„Šaunuolė Rūta. Šmaikščiai su sarkazmu, viską sudėliojo į savo vietas“, krykštauja pasitenkinimu R. Grinevičiūtės talento gerbėjas-komentatorius, atpažinęs jos rašinyje (http://www.alfa.lt/straipsnis/c84385) savo paties „sielos šauksmą“.
Mat, toji šaunuolė „sugėdino“ ir „demaskavo“ vis nepataikančius į „chorinio dainavimo“ natą A. Račą, V. Valiušaitį, R. Staselį...
Kodėl? Ogi todėl, kad jie ne šiaip sau rašė komentarus aktualiais klausimais, kaip atitinkamų informacinių leidinių nuolatiniai apžvalgininkai, ir vykdė savo žurnalistinę pareigą, bet, kolegės Rūtelės žodžiais, „teisingai sulašino į viešąją sąmonę abejonės dėl lietuviškos paramos gruzinams nuodus (sic! – V. V.)“.
Kai jau turima reikalo su „nuodais“, tai dalykas, žinoma, visuomet rimtas. Be sąmokslo, be piktų kėslų, be niekšybės ar net išdavystės, savaime aišku, neapseisi. O ypač jei tie reikalai susiję dar ir su Rusija. Tada gi iš anksto viskas yra aišku: aprioriškai abejoti visokeriopa Rusijos kalte ir jos piktavališkumu gali tik visiškas pavėpėlis arba jos apmokamas agentas, tėvynės išdavikas.
Taigi, toji „šaunuolė žurnalistė“, kaip įgudusi ir savo reputaciją pateisinanti propagandistė (tai sakau be ironijos – žino, kas yra „viena svarbiausių propagandos užduočių“), palieka apžavėtam skaitytojui dar ir „tiesos atpažinimo džiaugsmą“ – jam nesunku atrasti, kas yra tie trys „kokoito“ Lietuvoje.
Anonimai nutrūkusiom galvom metasi į virtualų žūtbūtinį mūšį, rodo „drąsą“, azartiškai stoja tęsti su nuotaika pradėto darbo – plūsta, koneveikia, spjaudo ir kala prie „gėdos stulpo“ atpažintus ir į dienos šviesą išvilktus „išdavikus“ (Rūtelės propagandiniu žargonu tai reiškia juos „izoliuoti ir nutraukti dialogą“ su skaitytojais).
Dar daugiau. Tinkamai sumobilizuotų „tautinės drausmės“ sargybinių talka – efektyvi. Jie ne tik čia pat (virtualioje erdvėje), nė kiek savimi nesuabejoję, įvykdo linčo teismą „akivaizdiems parsidavėliams“, bet, įsijautę į vaidmenį žmonių, kuriems neegzistuoja neatsakyti klausimai, patvirtina visokio plauko parankiniams būdingą požymį – neprašomą uolumą. Jie atranda daugiau „Maskvos agentų“ ir traukia juos į dienos šviesą: „Visiškai negalima pasitikėti tuo, ką sako Girnius, Sakadolskis, Drunga“...
Ar tokia „žurnalistika“, t. y. siundymas vienų žmonių prieš kitus, jums, gerbiamieji, nieko neprimena? Man kai ką primena. Ir pirmiausiai kito žurnalisto, pavarde Klimaitis, labiausiai pagarsėjusio nacių okupacijos metais, „profesinius standartus“. Skirtumas tik tas, kad jo „šmaikščiai, su sarkazmu“ palieta kiršinimo ir neapykantos kurstymo ideologija baigėsi tragedija, aklai miniai stojus „išdavikams“ kaulus laužyti ir pakaušius skaldyti ne virtualioje erdvėje, bet natūroje. Ir tos katastrofos pasekmės, nelyginant klaikus košmaras, persekioja Lietuvą iki šiol ne todėl, kad pasitaikė panašių kurstytojų, bet dėl to, kad buvo pakankamai daug neregių, kurie neskyrė šviesos ir tapo tamsos įkaitais.
„Paskutinės instancijos“ vedėjos personalinis dėmesys ir instrukcijos, kaip man laikytis toliau, ką skaityti, kaip rašyti ateityje, tiesą sakant, mane šiek tiek suglumino. Nors esu vyresnis ir turiu tam tikro pedagoginio stažo žurnalistikos srityje, niekada nebūtų atėję į galvą duoti patarimų R. Grinevičiūtei (ar kuriam nors kitam jaunesniam kolegai), net ir tais atvejais, kai su ja visiškai nesutikdavau (nors būdavo visaip).
Antra vertus, patekęs į jos ir jos simpatikų sudarytą „šubravcų“ draugiją, jaučiuosi pagerbtas. Tuos iškoneveiktus žurnalistus vertinu kaip tikrus profesionalus, sąžiningus apžvalgininkus, žurnalistikos džentelmenus, kurių straipsnius malonu skaityti net ir tais atvejais, kai vienu ar kitu klausimu su jais nebūtinai sutinki. Dalį iš jų norėčiau laikyti net ir savo mokytojais, kadangi dešimtmetį su jais dirbau drauge – „Laisvosios Europos“ radijuje, – iš dalies veikiamas ne tik jų asmeninės raiškos pavyzdžio, bet ir saistomas to paties „Laisvosios Europos“ radijo (LER) profesionalių žurnalistikos standartų kodekso, kuris man tebegalioja iki šiol, kaip ir Tarptautinės žurnalistų federacijos (TŽF) deklaracija dėl žurnalistų elgesio principų.
