Mano pirmasis sąlytis su akademine Amerika įvyko 1993 m., man laimėjus IREX (International Research and Exchanges Board) stipendiją. Pasirinkęs Dickinsono kolegiją, kurioje profesoriavo Vytautas Kavolis, priartėjau prie savo didžiosios svajonės – dirbti kartu su žmogumi, kurį jau tada laikiau pačiu iškiliausiu lietuvių teoretiku, dirbančiu civilizacijų teorijos, lyginamųjų civilizacijos studijų ir kultūros teorijos srityse.
Dickinson College – tai viena iš vadinamųjų kolonijinių kolegijų, įkurta 1773 m. ir pavadinta Pensilvanijos valstijos gubernatoriaus Johno Dickinsono vardu. Tame pačiame Carlisle mieste veikia ir Johno Dickinsono vardo teisės mokykla (Dickinson School of Law), bet ji neturi nieko bendra su Dickinsono kolegija. Iš tikrųjų ši prestižinė teisės mokykla yra garsiojo Pensilvanijos universiteto (The Pennsylvania State University) dalis.
Carlisle mieste veikia ir garsi aukštoji karo mokykla – JAV kariuomenės karo kolegija (U.S. Army War College), su kuria man teko visai netikėtai susidurti tada, kada jau vėliau – užbėgu maloniesiems skaitytojams už akių ir iškart pasakau, kad tai įvyko 1999 m. – susipažinau ir susibičiuliavau su aukštu Latvijos karininku Gaidžiu Zeibotu ir jo žmona Dzintra.
Grosadmirolas Gaidis Zeibots, šiandien vadovaujantis visoms Latvijos karo pajėgoms, tais metais tapo pirmuoju Baltijos šalių karininku, patekusiu į šios kolegijos šlovės galeriją. Kadangi jam buvo leista į iškilmes pasikviesti savo bičiulius, į šį garbingą ratą, kartu su būriu latvių išeivių JAV, patekome ir mes su mano žmona Jolanta.
Ilgai nekomentuosiu laimingų – gal net pačių laimingiausių – mano gyvenimo metų, kurie man padovanojo draugystę su genialiu lietuvių sociologu. Vytauto Kavolio dėka aš išmokau rašyti tekstus akademiniams Vakarų žurnalams, iš jo aš gavau pačias svarbiausias teorinės ir akademinės meistrystės pamokas redaguojant, rašant, kritikuojant, diskutuojant, o galiausiai ir susibičiuliaujant arba ramiai išsiskiriant – šitos Vytauto pamokos man buvo tokios svarbios, kad neperdėdamas galiu pasakyti, jog be šio didžio žmogaus nebūtų ir manęs.
1993-1994 mokslo metus praleidau Dickinsone kaip tyrinėtojas – skaitydamas, rašydamas ir padėdamas Vytautui redaguoti tekstus „Metmenims“. Sykiu sužinojau, kad vienam semestrui gavau Fulbrighto dėstymo stipendiją. Laimingas likau Dickinsone 1994 m. rudens semestre iki 1995 m. vasario ir pradėjau dėstyti tris kursus – du vienas pats (tai buvo „Lyginamosios civilizacijų teorijos“ ir „Ideologijos ir utopijos“), o trečią („Istorijos filosofija: Rusijos atvejis“) kartu su savo kolega ir bičiuliu iš Dickinsono Filosofijos katedros, profesoriumi Philipu Grieru.
Gan greitai supratau, kad kaip danguje, taip ir žemėje – visur esama gerų ir prastų studentų, bet jei jau laisvųjų menų kolegijoje susiduri tikrai su inteligentiškais ir aukšto motyvacijos lygio studentais, patiri didelį akademinio darbo komfortą. Didelis dėstymo krūvis tokioje kolegijoje yra tik viena darbo pusė – kita prasideda po paskaitų, kada tenka individualiai dirbti su reikliais ir itin žingeidžiais studentais.
Pradžia nėra lengva – studentai turi savo akademinius vadovus (tutorius), kurie pataria rinktis vieną ar kitą kursą. Užsieniečiui sunku tikėtis, kad kolegos entuziastingai puls patarti savo kuruojamiems studentams pirkti katę maiše.
