nusikalstamumas

Visa Lietuva žino apie garsiausius šalies nusikaltėlius bei kruvinus darbus, kurie daugumą jų pasmerkė arba mirčiai, arba ilgiems įkalinimo metams. Vis dėlto, apie mafijos vyrų moteris žinoma ne tiek ir daug.

Palydint į paskutinę kelionę nušautą sėbrą, trys panevėžiečiai, stovėdami prie karsto, net nenujautė, kad po keleto valandų patys pavirs lavonais. Kalbant apie „tulpinių“ nusikaltimus, kuriam laikui reiktų persikelti į Biržus. Ten vieną 1994-ųjų rugsėjo šeštadienį pokštelėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybės siūlą, bet ir tapo dar žiauresnio nusikaltimo preliudija.

Klaipėdoje, viename Budelkiemio gatvės name, per „Aro“ pareigūnų šturmą nusišovė pusantrų metų ieškotas šiaulietis Alvydas Juodris. Policijos turimais duomenimis, šis asmuo pragyvenimui pasirinko samdomo žudiko profesiją. Apie šią išskirtinę bendrą policijos ir „Aras“ pareigūnų operaciją galima rasti informacijos kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.

Nuo 1990 metų kovo, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, per šalį nusirito iki šiol neištirtų susišaudymų ir sprogimų bangos, per kurias žuvo keli šimtai (neoficialių šaltinių teigimu, net per 400) asmenų. Dauguma šių žmogžudysčių įvykdyta įvairių kriminalinių nusikaltėlių gaujoms besidalijant įtakos zonas. Vien Vilniuje, pareigūnų teigimu, nenustatytos bemaž 200 žmonių nužudymo priežastys ir įtariamieji.

2000-aisiais užsakomoji žmogžudystė kaip problemos sprendimo būdas Kaune labai išpopuliarėjo. Tarpusavyje susirėmusios grupuotės neretai samdė žudikus, atvykusius iš buvusios SSRS. Neretai įvykdžiusį užsakymą žudiką nužudydavo tie, kurie jį ir buvo pasamdę. Tokiu būdu jie siekė paslėpti visus pėdsakus. Vizitine kortele tapo kontrolinis šūvis į aukos galvą, kad rezultatas būtų šimtaprocentinis.

Klaipėdoje kalbėta, kad kai kuriuos konkurentus Sigitas Gaidjurgis įduodavęs policijai. Nauda buvo abipusė – policija parodydavo, kad dirba, o konkurentams atsidūrus už grotų, Gaidjurginių valdžia mieste dar labiau sustiprėdavo. Vienas iš Sigito Gaidjurgio konkurentų – Sergejus Bėglikas – į Klaipėdą iš Smolensko pasikvietė Stanislavą Dudaką ir jam už susidorojimą su S. Gaidjurgiu siūlė 10 000 dolerių.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus beveik 30-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Klaipėdos mafija buvo viena nuožmiausių nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tiek Sigitas Gaidjurgis, tiek Alvydas Juodris-Benas norėjo, kad visuomenėje būtų kuo daugiau triukšmo ir atrodytų, jog policija nesugeba įvesti tvarkos. Vieną 1996-ųjų vasaros dieną S. Gaidjurgis ir A. Juodris į Klaipėdos miesto parką susitikti pasikvietė Renatą Šadeikį ir Raimondą Minkų. Pokalbis buvo trumpas ir dalykiškas – S. Gaidjurgis paliepė R. Šadeikiui susprogdinti Olego Klepovo namą.

Dar sovietmečiu garsiausiai Lietuvoje ir ne tik skambėjo Kauno „Daktarų“ grupuotės vardas. Nedaug atsiliko ir „Vilniaus brigada“, bet būtent kauniečių mafija tapo teisėsaugos taikiniu – numeris 1. Susivokus, kad kriminogeninė situacija šalyje drastiškai blogėja, nuspręsta sukurti 6-ąjį skyrių, kuris išsiskyrė savo kompetencijomis ir buvo orientuotas į kovą su klestinčiu organizuotu nusikalstamumu.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai.

Klaipėdos organizuotų nusikaltėlių pasaulio istorija neatsiejama nuo Sigito Gaidjurgio vardo. Kad ir kurį tamsiųjų jėgų veiklos epizodą nagrinėtume, jis vis vien dažniausiai susijęs su S. Gaidjurgiu ar bent jau jo aplinka. Apie Klaipėdoje siautėjusius Gaidjurginius itin plačiai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Pateikiame tv3.lt skaitytojams svarbiausius faktus.

Maždaug tuo pat metu kaip ir Sigitas Gaidjurgis savo gaują Klaipėdoje subūrė Aleksandras Sonas. Panašiu metu abu buvo ir sulaikyti. Vis dėlto jų nusikaltimų mastai gerokai skiriasi. Korėjietis Aleksandras Sonas gimė Kazachstane, toli nuo jūros, tačiau likimo vingiai jį atvedė į tuometinį Leningradą. Čia perspektyvus jaunasis boksininkas baigė jūreivystės mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdą.

Ne kartą esame rašę apie „Vilniaus brigadą“. Ilgą laiką niekas net neįtarė, kad šalia „brigadinių“ sostinėje veikia dar žiauresnė nusikaltėlių grupuotė. Banditai Vilniuje ir jo apylinkėse nužudė 13 žmonių. Bent tiek buvo įrodyta teisme. Jiems vadovavo ir gaują įkūrė Valerijus Januškevičius. Apie šios gaujos veiklą rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003-ųjų archyvuose. Konspiratoriai Praeityje kiemsargiu dirbęs V. Januškevičius nusikaltimus vykdė vien dėl pinigų.

Kauno „Daškinių“ lyderio Remigijaus Daškevičiaus gyvenime nuolat figūravo skaičius „vienas“. Jo aplinkos žmonės ne kartą yra sakę, kad būdamas dar gyvas Daškė nuolat kartojo, jog pripažįsta tik pergalę ir, savaime suprantama, pirmąją vietą. Tikėtina, kad šio garsaus sportininko ir mafijos vadeivos noras būti „numeriu 1“ atsisuko prieš patį R. Daškevičių. Jis buvo nušautas Vilniaus centre. Simboliška, vieninteliu tiksliu snaiperio šūviu į širdį.

Prieš daugiau kaip du dešimtmečius Klaipėdoje kalbėta, kad kai kuriuos konkurentus Gaidjurginių gaujos „galva“ Sigitas Gaidjurgis įduodavęs policijai. Nauda buvo abipusė – policija parodydavo, kad dirba, o konkurentams atsidūrus už grotų, Gaidjurginių valdžia mieste dar labiau sustiprėdavo. Ir taip elgėsi ne tik S. Gaidjurgis. Apie dvigubus Klaipėdos mafijos atstovų žaidimus rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.

Devynių klasių išsilavinimą turintis Vincas Šilys gaują subūrė 1990 metais. Šilio gaujos nariai, kartu su pačiu vadeiva priešakyje, teisme buvo kaltinami netikrų pinigų, amfetamino gamyba, reketu, nusikalstamos gaujos organizavimu. V. Šilys augo neturtingoje šeimoje. Tėvas gėrė, o motinai vienai teko išlaikyti penkis vaikus. Todėl Vincas nuo vaikystės gerai žinojo, kas yra beviltiškas skurdas.

1989 metai pasižymėjo tolesniu Kauno kriminalinių grupuočių veiklos plitimu, padidėjusiu banditų įžūlumu ir augančiu jų veiklos meistriškumu. Tuo metu viešose vietose Kauno valdovais jautęsi nusikaltėliai šiurkščiais veiksmais siekė įbauginti visuomenę. Apie kriminogeninį Lietuvos TSR foną tuo metu byloja ir 1989-ųjų kovo 27-ąją Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Organizacinio inspekcinio skyriaus parengta slapta pažyma apie kovos su organizuotu nusikalstamumu Lietuvoje būklę.

Klaipėdos kriminalinis vadeiva Sergejus Beglikas – vienas labiausiai Lietuvos kriminalistų ieškomų nusikaltėlių, kuris 2024 metų gruodį buvo sulaikytas Ispanijoje. Ten mafijos vadeiva gyveno prabangiuose rūmuose, nepaisant to, kad dar 2020-siais Lietuvos teisėsauga buvo išdavusi Europos arešto orderį. Kalbama, kad S. Beglikas yra vienas iš įtakingiausių ne Lietuvoje gyvenusių nusikalstamo pasaulio atstovų. Jis sugebėjo veikti tyliai, todėl apie jį žinoma pakankamai mažai.

Amžių sandūroje Vilniuje policija visai netyčia aptiko pačią žiauriausią ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusią V. Januškevičiaus gaują. Bent taip buvo galvojama, kol nebuvo areštuoti Panevėžio „tulpiniai“, Klaipėdos „gaidjurginiai“. Pasirodo, šie žudė dar daugiau. Draugų, bendrų gyvybė jiems buvo niekas, jei buvo kalbama apie pinigus ar kitų nusikaltimų slėpimą. Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių išžudė „Marafono“ grupuotė.

Vienas pirmųjų, mįslingiausių ir iki šiol neatskleistų šešėliniui pasauliui priskiriamo Edmundo Tamulio nužudymas Rygoje Lietuvos operatyvininkų užrašuose užfiksuotas dar 1991-siais.  Apie E. Tamulio, Lietuvos ir Latvijos kriminaliniame pasaulyje geriau žinomo Algiuko ir Išsižiojėlio pravardėmis, gyvenimą sklandė begalė legendų. Aplinkiniai jį vadino ir Daktaru, nes palaikė ryšius su „daktarų“ gaujos atstovais. E. Tamulis ne kartą buvo teistas.

Šio amžiaus pradžioje, kai H. Daktarui buvo trumpam atsivėrę kolonijos vartai, buvo nušautas Remigijus Daškevičius. Kauno teisėsaugininkai prognozavo, kad žmogžudysčių gali būti ir daugiau. Prognozės pasitvirtino. Nušauti arba kėsintasi nušauti V. Mickevičius (Kryžius), A. Šatas, V. Macelis (Pilvas), S. Velečka (Agurkas), A. Antanynas (Antonis), Palangoje pasikėsinta į žinomą verslininką, R. Daškevičiaus draugą R. Skopą.

Amžių sandūroje Vilniuje policija visai netyčia aptiko pačią žiauriausią ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusią V. Januškevičiaus gaują. Bent taip buvo galvojama, kol nebuvo areštuoti Panevėžio „tulpiniai“, Klaipėdos „gaidjurginiai“. Pasirodo, šie žudė dar daugiau. Draugų, bendrų gyvybė jiems buvo niekas, jei buvo kalbama apie pinigus ar kitų nusikaltimų slėpimą. Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių išžudė „Marafono“ grupuotė.

Klaipėdoje nusikalstama Gaidjurginių grupuotė nuolat „auginosi raumenis“ pritraukdami į gaują naujus narius. Plėtė savo veiklą užsiimdami reketu ar atviru plėšikavimu. Kadangi daugelis nukentėjusių patys buvo įsivėlę į nešvarias machinacijas, skųstis teisėsaugininkams vengė. Jie ieškojo kitų mieste veikusių gaujų užtarimo, tačiau Sigitas Gaidjurgis siekė panaudoti ir jas.

Klaipėdos mafijos tėvu tituluojamas Sigitas Gaidjurgis – viena paslaptingiausių asmenybių kriminaliniame pasaulyje. Straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše – unikalūs kadrai iš S. Gaidjurgio apklausos 2000-siais metais. Per ją mafijos vadeiva teigė, kad jokios grupuotės nebuvo. Jis esą vadovavo tik savo šeimai, savo žmonai.

Nors 1998 metai Lietuvoje jau žymėjo perėjimą į ramesnį laikotarpį, pavieniai rezonansiniai nusikaltimai vis dar primindavo apie laukinių 90-ųjų realybę. Tarp tokių miestų ypač išsiskyrė Panevėžys, kuriame nusikalstamų grupuočių tarpusavio karai ir išpuoliai prieš teisėsaugą dar nebuvo pasibaigę.

Šiauliuose dingusio Raimondo Minkaus likimas ilgus metus buvo gaubiamas paslapties, tačiau vėliau paaiškėjo kraupi tiesa – vyras pats išsikasė duobę, kurioje netrukus ir buvo palaidotas. O viskas prasidėjo nuo to, kad šis asmuo buvo užsitarnavęs paties Klaipėdos mafijos tėvo Sigito Gaidjurgio pasitikėjimą. Tąkart kartu su Alvydu Juodriu-Benu iš Šiaulių į Klaipėdą atvažiavo ir Raimondas Minkus. Jis, sėbrų vadinamas Ryžu ar Jurgiu, greitai įgijo S. Gaidjurgio pasitikėjimą ir tapo šio vairuotoju.

Kauno Vilijampolėje esančiame Naujalio gatvės 18-ajame name, be būsimojo mafijos boso Henriko Daktaro, gyveno ir būsimieji Vilijampolės gaujų lyderiai – broliai Rimantas ir Deividas Ganusauskai, jų pusbrolis Ričardas Ganusauskas, pravardžiuojami atitinkamai Mongolu, Mongoliuku ir Ganusia. Jų močiutė buvo H. Daktaro tėvo sesuo. Ilgus metus ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą šiurpinusios „daktarų“ gaujos pagrindas formavosi kiemo principu.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje vienu įtakingiausių Šiaurės Lietuvoje laikytam šešėlinio pasaulio atstovų Vladui Baranauskui (pravarde – Baranis) ne kelis kartus pavyko išvengti mirties. Nors daug šio asmens biografijos kriminalinių įrašų jau seniai praeityje, bet net ir sulaukęs solidaus amžiaus Šiaulių „princas“ iki šiol mindžioja teismo slenkstį. Paskutinį kartą bausmės jis sulaukė 2017-siais už cigarečių kontrabandą ir bandymą papirkti pareigūnus.

Maždaug tuo pat metu kaip ir Sigitas Gaidjurgis savo gaują Klaipėdoje subūrė toks Aleksandras Sonas. Panašiu metu abu buvo ir sulaikyti. Vis dėlto jų nusikaltimų mastai gerokai skiriasi. Pats A. Sonas išgarsėjo savo žiaurumu, nors ilgesnių nelaisvės metų vis išvengdavo. Sykį gaujos vadeiva nukirto vieno gaujos nario pirštą ir sutalžė jį metaliniu strypu. Vien todėl, kad šis atsisakė nužudyti verslininką ir siekė pasitraukti iš gaujos.

Remigijaus Daškevičiaus-Daškės žūtis Vilniuje 2001-ųjų lapkričio pabaigoje sukėlė didelį rezonansą – tikriausiai tokio nebūta nė po vieno iš daugelio iki tol įvykdytų kriminalinio pasaulio autoritetų nužudymų. Nepraėjus nė parai, visų Vilniaus ir Kauno operatyvinių grupių nariai pradėjo masinę R. Daškevičiaus aplinkos žmonių sulaikymo operaciją. Daugeliui ji visgi buvo netikėta.

Prabėgo beveik 30 metų po kruvinų „Svainijos“ įvykių Panevėžyje. 1996-ųjų Kūčių vakarą verslininkas Rima Okuličius nušovė keturis turto prievartautojus ir dar tiek pat sužeidė. Nors iškart R. Okuličius buvo pramintas „tautos didvyriu“, sugebėjusiu pasipriešinti įžūliai mafijai, bet vos po 2,5 savaitės sekę įvykiai privertė tuo labai suabejoti.

Nusikalstamas organizuotas susivienijimas „Vilniaus brigada“ su Borisu Dekanidze priešakyje valdė ne tik Vilnių, bet turėjo svarų žodį ir kituose miestuose bei užsienyje. Tad nieko keisto, kad kitoms sostinės nusikalstamoms grupuotėms likdavo tik trupiniai. Viena tokių grupuočių, tais laikais antra po „Vilniaus brigados“ pagal įtaką laikyta „Smauglių“ grupuotė. Informacijos apie „Smauglių“ (iš pradžių vadinta „Udavų“, kas išvertus iš rusų kalbos reiškia smauglių rūšį – aut. past.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo naujas etapas šalies istorijoje. Tuo suskubo pasinaudoti ne tik verslūs žmonės, bet ir banditai, kuriems 1990-ieji tapo klestėjimo metais. Šiuo šaliai sudėtingu bei iššūkių kupinu laikotarpiu iš pradžių krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi buvo, o 1991-ųjų pradžioje ir krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius. Jis papasakojo, kodėl tuometinė Lietuva buvo tinkama terpė klestėti įvairaus plauko banditams.

