Lietuva priskiriama prie tų antikomunistinių Rytų Europos šalių, kuriose bet kokios kairumo apraiškos jau 20 metų užsispyrusiai tapatinamos su sovietiniu bolševizmu. Šią politinių oponentų žlugdymo strategiją, kurią rafinuotai ištobulino Lietuvos konservatorių patriarchas su savo dešiniųjų intelektualų kompanija, šiandien masiškai naudoja ir fašistuojantys skustagalviai, ir respektabilūs miesčionys, ir žiniasklaidos redaktoriai. Dėl to nepaprastai susiaurėjo viešojo diskurso ribos – kietakaktė „antikomunistinė“ retorika a priori eliminuoja „netinkamas“ diskusijų temas, „pavojingus“ problemų sprendimo būdus ir net „draudžiamus“ ištarti žodžius. Paprasčiau tariant, Lietuvos kairieji jau ilgus metus mirtinai tyli arba stropiai cenzūruoja savo nedrąsius pasisakymus, nes paniškai bijo, jog bus išvadinti „prakeiktais socialistais“, „Kremliaus pakalikais“ arba „raudonomis kirmėlėmis“.
Kuo kairysis diskursas būtų naudingas Lietuvos žmonėms? Ypač šiuo metu, kai valdžioje įsitvirtinę dešinieji, atrodo, nė nesistengia sušvelninti kapitalizmo krizės pasekmių paprastiems žmonėms, o priešingai, savo „antisocialine“ programa jas net aštrina? Visų pirma reiktų trumpai paminėti, kuo gi tie kairieji skiriasi nuo dešiniųjų. Dešiniųjų vertybės – fundamentalus tradicijų ir dogmų laikymasis, puritoniška moralė ir griežta socialinė hierarchija. Tuo tarpu kairieji vertina reliatyvistinį tradicijų kūrimą, kolektyvinę etiką ir visų individų lygiateisiškumą nepriklausomai nuo jų turimos galios ir valdomo turto. Dešinieji siekia kurti autoritarinę „vertikalią“, o kairieji – egalitarinę „horizontalią“ visuomenę. Taigi krizės sąlygomis būtų kur kas aktualesnės kairiosios vertybės – lygiateisiškumas, socialinis teisingumas ir neginčijama kiekvieno individo vertė.
Šiuo požiūriu įdomus būtų tariamai „kairiojo“ sovietinio bolševizmo ir dešiniojo tautinio kapitalizmo palyginimas. Apolitiški ekonomistai teigia, kad ekonominiu požiūriu šios sistemos beveik identiškos: sovietų bolševizmas sukūrė visuomenę, kurioje vyravo tokie patys prekiniai-piniginiai santykiai kaip ir kapitalizme, šiek tiek skyrėsi tik savininkų tipas (bolševizme – komisarai ar valstybiniai biurokratai, kapitalizme – privatininkai) ir BVP perskirstymo dalis (kapitalizme ji truputį mažesnė).
O kaip vertybės? Paradoksalu, tačiau palyginus Lietuvos konservatorių ar socialdemokratų valdymo periodus su ankstyvuoju ar vėlyvuoju sovietmečiu, pamatysime, kad visais šiais laikmečiais valdžioje dominavo... dešinieji. Tiek sovietmečiu, tiek ir po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje vyravo tuometinių valdžių skatinamas fundamentalių tradicijų ir dogmų laikymasis, puritoniška moralė ir griežta socialinė hierarchija.
Dėl sovietinės ir tautinės valdžios propaguojamos puritoniškos moralės, manau, klausimų neturėtų kilti: Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo iš viso, tačiau nėra jo ir naujojoje tautinėje Lietuvoje – mūsų valdžios požiūriu seksas atlieka gryną reprodukcijos funkciją. Tradicijos bei dogmos sovietmečiu ir mūsų laikais, aišku, skiriasi, tik nesiskiria valdžios noras priversti piliečius jų laikytis. Buldozerinio ateizmo dogmas pakeitė į visuomenę taip pat stipriai stumiami katalikybės kanonai, visuotines sovietmečio šventes pakeitė tautinės, irgi visuotinės, žodžiu, tradicijos buvo perdažytos, tačiau jų esmė ne ką pakito. Ne ką sunkiau ir su trečiuoju vertybių punktu – griežta socialine hierarchija. Sovietmečiu buvo teigiama, kad turtinė nelygybė neegzistuoja, nors ji visiems badė akis. Dabartinis visuomenės establišmentas savo turtų pernelyg neslepia, tačiau jais, aišku, irgi nesigiria.
Dešiniųjų valdoma visuomenė, kaip jau minėjau, pagrįsta autoritarine „vertikale“, pagal kurią griežtai hierarchizuojamos vertybės, idėjos, mintys, žmonių poelgiai ir net patys žmonės. Taigi šia prasme mūsų dabartinė visuomenė itin primena bolševizmo sukurtą hierarchinę piramidę, kurios viršūnėje vietoj Stalino įsitaisė keliasdešimt politikų ir oligarchų. Vadinasi, J. Stalinas buvo toks pats dešinysis, kaip ir V. Landsbergis, A. Brazauskas, G. Kirkilas ir A. Kubilius. Atrodo absurdiška ir paradoksalu, tačiau logika siūlo kaip tik tokią išvadą.
Nuo tokių netikėtų teorinių samprotavimų galime pereiti ir prie praktiškesnių dalykų. Dešiniojoje Lietuvoje priimta manyti, kad skiriamoji riba tarp kairės ir dešinės pasireiškia sovietinės praeities vertinime ir požiūryje į dabartinę Kremliaus politiką. Mūsuose įsišakniję mąstymo štampai leidžia suprasti, kad tie, kurie sovietinius laikus ir dabartinį Kremlių kritikuoja aršiau, yra dešinieji, o tie, kurie neskiria šiai kritikai tiek daug dėmesio, yra kairieji. Tačiau tam, kad ši schema būtų teisinga, turi būti patenkintos dvi išankstinės sąlygos:
1 sąlyga: Mes turime patikėti sovietinės sistemos propaganda, kuri teigė, kad Sovietų Sąjunga yra vienintelė kairiųjų valstybė pasaulyje. Jei mes netikime šiuo lozungu lygiai taip pat, kaip ir kitais sovietų mitais, vadinasi, kairumą matuoti pagal sovietinių laikų kritikos lygį yra absoliučiai klaidinga.
2 sąlyga: Mes turime susikurti mitą, kad dabartinis Kremliaus režimas yra kairysis, t.y. mes privalome save įtikinti, kad baisią socialinę atskirtį šioje šalyje sukūręs monopolinis ir oligarchinis kapitalizmas yra nuoseklus „kairiosios“ V. Putino ir D. Medvedevo politikos rezultatas.
Kaip matome, teoriniai bei praktiniai svarstymai apie lietuvišką kairiųjų ir dešiniųjų takoskyrą leido prieiti gana fantasmagoriškų išvadų: Stalinas buvo dešinysis, o aršiausi dešinieji antikomunistai tiki sovietų propaganda. O ką, jeigu taip iš tiesų ir yra?
