas liko praeityje, o naujas taip ir nesusiformavo. Šiandien geriausia šio neapsisprendimo išraiška yra raudonos žvaigždės naudojimas greta dvigalvių erelių įvairiuose valstybiniuose simboliuose (ką jau kalbėti apie globalizacijos, kuri yra grėsmė visoms valstybėms – ypač daugiatautėms, faktorių). Savaime suprantama, kad tokioje situacijoje stiprėja separatistinis pradas, nes bendros idėjos neturinčiam žmogui reikia kažkokios ideologinės atspirties, kurią suteikia religija ir/ar jo etninė tapatybė. Tą separatizmą šiandieninėje Rusijoje dar skatina ir sovietinė administracinė sandara: šalis suskirstyta į federacinius vienetus (tarp jų – ir į respublikas), o ne gubernijas, kaip buvo caro laikais (ką jau kalbėti apie B. Jelcino pasakymą „Imkite suvereniteto tiek, kiek sugebėsite jo apžioti“: viskas baigėsi tuo, kad atskirų RF subjektų teisiniai aktai tam tikru momentu prieštaraudavo pagrindiniam šalies įstatymui).

REKLAMA

Kitas svarbus veiksnys, turintis neigiamą įtaką Rusijos vienybei, programos rengėjų nuomone, yra jos gyventojų ekonominiai sunkumai. Iš tiesų, kai blogai gyveni, atsiranda didelė pagunda kaltinti tuo ką nors kitą, bet ne save, ir kitatautis – pirmas kandidatas į šį vaidmenį. Todėl nenuostabu, kad Rusijoje atsirado šūkis „Užtenka maitinti Kaukazą“. Jo regionai jau seniai yra dotuojami ir tikrai „suėda“ daug „centro“ pinigų (užtenka prisiminti vien lėšų Čečėnijai atstatyti kiekį). Bet įdomiausia, jog kartu rusai nori, kad Dagestanas, Ingušija ir t. t. liktų RF sudėtyje, tai rodo imperinės ir nacionalinės valstybės požiūrių susidūrimą. Ekonominių (darbo jėgos poreikio) problemų ir jų poveikio tautiniams santykiams kontekste reikėtų prisiminti ir migrantų – jų adaptacijos Rusijos visuomenėje – klausimą. Įtampa šioje srityje pastaruoju metu tik didėja, apie ją daug kalbama, bet konkretesnių efektyvių sprendimų trūksta. Atrodo, kad bandoma eiti migracinės politikos sugriežtinimo keliu. Prisiminkime kad ir policininko užpuolimo atvejį vienoje iš Maskvos turgaviečių, kai išprievartavimu kaltinamą kaukazietį bendrataučiai bandė neleisti areštuoti. Po šios istorijos prasidėjo reidai ir suėmimai, bet susidaro įspūdis, kad tai buvo ne nuoseklios politikos apraiškos, o grynai konjunktūriniai valdžios veiksmai, nes S. Sobianinui prieš Maskvos mero rinkimus reikėjo pademonstruoti savo aktyvumą tautiniame fronte.

REKLAMA
REKLAMA

Be to, nežinia, kaip, pavyzdžiui, vizų režimo su Centrinės Azijos šalimis sugriežtinimas atsilieps Rusijos ekonomikai. Pagaliau bet kokios naujos taisyklės ir reikalavimai migracinėje sferoje iš karto susiduria su beribe korupcija, kuri diskredituoja ne tik reguliacinę Rusijos sistemą, bet ir jos teisėsaugos institucijų darbą. Tokiu atveju dingsta teisingumo pojūtis, nes įtakingos etninės nusikalstamos grupuotės tiesiog išperka saviškius. Kaip kartą pažymėjo pats V. Putinas: „Valstybinių institucijų atstovų korupcija, šališkumas bei nesugebėjimas užtikrinti teisingumą ir apginti žmonių teises tampa derlinga dirva ir baze tarpnacionalinei įtampai, o kai kam ir tiesiog naudinga piliečių nepasitenkinimą konkrečiu neteisybės faktu paversti tarpetniniu konfliktu. Kartu ir migrantai turi laikytis Rusijos įstatymų bei migracinių taisyklių reikalavimų, gerbti mūsų tradicijas, kultūrą ir elgesio normas tuose regionuose, kur jie yra. Tik toks tarpusavio supratimas veda prie harmonijos, o ne uždarų etninių grupių susiformavimo.“ Šiuo atveju prisimintini protestai Maniežo aikštėje („Spartako“ aistruolio nužudymo, kurio kaltininku tapo iš pradžių policijos paleistas kaukazietis, istorija): jie buvo pagrįsti, bet per juos nukentėjo daug nekaltų Rusijoje gyvenančių migrantų. Kita šio medalio pusė – tam tikra valdžios simpatija skustagalviams ir bandymai įsiteikti nacionalistiškai nusiteikusiai visuomenės daliai kaltinamaisiais nuosprendžiais kitataučiams nepriklausomai nuo jų kaltės. Pavyzdžiui, sportininko Rasulo Mirzajevo istorija: jam, kaip kaukaziečiui, tik per plauką pavyko išvengti kaltinimo tyčiniu nužudymu, kurio nebuvo. Ir vėlgi prieštaravimas: kai tie patys kaukaziečiai pelno Rusijai medalius imtynėse, rusai džiaugiasi jų – kaip saviškių – pergalėmis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Perskaičius federalinę programą, galima daryti išvadą, kad jos autoriai aiškiai supranta visą tautinės situacijos Rusijoje sudėtingumą. Todėl buvo viltasi, kad bus pasiūlytas ir efektyvus problemų sprendimas. Tačiau „svarbiausi programos įgyvendinimo indikatoriai“ nustebino. Pirmieji du dar daugiau ar mažiau suprantami (apklausos turi parodyti, kad daugiau negu 50 proc. žmonių palankiai vertina tautinius santykius Rusijoje ir tolerantiškai žiūri į kitataučius), o tikslas pasiekti, kad renginiuose, skirtuose etnokultūrinei Rusijos tautų raidai, dalyvautų 305 tūkstančiai piliečių, atrodo tiesiog kvailai. Be to, dokumente teisingai rašoma apie „rusiškos pilietinės tapatybės ir pilietinės vienybės formavimo priemonių nepakankamumą“, bet ieškant sprendimo kalbama ne apie idėją, kuri galėtų (turėtų) tapti šios tapatybės ir vienybės pagrindu, o apie kažkokius abstrakčius veiksmus. Neatsitiktinai Rusijos ekspertai gana kritiškai įvertino valdininkų darbą (net neliečiant finansinio programos aprūpinimo klausimo ir galimybių korupcijai renkant minėtų renginių organizatorius).

