Susivokus, kad kriminogeninė situacija šalyje drastiškai blogėja, nuspręsta sukurti 6-ąjį skyrių, kuris išsiskyrė savo kompetencijomis ir buvo orientuotas į kovą su klestinčiu organizuotu nusikalstamumu.
Apie tai, kodėl būtent Kauno „Daktarai“ tapo pirmuoju rimčiausiu išbandymu teisėsaugai interviu atskleidė buvęs Vidaus reikalų ministerijos padalinio kovai su organizuotu nusikalstamumu 6-ojo skyriaus vadovas Alvydas Sadeckas.
Kada pasirodė pirmosios organizuoto nusikalstamumo užuomazgos šalyje? – pasiteiravome A. Sadecko.
Dar 1985 m. man dirbant kriminalinės paieškos valdyboje, jau buvo supratimas, kad pas mus mezgasi organizuoto nusikalstamumo požymiai. Pradėjome suvokti, kad organizuotas nusikalstamumas nėra tradicinis brutalus nusikalstamumas, tai – nusikalstamas verslas, kurio tikslas gauti maksimalų pelną.
Tai narkotikų biznis, prostitucija, kontrabanda. Viskas, kas susiję su nusikalstamų grupuočių struktūra, kuri turi turėti organizuoto nusikalstamumo požymius. Tai yra jų valdymo tvarka, pareigų ir funkcijų pasiskirstymas. Tai pasimatė jau pradėjus dirbti. Žinojome visą situaciją. Tuo metu jau buvo žinomos nusikalstamos grupės Klaipėdoje, Šiauliuose, o apie „Daktarus“ apskritai jau buvo ne kartą tekę kalbėti.
Suvokėme, kad reikia dirbti su šiomis grupuotėmis aukščiausiu lygmeniu. Teritorinių policijos komisariatų tam nebepakako. Todėl mūsų skyriui buvo paskirta dirbti su organizuotu nusikalstamumu. Tiesa, sovietmečiu nebuvo galima kalbėti apie organizuotą nusikalstamumą. Negalėjo būti socializme organizuoto nusikalstamumo.
Todėl situacija buvo apibendrinama tokiais žodžiais – grupinio nusikalstamumo pavojingi pasireiškimai. Iš tiesų organizuotas nusikalstamumas pradėjo klestėti Gorbočiovo epochoje. Atsirado privatus verslas, kūrėsi kooperatyvai, kurie turėjo pinigų. Ne paslaptis, kad pirmiausia organizuotas nusikalstamumas pradėjo nuo turto prievartavimo, nuo vadinamojo reketo. Jie tiesiog siautėjo. Paskui prasidėjo sąskaitų suvedinėjimas, savo galių įtvirtinimas, šaudymai, sprogdinimai.
Jie nežudė tam, kad žudytų. Sprogdino net tam, kad sprogdintų. Tikslas buvo įsitvirtinti ar savo teritorijoje, ar nukonkuruoti kitas gaujas. Tai buvo būtinas dalykas, kad užtikrintų savo nusikalstamą verslą, kuris labiausiai pasireiškė per turto prievartavimą. O tuometinės ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos praplėtė jų galimybes. Visa tai palaipsniui išsivystė į rimtą organizuotą nusikalstamumą. Taip nuo 1985 m. prasidėjo rimtas darbas. Mes pradėjome nuo garsiausiai skambėjusios „Daktarų“ grupuotės.
Kodėl būtent Kauno „Daktarai“ tapo jūsų pagrindiniu taikiniu?
Jų vardas labiausiai skambėjo tuo laiku. Į Kauną kiek tik nuvažiuosi, tai kiekvienas vaikigalis sakydavo, kad jis iš „Daktarų“. „Daktarų“ grupuotė buvo įgavusi tikrą visuomeninį rezonansą. Iki tol atliktuose tyrimuose buvo padaryta klaidų, nes nebuvo viskas tinkamai išanalizuota, nebuvo daug kas apskaičiuota.
Todėl buvo atliekamas didelis operatyvinis darbas, kol mes susidėliojome visą jų struktūrą, kas ten pagrindiniai veikėjai yra. Aš pabendravau su Henriku. Jis man iš pradžių pasakė, kad mane jau sodino ne tokie kaip tu. Sakau, nu pasižiūrėsime, kaip ten baigsis (šypsosi – aut. past.).
Abi pusės žinojo, kad vieni kitais domimės. Pirmoji didesnė pergalė pasiekta tada, kai jų pagrindiniai 9 asmenys buvo sulaikyti ir pasodinti. Kaune 1986 m. buvo atlikta 20-30 kratų. Šeštą valandą ryto Kauno pareigūnai buvo pakelti pagal aliarmą ir atvesti į salę. Keli šimtai jų tada buvo. Kiekvienam buvo įteiktas atskiras vokelis, pavardės, adresai, kur daryti kratas, ką sulaikinėti ir taip toliau. Iš pradžių mes 5 pagrindinius susilaikėme, paskui dar 4. Visi buvo nuteisti nuo 7 iki 10 metų.