„Zona“ – ne laisvė, ten kiti įstatymai. Sėdėjau Pravieniškių kolonijoje, turėjau autoritetą. Mane vienas „gaidys“ prie visų įžeidė, aš jį papjoviau – kitaip pats būčiau tokiu tapęs. Jei atleidai įžeidimą, neatsakei tuo pačiu įžeidusiam „zekui“ – viskas, tu „ožys“. Tenai kaip džiunglėse: išgyvena tas, kas stipresnis“, – taip yra sakęs vienas gerai žinomas buvęs Pravieniškių 2-osios sustiprinto režimo kolonijos kalinys.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje Kaune žmogžudysčių buvo nė kiek ne mažiau nei kituose miestuose. Čia irgi po velėna buvo kišami savi, neatsižvelgiant nei į giminystės ryšius, nei į draugystę. Bet visa tai buvo daroma daug subtiliau. „Tulpiniai“, Gaidjurgis ir kiti žudė patys, po to žudydavo tuos, kurie nužudė, ir vis tiek yla išlindo iš maišo. Kauniečiai nagų prie saviškių nekišo.

Pamatyti Lietuvos mafijos gyvenimą iš arti prieš du ar tris dešimtmečius buvo itin rizikinga. Juolab, kad nusikalstamame pasaulyje dalyvavę žmonės tiesiog nedrįsdavo prabilti. Bet pasitaikė ir išimčių. Viena jų dalijamės su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais. Šįkart pateikiame kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ straipsnio ištraukas, kuriose ypatingas Remigijaus Daškevičiaus asmens sargybinio pasakojimas apie tai, kas ir kokiomis aplinkybėmis planavo Daškės nužudymą.

Nors, anot tuometinės Lietuvos žiniasklaidos, policija į žudynių vietą atvyko per keturias minutes, bet prabėgo net 24 metai, o „Vilijos“ žudynių byla iki šiol lieka neišnarpliota. Ir, greičiausia, taip ir liks vadinamųjų „tamsiųjų bylų“ lentynoje. Šįkart nerašysime apie tai, kaip buvo bergdžiai ieškoma nusikaltėlių, kurie tą kruviną 1993-ųjų spalio 7-sios dieną sušaudė net penkis „daktarų“ grupuotės narius.

Uostamiesčio organizuotų nusikaltėlių pasaulio istorija neatsiejama nuo Sigito Gaidjurgio vardo. Kad ir kurį tamsiųjų jėgų veiklos epizodą nagrinėtume, jis vis vien dažniausiai susijęs su S. Gaidjurgiu ar bent jau jo aplinka. Apie Klaipėdoje siautėjusius Gaidjurginius itin plačiai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Pateikiame tv3.lt skaitytojams svarbiausius faktus.

Šis išskirtinis žurnalistinis tyrimas yra aprašomas 2002-ųjų kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Jame – Kiesų bylos (bei kitų su „tulpiniais“ susijusių bylų) tyrimo užkulisiai. Išaiškinant rezonansinius nusikaltimus bei kovojant su organizuotu nusikalstamumu ypač svarbus vaidmuo tenka liudytojų apsaugai, kurią vykdo vienas slaptas Kriminalinės policijos biuro padalinys.

Amžių sandūroje Vilniuje policija visai netyčia aptiko pačią žiauriausią ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusią V. Januškevičiaus gaują. Bent taip buvo galvojama, kol nebuvo areštuoti Panevėžio „tulpiniai“, Klaipėdos „gaidjurginiai“. Pasirodo, šie žudė dar daugiau. Draugų, bendrų gyvybė jiems buvo niekas, jei buvo kalbama apie pinigus ar kitų nusikaltimų slėpimą. Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių išžudė „Marafono“ grupuotė.

Šiaulių, tipiško Lietuvos provincijos miesto, bruožas – jį apipynusios legendos. Legendos gaubia 1236 metais prie Šiaulių įvykusį Saulės mūšį, legendos pasakojamos apie netoliese esančio Kryžių kalno atsiradimą. Šiauliuose legendų nestokoja net miesto nusikaltėliai. Sovietmečiu legendos buvo pasakojamos apie spekulianto R. Šiukštos pasakiškus turtus. Vėliau legendiniu tapo Šiaulių „princų“ ketvertukas.

Nusikalstamas organizuotas susivienijimas „Vilniaus brigada“ su Borisu Dekanidze priešakyje prieš keletą dešimtmečių valdė ne tik Vilnių, bet ir turėjo svarų žodį kituose Lietuvos miestuose bei užsienyje. Todėl kitoms sostinės nusikalstamoms grupuotėms įprastai likdavo tik nusikalstamo pyrago trupiniai. Viena tokių grupuočių, tais laikais antra po „Vilniaus brigados“ pagal įtaką laikyta „Smauglių“ grupuotė.

Ne kartą esame rašę apie „Vilniaus brigadą“. Ilgą laiką niekas net neįtarė, kad šalia „brigadinių“ sostinėje veikia dar žiauresnė nusikaltėlių grupuotė. Banditai Vilniuje ir jo apylinkėse nužudė 13 žmonių. Bent tiek buvo įrodyta teisme. Jiems vadovavo ir gaują įkūrė Valerijus Januškevičius. Apie šios gaujos veiklą rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003-ųjų archyvuose. Konspiratoriai Praeityje kiemsargiu dirbęs V. Januškevičius nusikaltimus vykdė vien dėl pinigų.

Tam, kad „princai“ taptų įtakingiausiais Šiauliuose ir Šiaurės Lietuvoje, neužteko vien policijos bejėgiškumo. „Vladai“ įtaką turėjo išsikovoti neretai rizikuodami gyvybėmis, o savo legendomis apipintą autoritetą stiprino parodomosiomis akcijomis prieš nepaklusniuosius. Privatizacijos metu vos keletas turtingų žmonių bandė nepaklusti mafijos spaudimui per aukcionus, o atvirai pasipriešinti reketininkams Šiauliuose išdrįso gal tik 3-5 drąsuoliai.

Šio amžiaus pradžioje, kai H. Daktarui buvo trumpam atsivėrę kolonijos vartai, buvo nušautas Remigijus Daškevičius. Kauno teisėsaugininkai prognozavo, kad žmogžudysčių gali būti ir daugiau. Prognozės pasitvirtino. Nušauti arba kėsintasi nušauti V. Mickevičius (Kryžius), A. Šatas, V. Macelis (Pilvas), S. Velečka (Agurkas), A. Antanynas (Antonis), Palangoje pasikėsinta į žinomą verslininką, R. Daškevičiaus draugą R. Skopą.

Lietuvoje ryškiausios mafijos apraiškos buvo pastebimos praėjusiame šimtmetyje, tiksliau – paskutiniame XX a, dešimtmetyje.  Tęsiame straipsnių ciklą apie mafijos gyvenimą iš arti. Šįkart norime pasidalinti su tv3.lt skaitytojais kriminaliniais archyvais, kurie buvo aprašyti laikraštyje „Akistata“. Toliau apžvelgiame nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ narių gyvenimą.

Nuo 200 iki 400 narių vienijusi Kamuolinių gauja – paskutinė tokio masto nusikalstama grupuotė, kurią pavyko išaiškinti Lietuvos kriminalistams. Ilgą laiką pogrindyje tupėję grupuotės lyderiai pamažu atsipalaidavo, jie taip kruopščiai nebeslėpė savo prabangaus gyvenimo, važinėjosi itin brangiais automobiliais. Didžiąją dalį nusikaltimų jie vykdė užsienyje, todėl tikėjosi, kad Lietuvoje niekas jų nesugaudys.

Švedijoje fiksuojamas reikšmingas lūžis kovoje su nusikalstamumu – nužudymų skaičius šalyje 2025 m. nukrito į žemiausią lygį per daugiau nei dešimtmetį. Antradienį paskelbti oficialūs statistikos duomenys rodo, kad nauji policijos įrankiai ir metodai padeda pažaboti dviem dešimtmečiams šalį įkalinusią gaujų smurto bangą. Švedijos nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos (BRA) duomenimis, praėjusiais metais šalyje nužudyti 84 žmonės.