REKLAMA

Pavyzdžiui, Nacionalinės strategijos instituto prezidentas M. Remizovas pareiškė, kad tai, kiek programai skirta pinigų, nėra esminis dalykas: „Problema ne federalinėje programoje, o valstybinės tautinės politikos, kuri gydo ligos simptomus, o ne pačią ligą, strategijoje. (...) Galima surengti nors ir 100 festivalių, tačiau realios įtakos tarpnacionaliniams santykiams jie neturės“, – pažymėjo analitikas. Jam antrina Humanitarinių politinių tyrimų instituto ekspertas V. Slatinovas, kuris pabrėžė, kad vyriausybės paruoštame dokumente per mažai konkretumo, o jos realizavimo rezultatas miglotas: „Greičiausiai didesnė lėšų dalis bus skirta atitinkamų teritorinių ir socialinių grupių lojalumui nupirkti.“ Kaip visada trumpas, bet tikslus buvo L. Radzichovskis: „Suma nemaža, bet skirta ji kalboms apie nieką.“

REKLAMA

Kitaip tariant, visi pasigedo aiškios vizijos, tačiau tai nestebina. Rusija jau seniai diskutuoja apie savo nacionalinę idėją, civilizacinę misiją, kontinentinę tapatybę, bet bijo duoti atsakymą. Viena vertus, toji baimė yra suprantama dėl kelių priežasčių. Pirma, vienoks ar kitoks apibrėžtumas iš karto sukuria šalininkų ir priešininkų ratą, o tai gali paaštrinti daugiau ar mažiau stabilią situaciją šalies viduje. Antra, Vakarai ir artimiausi Rusijos kaimynai labai įtariai reaguoja į bet kokius jos judesius ideologinėje srityje, bijodami Kremliaus imperinių ambicijų reanimacijos, todėl ideologinis aiškumas gali atstumti paskutinius sąjungininkus. Kita vertus, nuolatinis neapsisprendimas ar realių tikslų maskavimas nėra išeitis. Šiame kontekste Rusijai šiandien pirmiausia reikia trijų dalykų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirma, ji pagaliau turi apsispręsti dėl savo nacionalinės idėjos ir ilgalaikės raidos tikslo. Kaip rodo istorija, Rusijos visuomenei reikia kažko didelio, ambicingo. V. Putinas, nesuradęs nieko geresnio, tarsi bando grįžti prie prieštaringo, bet paprasto ir patikrinto Eurazijos sąjungos, priešpastatytos globaliam vakarietiškam monopolizmui, varianto. Tačiau šiuo atveju būtinas antras dalykas – strateginis orientyras turi būti aiškiai deklaruotas (kol kas visuomenei ir pasauliui tik leidžiama suprasti, ko siekiama, bet „niekam nė žodžio“). Tai, kaip minėta, rizikinga, nes aplinka gali nesuprasti. Tačiau, jeigu Maskvai pavyks įrodyti politinį ekonominį ar net civilizacinį savo projekto patrauklumą (ko reikia siekti ir kas iki šiol nelabai sekasi), ji taps traukos, o ne antipatijos centru. Trečia, šalies viduje valdžia ir rusai turi tapti pavyzdžiu kitoms šalia gyvenančioms tautoms ir atvykėliams: jeigu jie bus stiprūs, moralūs ir teisingi, juos gerbs ir vertins, o kol to nebus – žemins ir juoksis (dėl to, kad kitataučius nusikaltėlius paleidžia už kyšį rusas policininkas, kalti ne jų giminaičiai, o korumpuota teisėsaugos sistema, o dar tiksliau – Rusijos valdžia, nes žuvis pūva nuo galvos).

Šiame strateginiame kontekste vyriausybės pateikta nacionalinės vienybės programa atrodo bevertė, išskyrus problemos supratimą. Tačiau retai toks supratimas būna be žinojimo, ką daryti. Kitas dalykas, kad tas žinojimas neafišuojamas, o darbai nubrėžta kryptimi taip maskuojami, kad neaišku, ar jie tiesiog beprasmiški, ar tokie gudrūs, kad neįmanoma pagauti jų esmės. Bet tokia jau ta bizantiška Rusijos politika su dziudo filosofijos elementais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų