nusikalstamumas

Kartu su Alvydu Juodriu-Benu iš Šiaulių į Klaipėdą atvažiavo ir Raimondas Minkus. Jis, sėbrų vadinamas Ryžu ar Jurgiu, greitai įgijo S. Gaidjurgio pasitikėjimą ir tapo šio vairuotoju. Ir ne tik – R. Minkus buvo lyg ir S. Gaidjurgio ūkvedys, dirbdavo jam visus buities darbus. Kas be ko, visuomet būdavo šalia S. Gaidjurgio ir tada, kai jų gauja reketuodavo verslininkus ar sprogdindavo. Įspėjame, kad įvykių detalės gali sukrėsti skaitytojus.

Palydint į paskutinę kelionę nušautą sėbrą, trys panevėžiečiai, stovėdami prie karsto, net nenujautė, kad po keleto valandų patys pavirs lavonais. Kalbant apie „tulpinių“ nusikaltimus, kuriam laikui reiktų persikelti į Biržus. Ten vieną 1994-ųjų rugsėjo šeštadienį pokštelėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybės siūlą, bet ir tapo dar žiauresnio nusikaltimo preliudija.

Tiek Sigitas Gaidjurgis, tiek Alvydas Juodris-Benas norėjo, kad visuomenėje būtų kuo daugiau triukšmo ir atrodytų, jog policija nesugeba įvesti tvarkos. Vieną 1996-ųjų vasaros dieną S. Gaidjurgis ir A. Juodris į Klaipėdos miesto parką susitikti pasikvietė Renatą Šadeikį ir Raimondą Minkų. Pokalbis buvo trumpas ir dalykiškas – S. Gaidjurgis paliepė R. Šadeikiui susprogdinti Olego Klepovo namą. Dėl to, kad šis draugavo su Sergejumi Bėgliku ir buvo S. Gaidjurgio konkurentas kontrabandos biznyje.

Remigijaus Daškevičiaus-Daškės žūtis Vilniuje 2001-ųjų lapkričio pabaigoje sukėlė didelį rezonansą – tikriausiai tokio nebūta nė po vieno iš daugelio iki šiol įvykdytų kriminalinio pasaulio autoritetų nužudymų. Nepraėjus nė parai, visų Vilniaus ir Kauno operatyvinių grupių nariai pradėjo masinę R. Daškevičiaus aplinkos žmonių sulaikymo operaciją. Daugeliui ji visgi buvo netikėta.

Maždaug tuo pat metu kaip ir Sigitas Gaidjurgis savo gaują Klaipėdoje subūrė Aleksandras Sonas. Panašiu metu abu buvo ir sulaikyti. Vis dėlto jų nusikaltimų mastai gerokai skiriasi. Korėjietis Aleksandras Sonas gimė Kazachstane, toli nuo jūros, tačiau likimo vingiai jį atvedė į tuometinį Leningradą. Čia perspektyvus jaunasis boksininkas baigė jūreivystės mokyklą ir gavo paskyrimą į Klaipėdą.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas – tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Yra duomenų, kad paskutinę savo gyvenimo dieną, maždaug vidurdienį, R. Daškevičius nuvyko su keliais bičiuliais ir merginomis į netoliese Grigiškių, Stirniuose, esantį prašmatnų viešbutį su pirtimi.

Grįžęs iš kelionių Sigitas Gaidjurgis vaidino neturtingą verslininką: važinėjo „Žiguliu“, vaikščiojo nudrengtais rūbais, stengėsi niekuo neišsiskirti iš minios. 1995 metų rugpjūčio 24-ąją, apie 19 valandą, Klaipėdos policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai ir „Aro“ vyrai apsupo vieną iš Minijos gatvėje esančių garažų. Gana tvirtos durys nepasidavė, todėl garažo vidun buvo patekta per stogą.

Prieš mirtį Remigijų Daškevičių-Daškę supo visi senų laikų Kauno Žaliakalnio treniruoklių salių lankytojai, nuo sovietinių laikų rūsiuose „pumpavę“ raumenis. Kai kurie – nemenkai pasiekę įvairiose sporto šakose. Visiems jiems ne kartą buvo tekę aiškintis santykius su konkurentais iš Vilijampolės. Bet, kaip sakė buvę Daškės draugai, įdomiausia tai, kad kalėjimuose niekas iš jų nebuvo spėjęs pabūti.

2000-aisiais Kauno kriminalinio pasaulio veikėjų išvaizda jau buvo pakitusi iš esmės. Jie visiškai nebepriminė ankstesniais dešimtmečiais karaliavusių bjaurios išvaizdos tipų, kurie prieš aplinkinius jautėsi gerokai pranašesni savo parudavusiais nuo čefyro dantimis, specialiomis tatuiruotėmis, „zonos“ žargonu ir griežtomis tame pasaulyje privalomomis taisyklėmis arba „paniatkėmis“. Naujojo tūkstantmečio kriminaliniai lyderiai, o ypač Remigijus Daškevičius-Daškė ir artimiausi jo aplinkos žmonės,...

Ne vienos nusikalstamos gaujos vadeiva Klaipėdoje nuolat taikydavosi į vienvaldžio nusikaltėlių lyderio sostą, užimamą Sigito Gaidjurgio, tačiau nė vienam jo įveikti nepavyko. S. Gaidjurgio vietą užimti taikėsi ir Darius Šernius-Darėnas (g. 1967 m.). Jis, vienas iš karštakošiškiausių S. Gaidjurgio gaujos „torpedų“, konfliktuoti su vadeiva pradėjo dar 1993 metais.

„Tulpiniai“ – viena žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. „Akistatos“ archyve aprašyti kruvini „tulpinių“ darbeliai. „Tulpinių“ gaujos vadeivos susodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nepasigailėjo net savo giminaičių.

Klaipėdoje kalbėta, kad kai kuriuos konkurentus Sigitas Gaidjurgis įduodavęs policijai. Nauda buvo abipusė – policija parodydavo, kad dirba, o konkurentams atsidūrus už grotų, Gaidjurginių valdžia mieste dar labiau sustiprėdavo. Vienas iš Sigito Gaidjurgio konkurentų – Sergejus Bėglikas – į Klaipėdą iš Smolensko pasikvietė Stanislavą Dudaką ir jam už susidorojimą su S. Gaidjurgiu siūlė 10 000 dolerių.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Per 1993-iųjų pavasarį uostamiestyje prasidėjusį karą tarp gaujų po velėna amžiams atgulė dvi dešimtys jaunų vyrų. Dar keli papuolė už grotų. Mirties neišvengė ir artimas Sigito Gaidjurgio bendražygis. Tiesa, jį nužudyti pavyko ne iš pirmo karto.  Cibulia neišgyveno 1993-iųjų balandžio pabaigoje buvo pasikėsinta į Sigitui Gaidjurgiui artimą Romualdą Norvaišą (g. 1962 m.), pravarde Cibulia.

Vaizdas 1990-ųjų pradžioje daugeliui Lietuvoje atrodė gana niūrus, kai kada netgi baugus. Viską lėmė pernelyg didelis skirtumas tarp labai vargstančiųjų ir turtingųjų. Kaune atsirado pirmieji privačių namų kvartalai, kuriuose įsikūrė verslininkai, o prieš juos masines atakas pradėję jaunieji reketininkai persėdo į raudonos spalvos „Žigulių“ devintukus veidrodiniais langais.

1989 metai pasižymėjo tolesniu Kauno kriminalinių grupuočių veiklos plitimu, padidėjusiu banditų įžūlumu ir augančiu jų veiklos meistriškumu. Tuo metu viešose vietose Kauno valdovais jautęsi nusikaltėliai šiurkščiais veiksmais siekė įbauginti visuomenę.

Klaipėdoje nusikalstama Gaidjurginių grupuotė nuolat „auginosi raumenis“ pritraukdami į gaują naujus narius. Plėtė savo veiklą užsiimdami reketu ar atviru plėšikavimu. Kadangi daugelis nukentėjusių patys buvo įsivėlę į nešvarias machinacijas, skųstis teisėsaugininkams vengė. Jie ieškojo kitų mieste veikusių gaujų užtarimo, tačiau Sigitas Gaidjurgis siekė panaudoti ir jas.

Kauniečių pamėgtas Ąžuolyno parkas sovietmečiu buvo tapęs nusikaltėlių konfliktų arena. Gaujų karai Ąžuolyne tais laikais jau mažai ką stebino. Maždaug 1985–1986 metais banditų susirėmimai Kaune kildavo dėl daugybės priežasčių. Tačiau dažniausiai kumščių kietumą jauni kauniečiai iš įnirtingai konkuruojančių miesto gaujų išbandydavo dėl įtakos sferų dalybų arba dėl jaunosios ir vyresnės kartos nusikaltėlių konfliktų.

2001-ųjų lapkričio 24-ąją, šeštadienį, nužudžius Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovą ir Daškinių lyderį 33 metų Remigijų Daškevičių, Lietuvoje kilo dar nebūtas rezonansas. Tikriausiai tokio nebuvo nė po vieno iš daugelio nepriklausomoje Lietuvoje įvykdytų nužudymų. Apie tai plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistas bei knygų apie Lietuvos mafiją autorius Dailius Dargis.

Nusikalstamumo kamuojamame Prancūzijos Marselio uostamiestyje pirmadienio naktį per gaujų smurto proveržį žuvo mažiausiai trys ir buvo sužeisti dar aštuoni žmonės, pranešė policija. Trys atskiri šaudymo incidentai pakurstė nuogąstavimus, kad intensyvėja konkuruojančių narkotikų kontrabandininkų gaujų tarpusavio keršto išpuoliai. Pastarąjį mėnesį panašių nužudymų buvo ir daugiau. Visi trys pirmadienio naktį nušauti žmonės yra jauni, trisdešimties neturintys vyrai.

Nors 1998-ieji jau buvo tas pereinamasis laikotarpis į ramesnį gyvenimą Lietuvoje, bet pavieniai grubūs išpuoliai vis sujaukdavo pamažu rimstančią tvarką. Šiame kontekste itin išsiskyrė Panevėžio miestas. Apie sprogdinimus šiame mieste plačiai rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. Viename 1998-ųjų šio laikraščio numeryje aprašomi šie neramūs laikai, kai nusikaltėliai vis suvedinėdavo sąskaitas pasitelkdami sprogstamuosius užtaisus.

Prieš daugiau kaip 20 metų Pasvalio regione buvo susibūrusi „Pelėsių“ grupuotė. Jos „žygiai“ išsiskyrė ne tik įvairiais nusikaltimais, bet ir vienu drąsiu „pomėgiu“. „Pelėsių“ grupuotės nariai išgarsėjo tuo, kad mėgo „deginti“ (savaime suprantama netiesiogine prasme) išgėrusius policijos pareigūnus, rašoma kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“. Štai, pavyzdžiui, 1996-ųjų lapkričio 3 d. prie Pasvalio autobusų stoties du piliečiai – Fantomas ir Pelėsis – sulaikė kitus du piliečius – Biržų ...

Praėjusio šimtmečio pabaigoje vienu įtakingiausių Šiaurės Lietuvoje laikytam šešėlinio pasaulio atstovų laikytam Vladui Baranauskui (pravarde – Baranis) šiandien jau 65 metai. Nors daug šio asmens biografijos kriminalinių įrašų jau seniai praeityje, bet net ir sulaukęs solidaus amžiaus Šiaulių „princas“ iki šiol mindžioja teismo slenkstį. Paskutinį kartą bausmės jis sulaukė 2017-siais už cigarečių kontrabandą ir bandymą papirkti pareigūnus.

Klaipėdoje, viename Budelkiemio gatvės name, per „Aro“ pareigūnų šturmą nusišovė pusantrų metų ieškotas šiaulietis Alvydas Juodris. Policijos turimais duomenimis, šis asmuo pragyvenimui pasirinko samdomo žudiko profesiją. Apie šią išskirtinę bendrą policijos ir „Aras“ pareigūnų operaciją galima rasti informacijos kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.

Ši kriminalinė istorija sugrąžina skaitytojus daugiau kaip 20-čia metų atgal. Į 1995 ir 1996 metus, kai „tulpiniai“ aktyviai stengėsi atsikratyti konkurentų, savo rankose laikiusių kontrabandos kanalus ir disponavusių didelėmis pinigų sumomis. Jiems kelią perėjusius ar konkuruoti mėginusius prieštaringos reputacijos verslininkus pradžioje banditai žudė gana triukšmingai, viešose vietose, tačiau vėliau ėmė veikti subtiliau – nepageidaujami asmenys paprasčiausiai dingdavo nepalikdami pėdsakų.

Uostamiesčio organizuotų nusikaltėlių pasaulio istorija neatsiejama nuo Sigito Gaidjurgio vardo. Kad ir kurį tamsiųjų jėgų veiklos epizodą nagrinėtume, jis vis vien dažniausiai susijęs su S. Gaidjurgiu ar bent jau jo aplinka. Apie Klaipėdoje siautėjusius Gaidjurginius itin plačiai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Pateikiame tv3.lt skaitytojams svarbiausius faktus.

Marijampolės nusikaltėlius išgarsinusi grupuotė – vadinamieji „Raikinai“, buvo laikomi viena įtakingiausių gaujų Marijampolėje. Nors dar 1995 metais du gaujos vadeivos – Raimondas Burba, pravarde Raikinas, ir Nerijus Kanapka, dar vadinamas Tryduku arba Stalčiumi, be kitų nusikaltimų, buvo kaltinami organizavę nusikalstamą gaują ir jos veiklą, šiandien teisėsaugininkai ir šiuo atveju, tarsi dviprasmiškai šaipytųsi net patys iš savęs, oficialiai linkę neigti buvus organizuotą nusikalstamą „Raikin...

Nusikaltėlių gaujos Marijampolėje aktyviausiai veikė apie 1990 – 1993 metus. Vėlesni dveji metai, kaip dabar šmaikštauja pareigūnai, buvo „gaujų sodinimo metas“. Pirmieji už grotų atsidūrė vadinamieji „jakštai“, po to toks pat likimas ištiko „raikinus“, Žemę ir Londoną, Zazą.

Marijampolės nusikalstamo pasaulio istorijoje savo vietą turėjo Ukrainoje gimęs Valerijus Zaporožčenka (g.1957 m.), pravarde Zazas. Reketininkų klestėjimo laikais Zazas buvo laikomas vienos turto prievartautojų gaujos lyderiu. Prabėgus dešimtmečiams pareigūnai sako, kad Zazo grupuotė jau tada buvo kiek kitokia, nes nuolatinių bendraminčių ir bendražygių jis neturėjo – veikdavo su vadinamaisiais gatvės vaikėzais, kuriems buvo autoritetas.

Kai dykvietėje netoli Šiaulių centro buvo atrastas negyvai užspardytas ir apiplėštas šiaulietis, kriminalistai nuogąstavo, kad nusikaltimas liks neatskleistas. Mat iš pradžių nepavyko surasti jokių nusikaltimo pėdsakų. Bet kriminalistų pastangos užčiuopti siūlo galą davė savo vaisių. Netrukus buvo sulaikytos įtarimų sukėlusios moterys, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, viliodavo atsitiktinius vyrus į pasalą.

Panevėžio „tulpiniai“ visada garsėdavo savo žiaurumu. Taip, beje, buvo dar iki šios gaujos vadžias į savo rankas perimant šiuo metu bausmę iki gyvos galvos atliekančiam Algimantui Vertelkai. Šios gaujos nariams nieko nereikšdavo nužudyti neįtikusį žmogų. O nusikaltimų pėdsakus jie dažnai slėpdavo žudydami net ir savo gaujos narius. Taip jie tikėjosi, kad kraupi tiesa neišlįs į dienos šviesą.

Šokiruojantis, bauginantis ir grėsmingas tarptautinių cigarečių kontrabandininkų Meka tapęs Kaliningradas XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje veržliems kauniečiams atrodė įkvepiantis – nebent jie ne laiku būtų pasipainioję kulkos kelyje. 1998–2000 metais Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė ir jo dešiniąja ranka laikytas Rolandas Dromantas-Ilgas sėkmingai įsitvirtino šiame Rusijos mieste, kur verslas ir mafija glaudžiai tarpusavyje persipinę.

Tam, kad „princai“ taptų įtakingiausiais Šiauliuose ir Šiaurės Lietuvoje, neužteko vien policijos bejėgiškumo. „Vladai“ įtaką turėjo išsikovoti neretai rizikuodami gyvybėmis, o savo legendomis apipintą autoritetą stiprino parodomosiomis akcijomis prieš nepaklusniuosius. Privatizacijos metu vos keletas turtingų žmonių bandė nepaklusti mafijos spaudimui per aukcionus, o atvirai pasipriešinti reketininkams Šiauliuose išdrįso gal tik 3-5 drąsuoliai.

Šįkart pasakojimas apie Valerijaus Januškevičiaus ir jo sėbrų nusikaltimus. Aukas jie rinkdavosi nežiūrėdami, ar tai paprasti žmonės, ar kokios nors kitos nusikalstamos grupuotės autoritetai. Svarbu tik kad jie turėtų pinigų. Dėl jų banditai buvo pasirengę viskam: šaudyti, mušti, smaugti ar kitaip susidoroti su aukomis. Šiandien galime drąsiai teigti: krauju aplaistyti pinigai laimės neatnešė. Apie tai rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003-ųjų archyvuose.

Tam, kad „princai“ taptų įtakingiausiais Šiauliuose ir Šiaurės Lietuvoje, neužteko vien policijos bejėgiškumo. „Vladai“ įtaką turėjo išsikovoti neretai rizikuodami gyvybėmis, o savo legendomis apipintą autoritetą stiprino parodomosiomis akcijomis prieš nepaklusniuosius. Privatizacijos metu vos keletas turtingų žmonių bandė nepaklusti mafijos spaudimui per aukcionus, o atvirai pasipriešinti reketininkams Šiauliuose išdrįso gal tik 3-5 drąsuoliai.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje Kaune žmogžudysčių buvo nė kiek ne mažiau nei kituose miestuose. Čia irgi po velėna buvo kišami savi, neatsižvelgiant nei į giminystės ryšius, nei į draugystę. Bet visa tai buvo daroma daug subtiliau. „Tulpiniai“, Gaidjurgis ir kiti žudė patys, po to žudydavo tuos, kurie nužudė, ir vis tiek yla išlindo iš maišo. Kauniečiai nagų prie saviškių nekišo.

Nors Lietuvoje ryškiausios mafijos apraiškos buvo pastebimos praėjusiame šimtmetyje, tačiau ir XXI a. pradžią pavadinti ramia būtų buvę per drąsu.  Norime pasidalinti su tv3.lt skaitytojais kriminaliniais archyvais, kurie buvo aprašyti laikraštyje „Akistata“. Šįkart po mafijos gyvenimo iš arti užkulisius pradėsime naršyti apžvelgdami nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ narių gyvenimą.

Ne kartą esame rašę apie „Vilniaus brigadą“. Ilgą laiką niekas net neįtarė, kad šalia „brigadinių“ sostinėje veikia dar žiauresnė nusikaltėlių grupuotė. Banditai Vilniuje ir jo apylinkėse nužudė 13 žmonių. Bent tiek buvo įrodyta teisme. Jiems vadovavo ir gaują įkūrė Valerijus Januškevičius. Apie šios gaujos veiklą rašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003-ųjų archyvuose. Konspiratoriai Praeityje kiemsargiu dirbęs V. Januškevičius nusikaltimus vykdė vien dėl pinigų.

Visa Lietuva žino apie garsiausius šalies nusikaltėlius bei kruvinus darbus, kurie daugumą jų pasmerkė arba mirčiai, arba ilgiems įkalinimo metams. Vis dėlto, apie mafijos vyrų moteris žinoma ne tiek ir daug.

Lietuvoje ryškiausios mafijos apraiškos buvo pastebimos praėjusiame šimtmetyje, tiksliau – paskutiniame XX a, dešimtmetyje.  Tęsiame straipsnių ciklą apie mafijos gyvenimą iš arti. Šįkart norime pasidalinti su tv3.lt skaitytojais kriminaliniais archyvais, kurie buvo aprašyti laikraštyje „Akistata“. Toliau apžvelgiame nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ narių gyvenimą.

Nuo 200 iki 400 narių vienijusi Kamuolinių gauja – paskutinė tokio masto nusikalstama grupuotė, kurią pavyko išaiškinti Lietuvos kriminalistams. Ilgą laiką pogrindyje tupėję grupuotės lyderiai pamažu atsipalaidavo, jie taip kruopščiai nebeslėpė savo prabangaus gyvenimo, važinėjosi itin brangiais automobiliais. Didžiąją dalį nusikaltimų jie vykdė užsienyje, todėl tikėjosi, kad Lietuvoje niekas jų nesugaudys.

Nors nužudymų Lietuvoje palaipsniui mažėja, šalį laikas nuo laiko sudrebina ypatingo žiaurumo atvejai. Policija džiaugiasi, kad 99 proc. nužudymų pavyksta išaiškinti, tačiau neslepia, kad dalis jų – itin profesionaliai ir kruopščiai suplanuoti. Paradoksalu, kad konflikto metu didžiausią grėsmę gyvybei kelia ne ginklai, o virtuviniai peiliai. Būtent šiuo įrankiu padaroma didelė dalis kūno sužalojimų ar nužudymų.

Policijos pareigūnai per plataus masto operaciją sulaikė dar 10 asmenų, siejamų su „kamuolinių“ gauja, penktadienį pranešė Policijos departamentas. Pasak jo, po daugiau nei metus trunkančio tyrimo kratos atliktos įvairiuose šalies miestuose, įtariamųjų gyvenamosiose patalpose, automobiliuose. Bendradarbiaujant su Kalėjimų departamento pareigūnais kratos buvo atliekamos ir įkalinimo įstaigose: Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje bei Vilniaus pataisos namuose.

Nuo 200 iki 400 narių vienijusi Kamuolinių gauja – paskutinė tokio masto nusikalstama grupuotė, kurią pavyko išaiškinti Lietuvos kriminalistams. Ilgą laiką pogrindyje tupėję grupuotės lyderiai pamažu atsipalaidavo, jie taip kruopščiai nebeslėpė savo prabangaus gyvenimo, važinėjosi itin brangiais automobiliais. Didžiąją dalį nusikaltimų jie vykdė užsienyje, todėl tikėjosi, kad Lietuvoje niekas jų nesugaudys.

„Facebook“ planai leisti šifruoti susirašinėjimus visose savo platformose galėtų trukdyti iki 20 mln. vaikų išnaudojimo vaizdų aptikimui kasmet, tvirtina policijos pareigūnai. Nacionalinės nusikaltimų agentūros (NNA) grėsmių valdymo direktorius Robas Jonesas sakė, kad socialinių tinklų įmonės planas įdiegti visapusišką šifravimą neleis pareigūnams atlikti žvalgybos, leidžiančios jiems išgelbėti išnaudojamus vaikus, rašo theguardian.com.

Lietuvių bendruomenė Jungtinėje Karalystėje yra bene didžiausia lyginant su kitomis užsienio valstybėmis. Tad nieko keisto, kad kartas nuo karto pasitaiko pranešimų apie tautiečių padarytus nusikaltimus šioje šalyje. Vis dėlto, situacija nėra tokia dramatiška. Apie tai plačiau papasakojo jau daugiau kaip 1,5 metų Lietuvos policijos atašė Jungtinėje Karalystėje pareigas užimantis Linas Pernavas.

Dirbtiniam intelektui ir mašininio mokymosi programoms tapus mūsų kasdienybės dalimi, daugiausia diskusijų kyla dėl veido atpažinimo technologijų naudojimo. Vyriausybių ir teisėsaugos pareigūnų nuomone, siekiant efektyviai kovoti su nusikalstamumu, veido atpažinimo funkcijos vaizdo stebėjimo kamerose yra būtinos, tačiau visuomenė tam priešinasi, nes mano, kad ši technologija pažeidžia žmogaus teises ir yra neetiška.

Vertinant vien statistiką galima teigti, kad 2020-ieji Lietuvoje buvo saugesni nei 2019 metai. Bendras nusikalstamumas šalyje sumažėjo daugiau kaip 10 proc. – nuo beveik 49 tūkst. atvejų iki 43,5 tūkst. nusikaltimų. Saugiau tapo iš šalies keliuose, kuriuose beveik 10 proc. sumažėjo eismo įvykių, kai yra sužalojami ar žūsta žmonės. Tiesa, nors žuvusiųjų šalies keliuose skaičius ir sumažėjo, tačiau problema niekur nedingo, nes praktiškai kas antrą dieną Lietuvoje per eismo įvykius žūsta po žmogų.