Štai kodėl „šaunuolei Rūtai“ pasistengsiu atsakyti ne „šmaikščiai, su sarkazmu“ (tai būtų per lengvas, gal net ir nelabai pagarbus kelias, šmaikštauti prieš kolegę moterį, ją vertinti), bet paaiškinti, kuo skiriasi jos ir mano žurnalistikos samprata.
Visų pirma, aš tikiu, net jeigu tokių žurnalistų Lietuvoje ir nebūtų daug, kad „pagarba tiesai ir visuomenės teisei į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga“, kaip žurnalistus tam įpareigoja TŽF deklaracija. Antrasis jos punktas skelbia, kad „vykdydamas šią pareigą, žurnalistas visais atvejais gins tiek laisvės principus sąžiningai rinkti ir skelbti naujienas, tiek ir teisę į laisvą komentarą bei kritiką“. Todėl tai, dėl ko mane ir kitus išlinksniuotus kolegas moralizuoji ir ragini, mieloji Rūtele, prašau nepykti, bet tai yra tiesioginė žurnalistikos principų išdavystė.
Trečiasis principas skelbia, kad „žurnalistas skelbs tik faktus, kuriuos jis tikrai žino. Žurnalistas nenuslėps svarbios informacijos ir nefalsifikuos dokumentų.“ Tuo tarpu propagandistas elgiasi kaip tik priešingai – faktai jam nerūpi, vien jo paties prielaidos, net jeigu jos visiškai absurdiškos ir neturi nieko bendra su kritikuojamais tekstais: „miesčionio sąmonėje kyla pateisinta abejonė – jei Račas, Valiušaitis nors iš dalies, bet esminės, mano taip pat, kaip tas rusas Ivanovas, tai matyt Ivanovas teisesnis už Adamkų, kuris remia pečius su „teroristu“, „osetinų skerdiku“ Saakašviliu Tbilisyje“.
Rūtele, kuris gi iš tavo paminėtųjų taip primityviai rašė? O jeigu taip nerašė, kaip tada pavadinti tavo pačios rašliavą? Ir kaip jaustumeisi pati, jeigu šį tavo tekstą, išverstą, tarkim, į anglų kalbą, perskaitytų, pavyzdžiui, Aidanas White‘as, TŽF generalinis sekretorius? Ką jis pagalvotų apie žurnalistę ir tokią „žurnalistiką“, kuri valdžiai skundžia kolegas (imasi „apkalbėti iki šiol kalbėjusius“), kad jie „ne taip“ komentuoja įvykius, kaip to iš jų lauktų prezidentai ir ministrai?
Aštuntasis TŽF deklaracijos punktas skelbia: „Žurnalistas vertins kaip sunkų profesinį nusižengimą šias veikas: plagiatą, sąmoningai neteisingą aiškinimą, šmeižtą, melą, gandų skleidimą, nepagrįstus kaltinimus, kyšių ėmimą bet kokia forma už publikacijų atsiradimą ar jų nepasirodymą.“ Šį punktą paliksiu apmąstymui be komentarų.
LER kodeksą sudaro 6 dalys, kuriose aptariamas žurnalistams privalomas tikslumas, bešališkumas, analizei, komentarams, vedamiesiems būdingi reikalavimai, nuosaikus tonas ir pagarba, propagavimo vengimas (!), etiškas elgesys. Sakysime, vienas iš bešališkumo reikalavimų yra tas, kad informacija turi būti „perduodama ar aptariama tikslių žinių kontekste, kuris padėtų suprasti įvykius ir jų pasekmes bei suteiktų aiškumo be iškraipymų ar šališkumų“.
Sąžiningam LER žurnalistui privalu „perduoti prieštaravimus ar skirtingas perspektyvas tiksliai ir išlaikant deramą balansą visais atžvilgiais. Kai nuomonės grupių ar asmenų, kurių požiūriai yra svarbūs pusiausvyrai išlaikyti, nepatenka į komentarą, eteryje tai, paprastai, pažymima.“ Tu, Rūtele, neduodi net ir nuorodų į tekstus, kuriuos kritikuoji ir iš kurių šaipaisi.
LER žurnalistams, be kita ko, privalu „palaikyti ramų ir nuosaikų toną bei sudaryti tinkamą atmosferą kultūringam, argumentuotam pokalbiui, pagarbą žmonių teisėms. Laidose negalima žeminti jokio asmens ar jokios grupės dėl religinių, etinių, socialinių ar kultūrinių įsitikinimų; žurnalistai privalo laikytis bendrų etikos ir gero skonio standartų.“
Mūsų diskutuojamam atvejui ypač įsidėmėtinas šis reikalavimas: neleistina savo žurnalistinėje raiškoje naudoti „medžiagos, kuri galėtų įžiebti ar kurstytų prievartą“. Pranešimai „apie neramumus ar kitas įtemptas situacijas turi būti subalansuoti ir pagrįsti faktais.“ Kiek „balanso“ ir „faktais grįsto“ situacijos vertinimo tavo, Rūtele, rašinyje – spręski pati.
Nesupraski šio mano pasisakymo klaidingai – nenoriu tavęs „pamokyti“ žurnalistikos, lygiai kaip ir aš pats, tikriausiai, ne visada pajėgiu išsilaikyti profesinių standartų aukštumoje. Bet stengiuosi. Ir ne todėl, kad norėčiau pasirodyti „geresnis“ už kitus, bet kad šie profesiniai standartai savaime verčia žurnalistą matyti dalykus dažniausiai šiek tiek plačiau, nei to pageidauja „kišeninę žurnalistiką“ puoselėjantys turtingi piliečiai, įtakingi valdininkai, patiklūs „patriotai“ ar cinikais tapę samdomi rašeivos.
