Skambūs politikų šūkiai ar demonstruojama įspūdinga karinė galia slepia dar vieną „dulkių sluoksnį“ – eilinių žmonių gyvenimą.
Neseniai iš Vakarų Kranto, Palestinos, grįžusi Viktorija Dapkutė sutiko pasidalyti kelionės ir savanorystės patirties įspūdžiais. Teisininkės išsilavinimą turinti mergina su grupe lietuvių vyko į Vakarų Krantą savanoriauti bendruomenėms ir jaunimui skirtame projekte „Jaunimo pilietiškumo stiprinimas per neformalų ugdymą“.
– Kokią nuomonę apie šią šalį buvote susidariusi iki kelionės?
– Kadangi niekuomet anksčiau nebuvo tekę lankytis Palestinoje, šią šalį pažinojau iš ten keliavusių žmonių pasakojimų ir naujienų reportažų. Be to politine Palestinos padėtimi teko nemažai domėtis studijų metu, rašant magistrinį darbą apie šį karinį konfliktą. Visuomet kirbėjo klausimas, ar tikrai saugu ten vykti, o rengiantis projektui organizatoriai per daug nenuramino, reikėjo būti pasirengus bet kam.
– Kokia buvo jūsų tėvų ir draugų reakcija, kai pranešėte apie ketinimus vykti į šią šalį?
– Mano tėvai yra keliavę po Palestiną, tad jie mane palaikė, tačiau darbe kolegos stebėjosi, kodėl pasirinkau vykti į tokią neramią vietą.
– Kas labiausiai nustebino nuvykus į Palestiną?
– Didelę nuostabą sukėlė žmonių šiluma ir atvirumas. Per visą kelionę nebuvo akimirkos, kad kur nors jausčiausi nesaugiai, žinoma, visur keliavome lydimi vietinių.
Palestiniečiai man pasirodė dideli optimistai, manau, lietuviams reiktų iš jų pasimokyti. Kartais sudėtingose situacijose vietiniai pamatę mūsų susirūpinusius veidus, puldavo drąsinti: „Na, kas jums negerai? Nusišypsokit, viskas bus gerai.“
Žinodama politinį kontekstą tikėjausi išvysti prastesnį vaizdą nei pamačiau. Juk žmonių judėjimas suvaržytas, jie metų metais negali susitikti su artimaisiais, gyvenančiais vos už kelių ar keliolikos kilometrų, dėl teritoriją juosiančios sienos.
Vykdama ten maniau, kad gyventojai bus apimti slogios nuotaikos, išvarginti skurdo ar panašiai, tačiau tai, ką pamačiau, leido suvokti, jog žmonės net tokioje situacijoje sugeba įžvelgti šviesiąją gyvenimo pusę, gyventi ir išgyventi.
– Palestinos vaizdai, kuriuos mes matome žiniasklaidoje, dažnai yra gana kontroversiški, pavyzdžiui, pastatų griuvėsiuose žaidžia vaikai, o fone matyti pro šalį važiuojantys tankai. Ar teko patirti akimirkų, kurios leistų pajausti, kad esate neeilinėje vietoje?
– Taip, tokių vaizdų teko matyti. Keliaujant po Palestiną nuolat matai Izraelio kariškius, kelio užtvaras, spygliuotas vielas, šimtus kilometrų besidriekiančią sieną. Teko lankytis Hebrono mieste, kurio senamiestis atimtas iš palestiniečių ir jame įkurdinti izraeliečių naujakuriai. Ta vieta atrodo šiek tiek vaiduokliškai, mat visos parduotuvės uždarytos, matosi, kad čia buvo kažkieno namai, kad čia savo gyvenimą kūrė žmonės. Įsivaizduokite, teritorijoje yra apie 500 naujakurių ir apie 2 tūkst. tvarką prižiūrinčių kareivių. Tokios masinės Izraelio kariuomenės pajėgos visoje šalyje šiek tiek šokiruoja.
– Ar jaučiama įtampa tarp abiejų sienos pusių, kalbant apie vietos gyventojų nuotaikas?
– Tai neišvengiama, bet vietiniai apie daug ką kalba su lengva ironija. Žinoma, daug istorijų išlenda, kai jie pasakoja ką nors apie savo kasdienybę. Dirbdama berniukų mokykloje išgirdau pasakojant istoriją, kad neseniai buvo griaunamas vienas esą nelegaliai pastatytas pastatas, o dėl to protestavęs vietinis vaikinas pašautas. Vaikas su smulkmenomis pasakojo, kaip pašautasis ėjo vilkdamas koją. Juk mūsų mokyklose vaikai tokių vaizdų neaptarinėja, o mes patys irgi kasdien tokių nematome. Daugelis dalykų ten priimama labai natūraliai ir nedaroma jokia drama.
– Kaip apibūdintumėte moksleivius, su kuriais teko dirbti?
– Palestiniečių vaikai labai talentingi ir drąsiai kalba apie savo talentus. Jie malsūs ir labai nori mokytis. Šiems vaikams mokslas – kelias į pasaulį tiesiogine prasme. Jie turi labai tvirtą tautinę savimonę ir labai aiškiai save identifikuoja kaip palestiniečius.
Mokykla, kurioje dirbau, yra privati, tad moksleiviai gerai aprūpinti, mokymosi sąlygos puikios.
– Kas iš šių vaikų kasdienybės nustebino?
– Dirbant su vaikais, viena iš mūsų tikslinių veiklų buvo kalbėti apie jų aplinkoje esančias problemas.
Viena iš pagrindinių vaikų įvardytų problemų – ašarinės dujos. Mums Lietuvoje tai nesuvokiama, o Palestinos vaikams jos labai trukdo mokytis. Mokykla yra visai šalia sienos, atribojančios miestelį nuo Jeruzalės, todėl kartais pasitaiko susirėmimų tarp kareivių ir Palestinos jaunimo, tai veikia kasdienį gyvenimą, mat tokių incidentų metu pasitaiko areštų ir minėtų dujų atakų. Daliai vaikų sunku lankyti mokyklą, nes kelias į ją vingiuoja pro patikros punktus. Vieną dieną tas punktas gali būti uždarytas, kartais taip ir būna, tad kasdienis gyvenimas priklauso nuo politinės situacijos.
Skausmingų istorijų teko išgirsti įvairių pokalbių kontekste, kai pašnekovas ką nors pasakodamas įterpia faktą, jog, pavyzdžiui, jo brolis buvo nušautas su vaiku ant rankų. Toje šalyje didelis procentas žmonių, ypač jaunimo, yra pabuvoję kalėjime.
– Ar žino Palestinos vaikai, kur yra Lietuva?
– Ne visi. Mes apie tai su jais kalbėjomės, rodėme filmą apie mūsų šalį.
– Sklando ne viena istorija, kaip sudėtinga apskritai nuvykti į Izraelį, o ką jau kalbėti apie Palestiną. Kaip sekėsi jums?
– Į šalį įvažiuoti nebuvo sudėtinga: atlikta paprasta pasų patikros procedūra ir užduoti keli klausimai. O štai išvykstant šiokių tokių keblumų kilo. Išvykstant buvo tikrinami daiktai ir tarp jų rastas mokyklos, kurioje darbavausi, sertifikatas-padėka. Kai muitinės pareigūnai jį perskaitė, prasidėjo labai ilgas ir nuodugnus patikrinimas.
Daiktai buvo labai lėtai tikrinami, peršviečiami po kelis kartus Vežiausi butelį vyno, etiketė išdavė, kad tai Palestinoje pagamintas produktas. Šias lauktuves pareigūnai priskyrė ypač pavojingoms ir norėjo patikrinti. Suprantama, norint tai padaryti reiktų butelį atidaryti, bet jie buvo tokie malonūs, kad „leido“ vynui keliauti atskirame registruotame bagaže. Gėrimas buvo supakuotas į atskirą dėžę. Įdomu, kad mūsų grupelėje buvo įvairių „įtartinų“ daiktų – kam laidą atskirai supakavo, o kieno datulės pasirodė įtartinos.
– Minėjote, kad į Palestiną norisi grįžti, kodėl?
– Žmonės labai šilti, su jais įdomu bendrauti, yra ko pasimokyti. Nors buvau ten trumpai, jau spėjau susirasti draugų. Norisi ten sugrįžti tam, kad palaikyti vietinius žmones, jiems padėti.
Mane, kaip studijavusią tarptautinę teisę, šokiravo faktas, kaip galima taip šiurkščiai pažeisti tarptautinės teisės normas. Matyt, studijuojant truputį idealizuojama, kad visos šalys turi laikytis tarptautinės teisės normų, nepažeisti žmogaus teisių, tačiau kai pamatai, kaip tai veikia realybėje...
Izraelis vis dar plečia naujakurių gyvenviečių statybą okupuotoje teritorijoje, nors Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tai neteisėta. Taip pat įrengiama kelių sistemą naujakuriams – tikrai ne visais šiais keliais gali naudotis palestiniečiai. Susidaro vaizdas, kad Izraelis kuria savo infrastruktūrą Palestinos teritorijoje. Šie keliai kai kuriais atvejais atkerta palestiniečius nuo jų žemių ar apriboja susisiekimo galimybes. Nereikia bijoti ten vykti. Krūvos nuotraukų ir istorijų neperteiks to, ką ten galima pamatyti nuvykus ir sužinoti pakalbėjus su žmonėmis. Reikia pamiršti stereotipus, kad visi aplinkui teroristai.
Belieka tikėtis, kad tarptautinė bendruomenė taip pat ir Lietuva atkreips dėmesį į šią padėtį ir ji ims gerėti.