Mes aišku matėme, kad kriminogeninė situacija blogėja stipriai. Daugėjo turto prievartavimų, nužudymų. Pavyzdžiui, 1989-1992 m. nužudymų skaičius išaugo 3 kartus. Jei įprastai būdavo 150, tai tuo laikotarpiu išaugo trigubai. Yra nemažai žmonių, kurie pamena, kas tai laikais darėsi – padegimai, sprogdinimai. Kriminogeninė situacija jau darėsi nebevaldoma.
Supratus, kad yra itin bloga situacija, 1989 m. buvo nuspręsta sukurti vadinamąjį 6-ąjį skyrių, kuris buvo išskirtinis. Jis buvo šalia kriminalinės paieškos nusikaltimų skyriaus, šalia kovos su spekuliacija, ekonominiais nusikaltimais. 6-asis skyrius turėjo išskirtines kompetencijas. Jo funkcija buvo koordinuoti bei organizuoti kovą su organizuotu nusikalstamumu. 6-sis skyrius buvo įsteigtas balandžio 11-ąją. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Pavyzdžiui, Borisas Dekanidzė su „Vilniaus brigada“ tvarkėsi tikrai gerai. Tik jie užsimiršo truputį, kai pareiškė, kad valdo Vilnių. Tais laikais nusikalstamos struktūros demonstravo savo galią, rodė, kiek jos yra galingos tam, kad pakankamai galėtų prievartauti turtą. Arba galėtų net perimti tam tikrą legalų verslą. Reikėjo sukurti baimę, todėl vyravo sprogdinimai, šaudymai, žudymai. Iš tikro jie iki tiek įsisiautėjo, kad jau kilo grėsmė ir mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Buvo atviras klausimas, tai kas gi valdo vis dėlto šalį – ar mūsų teisėtai išrinktas parlamentas, ar mūsų suformuota vyriausybė, ar nusikalstamas pasaulis?
Kaip tuo metu bendrame kontekste atrodė kitų didžiųjų Lietuvos miestų organizuotas nusikalstamumas?
Nusikalstamumo mazgai mezgėsi ir kituose miestuose. Kaunas turėjo savo grupuotes. Jų nebesuskaičiuodavome net. Šiauliuose irgi buvo žinomos pavardės. Atsimenu Biržus, kur veikė „Karveliai“. Bet tikrai organizuotas nusikalstamumas nebuvo visoje Lietuvoje. Kitur tikrai buvo ramu. Darbas su tokiomis grupuotėmis priklausė 6-ajam skyriui. Mums turėjo būti teikiama visa informacija. O mes jau atsirinkdavome pagal ką dirbti, o pagal ką ne. Visos vidaus reikalų tarnybos turėjo vadovautis ir klausytis mūsų nurodymų.
Vienas iš mūsų pagrindinių uždavinių buvo neleisti nusikalstamoms struktūroms įsigalėti ekonomikoje, finansuose ir valdžios struktūrose. Tai buvo didelis uždavinys, nes jie siekė prasiskverbti ir užimti pozicijas ekonomikoje bei finansuose. Norėjo patekti į savivaldybes ir visur kitur. Jei tai būtų pavykę, tada būtų kilęs žymiai didesnis pavojus valstybei. Tada mes jau tikrai būtume galėję kalbėti apie visavertę mafiją.
Kokie žmonės sugebėdavo tapti gaujų lyderiais?
Tai turėdavo būti tam tikra prasme stipri asmenybė kaip asmenybė. Su savais charakterio bruožais. Žinoma, kalbame apie nusikalstamus charakterio bruožus. Tai ir žiaurumas, ir tvirta valia, ir savo nusikalstamų pajėgų protingas valdymas.
Kurios nusikalstamos grupuotės išsiskyrė žiaurumu, o kurios sugebėdavo nusikaltimus vykdyti protingai mėtydamos pėdsakus?
Žiauriausios buvo „Tulpinių“, „Gaidjurginių“ grupuotės. Beprasmiai nužudymai. O juk nužudymas nėra organizuoto nusikalstamumo tikslas. Jis yra arba susitvarkyti su savo įtariamuoju, arba kažką pagąsdinti, arba kažkam atkeršyti. Tam, kad užtikrintum savo nusikalstamą veiką.
Kriminaliniuose archyvuose išlikę pasakojimų, kad pasitraukti iš gaujos bandantys nariai užsitraukdavo vadeivų rūstybę. Kam būdavo grasinama susidorojimu, kas būdavo žiauriai sužalojamas. Kokios nerašytos taisyklės įprastai galiodavo nusikalstamoje grupuotėje?
Mes žinome, kad už bandymą pasitraukti grėsdavo ir nužudymas, ir kūno sužalojimai, ir mušimas, ir kankinimas. Būdavo šie dalykai. Iš ten pasitraukti būdavo ne taip paprasta. Patekti ne taip paprasta, bet ir pasitraukti ne taip paprasta. Manau, kad tie, kurie pabuvę ten, aš praktikoje žinau, man teko susidurti su jais, jog atrodo, lyg tai ir pasitraukia, bet po kurio laiko vis tiek sugrįžta.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Kas taip rūpinasi KGB agentūros įslaptinimu?
