Rašyti komentarą...
Nuorodą nukopijuota
Sovietinė medicina (nuotr. wikipedia.org)

Už dantų gydytojo kabineto tirtantys žmonės ir naujagimius tik per ligoninės langą galintys pamatyti tėvai, buvo sovietinės medicinos kasdienybė. Tai, kaip ir vienodomis dryžuotomis pižamomis papuošti bei ligoninėse uždaryti pacientai, anuomet nieko nestebino. Tokios buvo taisyklės, sąlygos ir galimybės. Sovietmečiu labai bijota infekcijų, švirkštai ir kiti įrankiai ligoninėse virinti tūkstančius kartų, bet ir tada egzistavo didelė galimybė iš vizito pas ginekologą ar odontologą parsinešti hepatitą B. 

REKLAMA

Specialistai sako, kad technologijos pavesdavo, o medicininių medžiagų, vaistų stigo. Odontologų technika buvo tokia, kad nei pacientas, nei medikas nenorėjo ja naudotis. O ir dantų šepetukai gaminti šluotų fabrike, dantų pasta neatliko savo funkcijų.

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Būta ir kitų bėdų, tokių, kaip vienkartinių pirštinių, švirkštų ir kitų gydymui būtinų reikmenų stygius, o kur dar uždaros ligoninės, kuklus maistas ir gydymas be nuskausminimo. Medicina tikrai nebuvo aukšto lygio, pritaria medicinos profesoriai, savo karjeroje matę šilto ir šalto. Visgi būta ir gerų dalykų: visi galėjo gydytis, medicininė priežiūra buvo nemokama, o, tarkime, bedančių buvo ne ką daugiau nei Vakarų valstybėse. 

Skausmas ir baimė už kabineto durų

Profesorė, odontologė Irena Balčiūnienė sako, kad sovietinė medicina nebuvo itin aukšto lygio, bet buvo ir gerų dalykų. Pacientai, pasak profesorės, odontologų kabinetuose kentėjo, bet visi galėjo susitaisyti dantis. Dabar mažiau pinigų turintys žmonės vaikšto be dantų arba kabineto duris atveria tik tada, kai ima kamuoti nepakeliamas skausmas. 

REKLAMA

„Medicininė-odontologinė pagalba buvo labai blogos kokybės, lyginant su šiomis dienomis. Visgi ji buvo prieinama visiems. Gydytojai dirbo profesionaliai. Su kokiomis ten bebuvo medžiagomis, bet medikai buvo išradingi, sugebėdavo padėti“, – pasakojo odontologijos profesorė, tikindama, kad lyginant sovietinės Lietuvos bedančių statistiką, su tokia pat Vakarų pasaulio statistika, tai lietuvaičiai neatrodė blogiau. 

Ji pasakojo, kad gūdžiais sovietiniais laikais nebuvo nei tinkamų odontologinių instrumentų, nei gerų medžiagų.

„Gydytojai turėjo žinių, bet neturėjo instrumentų. Dabar tokių instrumentų niekas nenaudoja ir jei juos duotume odontologijos studentams, jie nežinotų, ką su jais daryti. Tai buvo grubūs, nepritaikyti gydymui instrumentai. Dantų šaknų kanalų išvis nebuvo įmanoma gydyti.

REKLAMA

Buvo tokios formalininės medžiagos, kurios impregnuodavo negyvą audinį šaknų kanaluose. Bet tos pastos buvo kancerogeninės, dantys nusidažydavo rožine spalva, šaknys pasidarydavo trapios ir tokios, kaip stiklinės. Buvo sunku pašalinti, nes trupėdavo, susidarydavo uždegiminiai židiniai. Mes tiesiog neturėjome kuo gydyti dantų šaknų“, – pasakojo odontologijos profesorė. 

Sovietinė medicina

Sovietinė medicina

Pasak I. Balčiūnienės, pacientai gydyti nenuskausminant, nes tiesiog nebuvo kuo, o ir laiko stigdavo. Vienintelis nuskausminamasis buvo novokoinas, kaip nuskausmintojas vartotas dar nuo 1905 metų. 

REKLAMA

„Teoriškai buvo galima nuskausminti prieš procedūrą, bet praktiškai beveik niekada to nedarydavome. Įsivaizduokite, vien tam, kad medicinos seselė gydytojui paruoštų dozę vaistų reikėjo gero pusvalandžio, reikėdavo išvirinti švirkštus, tada suleisti vaistų, laukti kol pradės veikti. O ir eilė už durų būdavo didžiulė, laiko stigo. Vaistai veikdavo taip pat neefektyviai. Taigi, dantų gydymas iš esmės vyko be jokio nuskausminimo. Buvo tikra tragedija“, – atviravo profesorė. 

Tiesa, pasak I. Balčiūnienės, tais laikais buvo itin gerai tai, jog odontologai vaikus prižiūrėdavo jau mokyklose. Nors gydymas ir ten buvo be nuskausminamųjų, o legendos apie siaubus odontologo kabinete tarp vaikų sklisdavo itin greitai. 

REKLAMA

„Tada vien adatos, kuriomis retais atvejais leisdavo vaistus, buvo didžiulės, prisukamos, dūris skausmingas. Adata tarnaudavo šimtus kartų. Dabar, kai duria, tai pacientas nieko nejaučia, nes net burnos gleivinė yra nuskausminama, o tada nieko tokio nebuvo“, – pasakojo medikė.

Dantų šepetėliai iš šluotų fabriko

Anot profesorės, tais laikais labai rūpintasi profilaktika, bet ir ji buvo daugiau teorinė nei praktinė, nes nebuvo reikalingų preparatų. Net dantų šepetukų ir pastos stigo, kokybiškų visiškai nebuvo. 

„Dantų šepetėliai buvo aštriais šereliais. Dantų šepetėlius gamindavo Kazanės šluotų ir šepečių fabrike. Jei tame pačiame fabrike daromos šluotos ir dantų šepetėliai, tai apie kokią kokybę mes kalbame? Dantų pastų su fluorų visiškai nebuvo, šepetėliai buvo kieti, dantų emalis nusigramdydavo jais trinant. O dantų siūlų, gerų instrumentų dantų akmenims nuimti tikrai nebuvo“, – prisiminė profesorė I. Balčiūnienė. 

REKLAMA

Ji patvirtino, kad žmonės išties labai bijojo eiti pas dantų gydytojus. „Anksčiau žmonės vengė dantų gydytojų iš baimės, o dabar baimės nebėra, bet žmonės nenoriai eina pas medikus, nes brangu. Taigi, abiem atvejais žmonės ateina tik tada, kai skauda“, – sakė ji. 

Sovietinė medicina

Sovietinė medicina

Ji pasakojo apie devynmetį vaiką, kurį prisimena iki šiol. „Vaikui ką tik buvo išdygę dantys ir jau beveik sugriuvę. Berniukas sirgo genetine liga, dantys turėjo mažai emalio. Jie buvo tarsi žaizdoti. Reikėjo išlaikyti tuos dantis, nes per penkerius metus jis būtų netekęs visų dantų. O jei jaunas žmogus netenka dantų, jam formuojasi „paukščio veidas“, žandikaulio anomalijos.

REKLAMA

Tam, kad sustabdyti irimą ir sutvirtinti danties audinį, aš susiradau organinės chemijos profesorių Vitą Daukšą ir paprašiau jo natrio florido. Jis man davė natrio florido miltukų, o aš iš jų darydavau tirpalus ir duodavau tam vaikui skalauti, dėti kompresus, valytis dantis. Dabar gi kiekvienoje pastoje yra natrio chlorido, o tada net tokių pastų nebuvo. Tai štai kokiomis priemonėmis buvo galima išlaikyti dantis ir mes juos išlaikydavome, padarydavome viską, kas įmanoma“, – prisiminė sovietinius laikus profesorė, patikinusi, kad tokių pačių galimybių gyvenantieji mažesniuose miesteliuose – neturėjo. 

REKLAMA

Daugelio priemonių tai laikais arba nebuvo, arba jos buvo tokios nekokybiškos, kad medikai bijojo su jomis dirbti. Tarkime, dantų šaknų netvarkydavo dar ir todėl, kad įrankiai lūždavo šaknyse, buvo neatsparūs.

Gydymo kokybė buvo prasta, reziumavo profesorė, patikinusi, kad medikai net žinodami, kaip padėti pacientui, to padaryti negalėjo, nes nebuvo priemonių. 

Medikai kiekviename kolūkyje

Profesorius, infektologas Alvydas Laiškonis pasakojo, kad sovietiniais laikais medicinos sistema buvo visai kitokia. Tuomet beveik kiekvienas kolūkis turėjo savo ambulatoriją, kurioje dirbo keli medikai, galintys ne tik priimti gimdymus ir prižiūrėti būsimas mamas, bet ir diagnozuoti bei gydyti paprastas, visiems žinomas ligas.

