Daiva NORKIENĖ
Klaipėdietė Jovita G. su žemaūge dukra Saulina ant rankų blaškėsi tarp medikų: pirmiausia vaiką reikėjo išgydyti nuo pavojingų ligų, paskui - kaip nors "paauginti". Tėvai ilgai negalėjo suvokti, kaip jiems, aukštaūgiams, gimė tokia "trupinėlis"? O buvo aštuntojo dešimtmečio pati pradžia. Liliputai ir neįgalieji mažai kam rūpėjo, tik grupė Kauno mokslininkų rymojo laboratorijose: tyrė žiurkes ir patyliukais... iš lavonų liaukų "gamino" augimo hormonus.
Šiandien augimo hormonu ne tik gydoma. Kauno mokslininkai... "ištempia" krepšininkus, "mažina" šokėjas, gelbsti kūdikių namų auklėtinius, o užsienyje... jaunina senolius! Beje, ir dydis žmogaus laimei nebeturi tokios reikšmės: užaugusi šio rašinio herojė puikiai susitvarkė gyvenimą.
Pranašavo mirtį
klaipėdiečiai sutuoktiniai Saulinos laukė su dideliu džiaugsmu. Mat pirmagimiui sūnui jau buvo dveji metukai, ir būtinai reikėjo dukters.
- Kai Sauliną atnešė į palatą, iš netikėtumo net žadą užkando, - "Akistatai" pasakojo ponia Jovita. - Kojytės - sprindžio, rankutės irgi mažos...
Saulina augo labai pamažu, paprasčiausia sloga dažnai komplikuodavosi į plaučių uždegimą, o antibiotikams mergaitė buvo alergiška. Tačiau motina tiesiog "apsigyveno" ligoninėse, nesitraukė nuo dukters nė per žingsnį, ir pagaliau Saulinos vaikiškos ligos buvo persirgtos. Atsikvėpusi po šio etapo, mama vėl ėmė varstyti poliklinikų ir ligoninių duris. Šįsyk klausinėjo, kaip paspartinti dukters augimą. Kauno endokrinologai, tuo metu žemaūgius jau aukštindavę hormoniniais preparatais, būgštavo: o jeigu pailgės tiktai mergaitės liemuo, bet iš prigimties trumpokos galūnės - ne?
Amžina kova
Neįgaliesiems per kraują ir ašaras tenka ginti paprasčiausias savo teises. Jovita teigia, kad su piktavaliais jos dukrelė sugebėdavo susitarti, nes... kišenėje nuolat turėdavo porą litų ir saują saldainių. Ir ne iš gero, baigusi aštuonias klases, Saulina kategoriškai atsisakė toliau mokytis.
Tuo tarpu Kauno medicinos universiteto medikai "Akistatai" papasakojo pavyzdžių, kai mažaūgiai dėl neigiamo visuomenės požiūrio į juos ir abejingumo taip užsisklendžia, kad pagal protą galintis būti profesoriumi tampa namų tvarkdariu, o gabus menininkas niekaip neišsiveržia iš užburto puodų, keptuvių ir skalbinių rato.
Saulina jau buvo paauglė, kai jos gimdytoja perskaitė publikaciją apie Kaune atliekamas ortopedines operacijas. Jovita, nieko nelaukusi, atgabeno čia savo dukterį. Ir ką jūs manote? Gydytojai pasiūlė ištempti mergaitės kojas!
- Procedūra buvo tiesiog žvėriška: nuo kelio sąnario atplėšti kaulai specialiais lankais buvo po truputį tempiami, kad atsiradęs plyšelis prisipildytų kremzlinio audinio. Per dvejus metus kojos pailgėjo 18 ar 19 centimetrų. Beveik visą tą laiką Saulina išgulėjo patale, nes susiformavęs naujas kremzlinis audinys iš pradžių turėjo sukaulėti.
Kai "paaukštinta" Saulina išaugo į tikras paneles, nepaprastu taktu, mokėjimu bendrauti ir švelnumu į savo pusę patraukdavo ir mažą, ir didelį. Ilgus metus ji drauge su savo mama Klaipėdos turguje prekiaudavo nuosavame ūkyje užaugintomis daržo gėrybėmis. Pasak motinos, turėjusi ir gerbėjų, aktyviai dalyvavo žemaūgių asociacijos veikloje. Skoningai rengėsi, pati darydavosi madingas šukuosenas, siuvo, virė ir kepė. Draugų turėjo daugybę (tuo įsitikinome, kai Jovita parodė šeimos fotografijas), o Klaipėdos "Eglės" turgavietėje pirkėjai ir šiandien neretai prisimena kadaise čia triūsusią žavią ir linksmą mažučiukę prekiautoją.
