Darius Pocevičius

Balandžio 26-ąją teko dalyvauti akcijose, nukreiptose prieš trijų kaimyninių valstybių – Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos – ketinimus pasistatyti sau po atominę elektrinę Lietuvos pasienyje. Lietuvos valdžia planuoja statyti naują Visagino AE visiškai greta valstybinės sienos su Latvija ir Baltarusija. Baltarusijos AE stovės Astrave – už 23 km nuo Lietuvos sienos, o Kaliningrado srityje veiksiančią Nemano AE nuo Lietuvos skirs tik 12 km.

Trys ne itin malonios Lietuvos ypatybės Lietuvoje jau visu balsu rėkiama, kad šalis milžinišku greičiu garma į prarają, nes jos valdžia pasirinko iš esmės klaidingą antikrizinę programą. Europa ir net pati Amerika be jokių skrupulų išsižada „šventos“ laisvosios rinkos doktrinos – „bolševikiškai“ nacionalizuoja stambias korporacijas ir kuria valstybinius socialinius fondus nuskurdėliams remti.

Tarpukario Lietuva dažnai laikoma „aksominės A. Smetonos diktatūros“ šalimi, šiame žodžių junginyje pabrėžiant žodį „aksominės“. Ir iš tikro – nors smetoninėje Lietuvoje veikė 3 konclageriai, kuriuose kalėjo beveik 2000 politinių kalinių, o Valstybės saugumo departamento vadovaujama politinė policija be teismo nubaudė beveik 14 000 piliečių, tačiau šių represijų mastas kur kas mažesnis nei buvo nacių valdomoje Vokietijoje ar stalinistėje Sovietų Sąjungoje.

Lietuva priskiriama prie tų antikomunistinių Rytų Europos šalių, kuriose bet kokios kairumo apraiškos jau 20 metų užsispyrusiai tapatinamos su sovietiniu bolševizmu. Šią politinių oponentų žlugdymo strategiją, kurią rafinuotai ištobulino Lietuvos konservatorių patriarchas su savo dešiniųjų intelektualų kompanija, šiandien masiškai naudoja ir fašistuojantys skustagalviai, ir respektabilūs miesčionys, ir žiniasklaidos redaktoriai.

Nesu profesionalus istorikas, tačiau kaip ir dauguma kritiškai mąstančių Lietuvos gyventojų esu įsitikinęs, kad per pastaruosius 20 metų yra perdėm ideologizuojami ir romantizuojami tam tikri mūsų šalies istorijos puslapiai, susiję su tautiniais aspektais.

Vos išgirdus žodžių darinį „policinė valstybė“, pirmiausia prieš akis iškyla literatūrinių utopijų – Aldouso Huxley‘io „Puikaus naujo pasaulio“, George‘o Orwello „1984-ųjų“ ar Ray‘aus Bradbury‘io „451° Farenheito“ – vaizdai. Šių kūrinių pasauliuose gyvenantys žmonės nuolat sekami, kontroliuojami visi jų veiksmai, žodžiai ir net mintys, ir, žinoma, prieš juos imamasi nežmoniškų represijų. Totalinis žmonių sekimas, jų kontrolė ir nuolatinės represijos – štai kas yra policinė valstybė.

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Prieš penkerius metus, 2003-aisiais, jauna poetė A. Žagrakalytė išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Išteku“, kuriame gausiais folkloriniais deminutyvais aprašė jaunamartės godas ir džiaugsmus.

Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo" iki Kovo 11-osios. V.: Baltos lankos, 2008. 2008 m. Lietuvoje švenčiant Sąjūdžio dvidešimtmetį, tuometiniam ideologiniam aparatui parūpo sukurti šiuolaikinę gausiausio ir brandžiausio lietuviško judėjimo istoriją, įvertinti jį kaip tautinį judėjimą, atvedusį Lietuvą į valstybingumą. Šis darbas buvo užsakytas dviems moderniosios Lietuvos istorijos žinovams – Česlovui Laurinavičiui ir Vladui Sirutavičiui.

Zigmas Stankus. Kaip tampama albinosais. V.: Colibris, 2008. Zigmo Stankaus knyga „Kaip tampama albinosais“ savo kalbos proziškumu ir siužeto rafinuotumu pranoksta tokius karinio romano korifėjus, kaip Remarque‘ą, Celine‘ą, ar Hemingway‘ų. Turbūt tai lėmė ne autoriaus asmeninės savybės, bet pats karas. Jau nuo Vietnamo laikų pasaulinė imperinė karo mašina daugeliui eilinių gyventojų, išskyrus pavienius patriotus-idiotus, nebekelia jokių iliuzijų – tik pasibjaurėjimą ir šleikštulį.

Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas: monografinė studija. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Mūsų kultūra yra itin autorizuota ir hierarchizuota. Kultūrą kuria (gamina) atskiri žmonės, vadinami autoriais. Sukūrę (pagaminę) kultūros produktą, jie pažymi jį autorystės ženklu – savo vardu ir pavarde. Autorizuotas kultūros produktas (prekė) pateikiamas kultūros vartotojams kultūros prekių rinkoje. Kultūros rinką reguliuoja valstybė ir laisvosios rinkos dėsniai.

Sigitas Geda. Vasarė ajero šaka: dienoraščiai ir tyrinėjimai. V.: Vaga, 2008. Keistokas jausmas vėl paimti į rankas knygą, kuri dėl susiklosčiusių aplinkybių tapo paskutinė, išleista autoriui gyvam esant. Priminsiu tas aplinkybes. 2008 m. spalio 10 d. poetas S. Geda buvo nuteistas už savo dukters sužalojimą trejiems metams kalėjimo. 2008 m. spalio 23 d. Vilniaus mokytojų namuose įvyko jo naujos knygos „Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai“ sutiktuvės.

Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego: esė. V.: Tyto alba, 2008. XX amžiaus viduryje egzistencialistai sukūrė metafizinę būties teoriją, paremtą klasikinės mechanikos principais: „Didysis Kažkas (Niekis, Chaosas) įmeta žmogų į šį pasaulį atsitiktinėje vietoje ir atsitiktiniu laiku, todėl žmogus priverstas gyventi netikrą gyvenimą jam svetimame pasaulyje“. Aišku, bent kiek prakutęs skeptikas šią dogmą sutrintų į smulkiausius miltus, tačiau ji turi teisę egzistuoti, nes empirikoje galima rasti vi...

Aldous Huxley. Suvokimo durys. Rojus ir pragaras: esė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2008. „Supurtyti sustingusį įprastinį suvokimą, kelias belaikes valandas regėti išorinį ir vidinį pasaulį ne išlikimo spiriamo gyvulio akimis, ne žmogaus, maniakiškai įsikibusio žodžių ir sąvokų, bet taip, kaip juos suvokia tiesiogiai ir besąlygiškai Didžioji Sąmonė – tai neįkainojamos vertės patirtis kiekvienam, ypač intelektualui.

Visa istorija yra gyvenimas: Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas. 12 sakytinės istorijos epizodų. V: Aidai, 2008. Esu įsitikinęs, kad istoriką profesorių Edvardą Gudavičių žino didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Jis ne tik progresyvus mokslininkas, Lietuvos praeities tyrinėjimams taikantis naujus pasaulinius istorijos rašymo pasiekimus.

Asta Plechavičiūtė. Nelyginiai metai: anonsai, atspindžiai, istorijos ir t. t. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Nors Lietuvos literatūrinėje rinkoje Rašytnamiui ir atsirado savotiški konkurentai (leidyklos „Versus aureus“ serija „Debiutai“), tačiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jaunimui vis tiek išlieka svarbiu tramplinu neriant į platesnius rašto meistrystės vandenis.

Marguerite Yourcenar. Rytietiškos novelės. Iš prancūzų kalbos vertė Linas Rybelis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Prancūzų ir belgų rašytojai Marguerite Yourcenar literatūros istorikai dar jai būnant gyvai uždėjo literatūros klasikės karūną ir įteikė aktyvios kovotojos už žmogaus teises skeptrą. Viena savičiausių XX a. prancūzų rašytojų, nepabijojusisi imtis tiems laikams novatoriškos homoseksualizmo temos, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare.

Tomas Šinkariukas. Šokis: novelės, dramos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008. Ankstyvą 2008-ųjų pavasarį Tomos Šinkariuko knygos „Šokis“ anotatoriai – Gintaras Patackas ir Darius Pocevičius – bandė užsiimti literatūrinėmis pranašystėmis: „Leidykla „Kitos knygos“, išleidusi šią puritoniškos lietuvių kultūros paribių knygą, dar kartą rizikuoja suerzinti davatkiškąją visuomenės dalį, pagyvenusias dailiosios lyties atstoves ir patriotiškai nusiteikusius tautos dorovės cerberius.

Laimantas Jonušys. Rūmas virš bedugnės: literatūros kritika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Laimantas Jonušys, kurį radikalieji oficialiosios kultūros kritikai Castor&Pollux pavadino „žymiausiu mūsų kultūros vesternizatoriumi“, nuosekliai ir atkakliai tęsia savo darbą, pradėtą „Laisvosios Europos“ radijuje.

Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. „Pasakyk, kuo užsiimi, ir aš pasakysiu, kas tu“. Būtent taip šiandien skambėtų universali žmogaus pažinimo formulė. Šiandieniniai žmonės taip įsijautė į savo socialinius vaidmenis, kad su jais visiškai susitapatino. Vienaip jaučia ir mąsto buhalterės, absoliučiai kitoks statybininkų, verslo bosų ar prekybos centrų kasininkių pasaulėvaizdis. Ne žmonės, o sociumo aktoriai.

John Fante. Paklausk dulkių: romanas. Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka. K.: Kitos knygos, 2008. Garsiu literatūros klasiku Amerikoje tampama lygiai taip pat, kaip ir visame pasaulyje, – dažniausiai per pažįstamus, draugus, bičiulius ir globėjus. Prieš trisdešimt metų Johnas Fante buvo mažai kam girdėtas Holivudo scenaristas, jaunystėje parašęs keletą romanų.

Ramūnas Jaras. Dzen dzen: novelės/CD. – Kaunas: Kitos knygos, 2008. Kas gi toks Ramūnas Jaras? Tūlam skaitytojui, kuris ne itin domisi avangardine arba andergraundine muzika, galima atsakyti šitaip: tai rašytojas, kompozitorius ir muzikantas, kurio nemėgsta Lietuvos literatūrinis ir muzikinis isteblišmentas. Eksperimentinių grupių „Endiche vis.