Štai kodėl su kolegomis JAV verta ir prasminga daug bendrauti – akademiniai priėmimai ir vyno bei sūrio vakarai anaiptol nėra vien pramogos ir poilsis po sunkaus darbo. Priešingai, žmonės iš tikrųjų ten ir susipažįsta bei išsiaiškina vieni kitų interesus bei ekspertizės laukus. Jei neskaitysi viešų paskaitų ir nebendrausi, tavęs niekas dorai nepažinos ir nerekomenduos studentams.
That’s the name of the game – toks jau žaidimas. Bendravimas akademiniame priėmime yra sunkus ir rimtas darbas, todėl naujokui nepatartina pasislėpus mėgautis vynu ir jūros gėrybėmis. Geriau jau nedaug valgyti, nelakstyti į kampus rūkyti ir bendrauti taip, kad tave kolegos išklausinėtų kiek tinkami. Jei nori mėgautis tik maistu, vynu ir lengvu pašnekesiu – kviesk į savo namus keletą kolegų arba vieną ar dvi poras. Visi šitą daro, kai nori atskirti oficialų akademinį priėmimą nuo iš tikrųjų šilto bičiuliško vakarėlio. Beje, būtent tada ir supranti, ar tave mėgsta bei laiko saviškiu.
Iš pradžių buvau laimingas surinkęs savo grupėse septynis ir dvylika studentų (minimumas yra penki – tada kursas gali būti skaitomas). Antrą kartą atsidūręs Dickinsone 1998-1999 mokslo metais rudens semestre vėl savo grupėse surinkau iki dešimties studentų, bet pavasario semestre į mano kursą „Kultūros kritikai“ užsirašė per trisdešimt, ir kolegos mane pasveikino su reta sėkme. „Susikūrei reputaciją studentų tarpe. Tai yra grandininė reakcija, kuri trunka mažiausiai semestrą“ – toks buvo jų paaiškinimas.
Kiekvieną trečiadienį Dickinsone 12 valandą vyksta vadinamoji Bendroji valanda (Common Hour) – salėje kuris nors profesorius paskaito įdomią ir intriguojančią paskaitą arba visi klausosi kviestinio pianisto ar styginių kvarteto koncerto, o po to užkandžiauja. Priešpiečiai kartu studentams ir dėstytojams leidžia pratęsti diskusijas po paskaitų arba aptarti išgirstąjį pranešimą ar koncertą.
Carlisle, PA, yra nedidelis Pensilvanijos miestas, esantis apie pusvalandį automobiliu nuo valstijos sostinės Harrisburgo ir apie porą valandų automobiliu nuo Filadelfijos (apie keturias nuo Niujorko ir apie dvi su puse nuo Vašingtono bei Baltimorės). Studentai visada tikisi ne tik kokybiškų studijų, bet ir intensyvesnio kultūrinio gyvenimo, kuris, atrodytų, nėra lengvai pasiekiamas gyvenant toliau nuo minėtųjų stambių kultūros centrų. O iš tikrųjų šis gyvenimas kolegijoje klesti.
Dickinsone aš supratau, apie kokį universitetą Lietuvoje aš svajoju. Ši nedidelė kolegija (turinti apie 2000 studentų ir 200 dėstytojų) turi nacionalinio masto smuikininko Johno Eakeno trio, kuriame tuo metu grojo dar violončelistė ir pianistė. Jie – vadinamieji kolegijoje reziduojantys menininkai (artists-in-residence), dalyvaujantys paskaitose bei rengiantys koncertus kolegijoje ir už jos ribų. Visi Dickinsono muzikos dėstytojai, kuriuos man teko pažinti, buvo aukštos klasės koncertuojantys pianistai ir puikūs kitų instrumentų atstovai.
Dickinsone nuolat originalo kalba rodomi subtitruoti kontinentinės Europos ir nekomerciniai JAV filmai. Jų atranka itin rimta, kadangi jais tikimasi sustriprinti prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, rusų ir kitų kolegijoje studijuojamų kalbų žinias.
Praleidęs Dickinsone tris semestrus 1993-1995 m. kaip stipendininkas, aš į jį grįžau po trejų akademinių metų kaip klajojantis tyrinėjantis ir 1998-1999 mokslo metus ten praleidau kviestinio profesoriaus teisėmis. Deja, Dickinsone jau nebebuvo mano mokytojo – Vytautas Kavolis mirė Lietuvoje 1996 m. birželio 24 d., iškart po Santaros-Šviesos konferencijos Anykščiuose.
Montevallo universitetas
Montevallo universitetas Alabamoje – tai buvusi Alabamos kolegija, kurioje iki XX amžiaus vidurio studijavo tik merginos. Kaip ir Dickinsonas, Montevallo yra laivųjų menų universitetas, orientuotas ne į specializuotas, o plačias universitetines studijas. Tik Dickinsonas yra privati ir itin brangi kolegija, o Montevallo universitetas yra vadinamasis viešasis ir kiek pigesnis universitetas.
Dickinsono stiprioji pusė – kalbos, humanistika ir muzika, o Montevallo kolegos savojo universiteto privalumais laiko dailės, teatro ir anglų literatūros studijas. Jokiame universitete man nebuvo tekę matyti tiek gerų JAV leidyklų publikuotų rašytojų ir poetų, dėstančių kūrybinį rašymą ir anglų bei amerikiečių literatūrą.
Į šį universitetą patekau 2001-2002 mokslo metais, laimėjęs vardinę buvusio Alabamos valstijos gubernatoriaus ir didelio Montevallo universiteto draugo Paschalio P. Vacca’os vardo stipendiją. Tapau jo vardo kviestiniu laisvųjų menų profesoriumi, gyvenusiu ir dėsčiusiu tame pačiame name. Tai buvo keistokas jausmas – butas, kuriame su žmona gyvenome, buvo šalia mano sekretorės kabineto ir auditorijos, kurioje aš dėsčiau.
Į Alabamą atvykome gyventi žinodami, kad tai sudėtingos ir slegiančios istorijos valstija. Apsilankęs Pilietinių teisių muziejuje Birminghame (didžiausiame Alabamos mieste), suvoki, kad net ir dalis ten užfiksuotos neapykantos ir paniekos žmonėms dėl jų odos spalvos (o juk daug kas lieka neįvardinta ir nepaminėta net ir tokioje vietoje) priverčia susimąstyti apie tai, kaip apskritai juodieji alabamiečiai gali kartu gyventi su palikuonimis tų, kurie ne per seniausiai juos gaudė, korė, žemino ir kitaip naikino jų žmogiškąją esmę.
Negalėjau savo akimis patikėti, bet nuotraukos ir reportažai nemeluoja – XIX a. septintajame dešimtmetyje vakaruškose Alabamos vaikinai smaginosi ir demonstravo savo šaunumą akinamo baltumo sukneles dėvėjusioms gražioms mergaitėms sugaudami ir pakardami po ranka pakliuvusį juodaodį. Prie pakarto kūno juokėsi ir šypsojosi gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantys jauni žmonės.
Vergovės panaikinimas pagimdė protu nesuvokiamą neapykantą kitos rasės žmonėms, kurią šiandien Alabamoje iš visų jėgų mėginama įveikti. Beje, atrodytų, liberalioje Rytų pakrantėje – kad ir Dickinsone – baltieji ir juodieji studentai iki šiol suformuoja savo atskiras grupes ir nesimaišo tarpusavyje, o sunkios ir slogios praeities Alabamoje viskas yra priešingai – studentai stengiasi būti kartu, man ten teko matyti gerokai daugiau mišrių porų nei Pensilvanijoje.
Turbūt kas yra patyręs tikrą neapykantą, tas giliau suvokia joje glūdinčią destrukciją ir labiau siekia apsaugoti sau mielus žmones nuo jos. Stiprūs išgyvenimai ir intensyvūs jausmai žengia koja kojon – ten, kur kažkas stipriai nekenčia vieni kitų, gimsta ir aistringa meilė, ir gili draugystė.
Man vėliau pasirodė, kad Alabamoje viskas apsinuogina – prietarai, atgyvenos, kvailumas, solidarumas, sveikas protas, fanatizmas ir tolerancija. Ten, kur nėra aštrių dilemų ir tikro priešiškumo, klesti vien žodžiai. Žinoma, geriau žodžiai ir nuobodulys, nei kraujas ir neapykanta.
Alabamiečiai patys pasakoja apie Pietų baptistų pamokslininkų kalbas, kuriose paaiškėja, kad didžiausi baltųjų protestantų priešai yra juodaodžiai, komunistai, žydai ir katalikai. Iki šiol pasigirsta kalbų, kad homoseksualūs žmonės užtraukia nelaimes Amerikai. Mano kolega filosofas iš Montevallo universiteto pasakojo man, kad Atlantos olimpinių žaidybių metu keliuose pasirodžius ženklams, kuriuose buvo minimos ne tik mylios, bet ir europietiški kilometrai, kilo baisus sąmyšis ir kai kurie pamokslininkai bei šiaip greitosios kasdienės išminties skleidėjai paskubėjo viską paaiškinti komunistų sąmokslu.
Kažkuo Alabama primena Lietuvą – tai sėslių žmonių valstija. Didžiuojamasi tuo, kad per tris kartas gyvenama tame pačiame name, kruopščiai saugomos šeimos relikvijos ir fotografijų albumai. Daug žmonių nė karto nėra buvę Niujorke ir Čikagoje. Daugybė vyrų namuose laiko ginklus ir yra aistringi medžiotojai. Beje, ne tik baltoji, bet ir juodoji Alabama primena Lietuvą – juodieji alabmiečiai dievina sunkų ir kaloringą maistą (šaltieną, kiaulieną, kiaulės kojas ir panašiai) bei vadina jį sielos maistu.
Istorinė atmintis, o gal net obsesyvus užsifiksavimas ties istorija, dėl kurio 1861-1865 m. Šiaurės ir Pietų pilietinis karas išgyvenamas taip, tarsi jis būtų vykęs prieš metus, apstulbintų tuos, kurie tokį jautrumą sieja tik su europiečiais. Pagarba konfederatams ir gyvas savo šeimos ar giminės istorijos pasakojimas, neužmirštant pakeiksnoti jankių, iki šiol yra mažųjų Alabamos ir Džordžijos (Georgia) miestelių kasdienybė.
Alabamoje galiojo įstatymas (gal jis ir dabar dar tebegalioja), leidžiantis vyrui nušauti savo žmoną, jei jis ją užklumpa savo namuose neištikimybės akimirką. Mišrios poros iki šiol visada vykdavo tuoktis į kaimyninę Floridą, nes Alabamos įstatymai draudė rasiškai mišrias santuokas. Bet gal pakaks apie nemaloniąją Alabamos pusę.
Literatūros vakarai ir poezijos skaitymai prie laužų nustebintų didžiausius Amerikos skeptikus Lietuvoje, nuoširdžiai tikinčius, kad JAV gyvenimo tempai ir socialinis mobilumas tokiem dalykams nepalieka jokių šansų. Visko ten yra daugiau nei pas mus – ir ilgų plaukų, ir džinsų, ir meilės roko muzikai. Universitete užmiršti, kad egzistuoja televizija, kičas ir masinė kultūra. Šitų dalykų tiesiog nebelieka – visi gyvena poezija, muzika, daile, teatru ir profesinio gyvenimo naujienomis.
Montevallo universitete daug atvykėlių iš kitų valstijų – ten dirba žmonės iš Niujorko, Vašingtono valstijos, Kalifornijos. Abu su žmona susibičiuliavome ir su dviem kanadietėm profesorėm, kurios mums pasirodė labai europietiškos ir artimos. O visko kulminacija tapo gėles auginančio ir alų gaminančio matematikos profesoriaus skambinimas gitara – jis grojo tiesiog profesionaliai.
Matematikos profesoriui Michaelui Sterneriui pradėjus groti mano mylimos roko grupės „Genesis“ gitaristo Steve’o Hacketto kompoziciją „Horizons“, aš pajutau, kad esu sugrąžintas į savo intymią dvasinę teritoriją – ir dar mažame akademinime Alabamos miestelyje.
Už šitą aš myliu savo profesiją.