REKLAMA

Kolūkio gyventojams sunegalavus nereikėdavo važiuoti į didžiuosius miestus vien tam, kad pamatytų gydytoją. Kolūkis skirdavo „alytnamį“ ir jame įkurdavo vietos medikus.

Tiesa, medicinos lygis buvo visiškai kitoks, bijota kitų dalykų, o ir gydyti žmonės paprasčiau, nes nebuvo gerų vaistų, priemonių, įrankių, nors medikų išmonės ir netrūko. 

„Eilių buvo mažiau, nes pacientai sunegalavę neturėjo gauti „siuntimo“ pas specialistą. Galėjo teisiai žingsniuoti pas ginekologą ar urologą, aplenkdami apylinkių gydytojus, kurie dabar, matyt, būtų šeimos gydytojo atitikmuo“, – pasakojo profesorius A. Laiškonis. 

REKLAMA

Jis prisiminė, kad tyrimai buvo daromi tik patys paprasčiausi, o septinto dešimtmečio viduryje atsiradus galimybei daryti echoskopus, tai buvo didelė naujiena ir pagalba medikams. 

„Tyrimų galėjome daryti tikrai labai mažai. Tiesa, teigiama buvo tai, kad medikai akylai rinko ir ruošė anamnezę [iš paciento surenkamą ligos istoriją]. Ką žmogus papasakodavo buvo itin svarbu, hipotezės buvo paremiamos kukliais tyrimais. Tai buvo svarbi gydymo dalis. Dabar to beveik nebeliko, nes atėjus pas šeimos gydytoją jis mažai ko klausia paciento. Dabar medikai turi nedaug laiko, mažai kalba su pacientais, bet siunčia tyrimams“, – profesorius pasakojo apie darbo subtilybes sovietmečiu. 

REKLAMA

Geriausi specialistai tuomet dirbo respublikinėse ligoninėse, kur buvo atliekamos ir sudėtingiausios operacijos. Medikai, pasak profesoriaus, buvo verčiami tobulintis. Į tai žiūrėta labai rimtai, trims ar keturiems mėnesiams jie buvo išsiunčiami į sąjunginius medicinos centrus, kur vykdavo ne tik konferencijos, bet ir realus darbas su pacientais. 

„Ten gaudavo ir naujausias žinias, tai, ką sovietiniai medikai sužinodavo iš užsienio kolegų. Ryšių, nors ir ne itin daug, būta jau tuomet, informacija taip pat dalintasi“, – pasako A. Laiškonis. 

REKLAMA

Tos pačios ligos, bet kita tvarka

Tuomet žmonės kentėjo nuo plaučių ligų, tuberkuliozės, gripo.

„Buvo daug širdies kraujagyslių ligų, kaip ir dabar. Labai daug skrandžio ir žarnyno ligų. Buvo taip vadinamoji dispanserizacija, kai kokia nors rimtesne liga sergantis žmogus buvo nuolat stebimas, turėjo dažnai pasirodyti savo apylinkės gydytojui. Egzistavo dispanserio kabinetai ir į tai žiūrėta labai rimtai“, – pasakojo profesorius. 

Anot profesoriaus, legendos apie sovietines ligonines ir griežtą režimą ten, nėra laužtos iš piršto. Tarkime, infekcinė ligoninė buvo kaip mini kalėjimas, nes pacientų ten nebuvo galima lankyti, jie negalėjo iš ten išeiti. 

Sovietinė medicina

Sovietinė medicina

„Visi žmonės bijojo patekti į infekcinę ligoninę, nes nebuvo jokio lankymo, viskas buvo griežtai izoliuota. Visose ligoninėse buvo privaloma pižama, savais rūbais pacientai vilkėti negalėjo. Ligoninių finansavimas taip pat priklausė nuo to, kiek vyriausiasis gydytojas sugebėdavo „išsimušti“ papildomų pinigų. Jei gydytojas pramušdavo pinigus, tarkime, kaip būdavo Kauno klinikose, tai būdavo daugiau ir pinigų, ir patalynė buvo geresnė.