Paveldėjo
Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos institutui vadovauja profesorius, habilituotas daktaras Liudvikas Lašas. Šis žmogus, kaip ir jo žmona profesorė Danutė Lašienė, laikomi žymiausiais Lietuvoje "žmonių-nykštukų" specialistais. Jeigu ne profesionali jų pagalba, dėl žemo ūgio mūsų šalyje šiandien tikriausiai ašarotų dešimtys žmonių. Kas Liudviką Lašą paskatino atsidėti ūgio problemų studijoms?
1933-iaisiais Liudviko Lašo tėvas Vladas Lašas (akademikas, profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dekanas ir Kauno klinikų statybos iniciatorius) savo laboratorijoje darė įdomius tyrimus. Laboratorinėms žiurkėms sušvirkšdavo galvoje esančios liaukos - hipofizės - ekstraktų ir stebėjo, kaip nuo jų kinta keturkojų ūgis ir svoris. Pasirodo, nuo šių injekcijų laboratoriniai gyvulėliai tapdavo gigantais. Aišku, tuo metu niekas nežinojo, kaip paaukštinti liliputus.
Prieš keletą dešimtmečių inžinieriaus išsilavinimą turintis Liudvikas Lašas nutarė tęsti tėvo darbus, o netrukus žmogaus "padidinimo" paslaptis buvo įminta. Beje, būtent Kauno laboratorijose labai intensyviai buvo vykdoma slapta komercinė-mokslinė veikla: iš mirusiųjų smegenų liaukų buvo daromi labai plačią paklausą užsienyje turėję hormoniniai preparatai. Neaišku, ar tuometinių velionių artimieji bent apytikriai žinojo, kad išimamos ir panaudojamos negyvėlių dalelės. Ar apskritai bent kartą paklausta giminių sutikimo. Buvo sovietmetis, sovietinei valstybei reikėjo valiutos, o japonai ir vakariečiai už preparatus dosniai mokėjo. Šiandien negyvėlių kūnai žemėn gula su visomis liaukomis - institutui jų nebereikia. Mat šiuo metu gydymui hormonų gaunama pramoniniu būdu, Lietuvoje juos gamina įmonė "Bio Techna".
Vargas dėl centimetrų
Žmonės ne tiek kompleksuoja dėl savo svorio, kiek dėl ūgio. L. Lašas pasakojo:
- Ateina kartą pas mane moteriškė su mergaite. Gražia tokia, tiktai gana žemo ūgio. Sako: "Daktare, padėkit, šaiposi iš jos bendraklasiai, pravardžiuoja". Apžiūrėjom, skyrėme hormonų terapiją. Po kiek laiko panelė atėjo pasirodyti. Ogi žiūriu - negaliu pažinti! Šiek tiek paūgėjusi, bet net ne tai svarbiausia. Įgijo panelė pasitikėjimo, ėmė lankyti kažkokio kovinio sporto treniruotes, bendraklasiai ne tik nebesišaipo - gerbia. Ir net prisibijo. Štai ką žmogaus gyvenime reiškia keli centimetrai.
Kauno endokrinologams tenka didinti ne tik liliputus, bet ir sumenkusius (pasirodo, ne iš bado, o dėl meilės stokos!) globos namų auklėtinius. Pasak L. Lašo, meilės trūkumas neigiamai veikia žmogaus ūgį, todėl asocialių šeimų vaikai bei pamestinukai dažniausiai auga lėčiau. Tačiau bene "linksmiausi" yra "naujųjų lietuvių" bei sportininkų prašymai. Medikams kartais susidaro įspūdis, jog du (kai kam du ar penki) centimetrai yra gyvenimo ir mirties klausimas.
- Atėjo į institutą vienas jaunas ir aukštas vaikinas. Sako: "Profesoriau, padėkit!" Lankąs krepšinio treniruotes, o sportas jam - viskas. O jeigu nepaaugs dar trijų centimetrų, bus išbrauktas iš sąrašų. Ką tada be krepšinio veiks? - prisimena L. Lašas. - Kitą kartą atvažiavo pasiturinčių kauniečių pora. Klausiu, kokia bėda? O jie: "Tai kad ne bėda, o problemėlė, taip sakant". Paaiškėjo, jog jų vaikas šoko pramoginiuose šokiuose su tokia mergaite. Drauge nuo pirmosios klasės. Konkursuose prizines vietas užimdavo. Prasidėjus brendimui, mergaitė ėmė sparčiau augti, jos šokėjas atsiliko ir atrodė nelabai gražiai.
Medikai siūlė luktelti, kol berniukas pasivys. Natūralu, kad jie bręsta šiek tiek vėliau. Bet "naujieji lietuviai" - ne, ir viskas. Ką darys medikai, skyrė paaugliams hormoninių preparatų: mergaitei, kad laikinai neaugtų, o vaikinui - kad "paskubėtų". Beje, pristabdyti šokėjų, gimnasčių augimą (viskas vardan didžiojo sporto!) - įprastas dalykas.
Kaltinti saviškius endokrinologus kišimusi į gamtos mechanizmus neverta. Mat užsieniečiai nuėję dar toliau: kai kuriose Vakarų šalyse veikia specialios atjauninimo klinikos, kur už didelius pinigus netgi aštuoniasdešimtmečiams senoliams pritaikoma hormonų terapija.
- Įsivaizduokit solidžią sąskaitą banke turintį senolį, - sako L. Lašas. - Į kapus žmogus tų pinigų nenusineš, tai kodėl dalies neišleidus atjaunėjimui? Augimo hormonas, tinkamai jį vartojant, jaunina. Pagerėja regėjimas, kiti biologiniai organizmo parametrai. Tai ko žmogeliui "nenusimesti" metų naštos?
Augimo hormonų įmanoma nusipirkti ir Lietuvos vaistinėse, todėl profesorius labai prašo skaitytojų nesiimti saviveiklos: "Su hormonais, kaip ir su ugnimi, juokauti negalima!"
Centimetrai... turėjo įtakos istorijai
Jeigu žemaūgiai nebūtų engiami ir pašiepiami, pasaulis neturėtų... daugelio genijų. Dalis žemaūgių vis dėlto neužsisklendžia nuo pasaulio, priešingai - deda visas pastangas sublizgėti. Garsiausi pasaulio karvedžiai (deja, ir sadistai) buvo žemaūgiai. Berijos, Stalino, Hitlerio, Napoleono didumas buvo maždaug 160 centimetrų. Leninas - dar žemesnis. Jeigu anais laikais būtų egzistavęs endokrinologijos mokslas, o tuos ponus vaikystėje būtų "paauginę", galbūt jiems nebūtų reikėję savo nevisavertiškumo kompleksų "vaikyti" pajungiant ir kankinat kitus, o istorijos vadovėliai šiandien atrodytų ne taip. Žemaūgiai lietuviai irgi "gražiai" pasižymėjo: ir "kapinių skerdikas" Aleksandras Markinas, ir "žmogėdra" Ignas Montvidas, ir savo šeimą išžudęs Kupreliškio Mindaugas Daunoras.
Teigiamų pavyzdžių nė kiek ne mažiau: nė metro nesiekiantis generolas Tomas Tambas prieš porą šimtmečių talentingai vadovavo Amerikos armijai. Nepakartojami vidutinio ūgio nesiekusio dailininko Mikelandželo darbai. O geriausia būtų prisiminti garsiausius šiandienos lietuvius: žemesni nei vidutinio ūgio - tarp garsiausių pastarojo meto mūsų politikų, vienas talentingai skraido. Beje, pats mažiausias lietuvis - 102 centimetrų žemaitis - aname amžiuje garsėjo savo protu ir įžvalgumu, apylinkėse buvo labai gerbiamas žmogus. Pati žemiausia visų laikų moteris šio šimtmečio pradžioje gyveno Anglijoje - jos ūgis tesiekė 37 centimetrus.
Laiminga pabaiga
Kadangi Lietuva pinigėlio neįgaliesiems skirti gailėjo, tai nors sienas atvėrė. Dalis žemaūgių, mūsuose neradę darbo pagal savo jėgas, išvyko į svečias šalis. Autorei žinoma, kad už užsieniečių ištekėjo trys žemaūgės Lietuvos panelės.
Saulina Vokietijoje susipažino su keturiasdešimtmečiu Emiliu Bastianu. Nors vyriškis yra dar žemesnis už lietuvaitę, jis puikiai susitvarkęs buitį: turi namus, savo ūgiui pritaikytą automobilį, atitinkamų išmatavimų ir namų interjero reikmenys. E. Bastianas dirba programuotoju telekomunikacijų bendrovėje, tenykštė "Sodra" skiria ne tik pašalpas, bet ir už 8 000 markių įtaisė specialią automobilio valdymo įrangą: specialūs vairas, sėdynės, pedalai, kai kurie jungikliai valdomi distanciniu būdu.
Kai Emilis pasipiršo Saulinai, Jovita apgailestavo tik dėl to, jog mylimiausia jos duktė išvažiuos į svetimą šalį. Bet žentas buvęs tiesiog nuostabus. Savo vyru neatsidžiaugia ir Saulina: dėmesingas, dosnus, nuolat ją pradžiugina dovana ar kelione. Vienintelis dalykas, kuris nedavė ramybės motinai - jaunieji svajojo susilaukti vaikų. O medikai gąsdino: juk iš šešių Emilio brolių ir seserų - keturi žemaūgiai.
Tačiau šiandien laiminga pora augina visiškai sveiką ir didelį berniuką Andrių. Saulinos ir Emilio Bastianų sūnui jau pusantrų, ir tėvų bei senelių džiaugsmas beribis. Beje, Vokietija mažiesiems žmonėms yra kur kas svetingesnis kraštas negu mūsų tėvynė. Kol neaugino vaikelio, Saulina turėjo darbą - tvarkydavo įstaigą. Dabar ji gauna motinystės pašalpą - kas mėnesį po 500 DM. O netrukus turėtų tapti pilnateise Vokietijos piliete.