Patalynė ir pižamos buvo „nurašomos“ kartą per tris ar penkis metus. Greta ligoninių būdavo skalbyklos. Tai kokia buvo patalynė, priklausė nuo ligoninės ir jos personalo apsukrumo. Maitinimas taip pat priklausė nuo personalo. Tarkime, Kauno infekcinė ligoninė buvo maža, mes turėjo savo virtuvę ir maistas buvo skanus. Jis tiektas šviežias, tikrai nebuvo blogiau, nei dabar“, – pasakojo profesorius, pripažinęs, kad virtuvės darbuotojai maisto išsinešdavo, o ligoninės patalynė buvo „nurašoma“ personalo naudai, kurie naują patalynę pasiimdavo mainais į atneštą seną naminę. 

Po vizito pas gydytoją – kraujo infekcija

A. Laiškonis pasakojo, kad sovietmečiu labai bijota infekcijų, būtent todėl pas gimdyves nebuvo įleidžiami artimieji. Visur akylai žiūrėta, kad tik nepasitaikytų kokių bacilų. 

„Jei pasitaikydavo kokia hospitalinė infekcija, tai beveik reikdavo uždaryti visą ligoninę, dezinfekuoti. Dabar gi ligoninėse yra hospitalinių infekcijų skyriai, kurie seka šiuos dalykus. O vėliau paaiškėjo, kad, tarkime, kūdikiams tam tikros bakterijos reikalingos, jie negali būti sterilioje aplinkoje. Pasikeitė požiūris į daugelį dalykų. Dabar ir infekcinėje ligoninėje gulinčius pacientus galima lankyti.

Kai 1993 metais grįžau iš Prancūzijos ir pasakiau, kad jau galime leisti lankyti ligonius infekcinėje ligoninėje, tai man sakė, kad Kaunas bus apimtas epidemijos ir visi išmirs. O aš nuvykęs į Prancūziją pamačiau, kad ten niekas neuždaro infekcinių ligonių į ligoninę, kaip į kalėjimą. Tam, kad mums taip leistų daryti, aš privalėjau pasirašyti raštą. Jei būtų kas nutikę, būčiau netekęs darbo“, – pasakojo profesorius. 

Sovietinė medicina

Sovietinė medicina

Tuomet buvo itin lengva pasigauti krauju plintančias infekcijas, tokias, kaip hepatitas B. Šia infekcija buvo galima užsikrėsti pas odontologą, ginekologą ar šeimos gydytoją. Dabar štai beveik nėra geltos, nes yra skiepai ir vienkartiniai įrankiai. O tada reikėdavo suktis, virinti švirkštus, plauti vystyklus gimdymo skyriuje, su karšta laidyne lyginti. Viskas tam, kad išvengti baisių infekcijų. 

„Medicinos supratimas buvo kitoks. Lygis buvo žemesnis, o kaip atgavome nepriklausomybę ir išvažiavome į užsienį, ten pamatėme tiek naujo. Naujos aparatūros, vaistų. Vakaruose medicinos lygis buvo aukštesnis. Tiesa, Sovietų Sąjungoje Baltijos šalių ir didžiųjų sovietinių miestų medicinos lygis skyrėsi nuo visos sąjungos. Buvo daug geresnis“, – pasakojo profesorius A. Laiškonis

O Ok 2020-02-02 18:22:11
Tais laikais už nieką mokėti nereikėjo, o dabar pas dantista eiti prabanga
Atsakyti
-4
O O 2020-02-02 18:21:11
dabar siaubas, kai sužinai kiek reiks susimokėti...
Atsakyti
-1
T Teisėjas 2020-02-02 18:53:02
Kad ir dabar ligoninės nesiskiria nuo sovietinių. Tais laikas dauguma pijokaudavo, vogdavo kas ką sugebėdavo. Dabar niekas taip nebegeria, bet vogti vagia kaip priklauso. Plauna milijonus, statosi vilas, o kaltų ir baudžiamų nėra. Tinkamai valdant valstybę ir neplaunant milijonų, pinigų netrūktų ten, kur jų reikia. Nuo nepriklausomybės atkūrimo valstybės valdymo struktūra buvo ir tebėra: plauk pinigus, papurkinėk teisėsaugą ir nesibaimink. Ir už ką mes tokius renkam? Iš vis neverta eiti balsuoti. Bent taip mes visi kartu prisidėtume prie pilietiško protesto, gal tik tada bus atsižvelgiama į visuomenę. Nes kaip plaunami milijonai taip plaunami, o baudžiamų nėra
Atsakyti
-1
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI