Komentarai ir analizė

Sekmadienį vakare įsijungiau televizorių. Pataikiau ant LRT kanalo. Baisybė galvų, visos kalba. Norėjau šokti toliau, bet kažkaip akimirką užsilaikiau. Paskiau kermošius įtraukė. Ne iš karto supratau kas vyksta. Atrodė, lyg reportažas iš zoologijos sodo. Tarnautoja vedžioja interesantus aplink aptvarą. Rodo faunos pavyzdžius. Žirafa. Pingvinas. Kalakutas. Skraidanti lapė... Žvėrelių daug, aptvarėlis nedidelis, susigrūdę. Gūžiasi vienas už kito. Protarpiais apsidairo ištiesę kaklus.

Naiviai maniau, kad per tuos dešimt sparčios emigracijos metų į svečią šalį išvykusiųjų savimonė išaugo iš vaikiškų puskelnių, ir emigrantai tapo rimtesni, ėmė domėtis šalies, kurioje gyvena, įstatymais ir atsakingiau tvarkyti reikalus. Klydau. Tokių, kurie padarę pažeidimus dangstosi kalbos nemokėjimu ir nesusigaudymu, tuntai. Ir nebūtinai tai žmonės, kurie atvažiavo vakar. Visai neseniai buvau paprašyta pavertėjauti.

Arba kaip konservatoriai Seime vėją sėjo, o audrą tautą gavo. Pirmoje Lietuviškos krizės anatomijos dalyje jau esu rašęs, kaip krizės išvakarėse valstybės biudžeto išlaidos išaugo beveik vienu milijardu litų. Tai lėmė Seimo sprendimas nuo 2008 metų padidinti valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį nuo 442 litų iki 490 litų.

Klystate jei manote, kad kalbėsiu apie atlyginimus, pašalpas ar kitus dalykus, kurie daugumos gyventojų nuomone dėl savo mikroskopinių dydžių neabejotinai trumpina Lietuvos gyventojų trukmę.

Diskutuojant apie naujosios Visagino atominės elektrinės (VAE) statybas neretai pasigirsta nuogąstavimų dėl būsimosios jėgainės kaštų, kurie esą prislėgs Lietuvos gyventojų pečius. Mūsų įsitikinimu, visavertė diskusija gali vykti tik tada, kai jos dalyviai bei stebėtojai vadovaujasi ne prielaidomis ir būgštavimais, bet išsamia ir patikima informacija. Todėl siūlome šiek tiek plačiau aptarti VAE statybų kainą ir lėšų šaltinius.

Kiekvienoje priešpriešoje, pavyzdžiui, ankstesnėje dalyje aprašytoje Kauno Žaliakalnio rinkiminėje apygardoje be pagrindinių antipodų kaip taisyklė atsiranda ir švelnesnėmis spalvomis tapytinų kandidatų, savaip papildančių vieną ar kitą pusę. E. Juknevičienės – A. Patacko atveju tokia laikyčiau poetę Dalią Teišerskytę, išsaugojusią tą retai besutinkamą gebėjimą sakyti švelnius ir mielus žodžius visuotinio riejimosi kakofonijoje. Ir eilės jos puikios.

Musulmonų pasaulis degina JAV vėliavas kaip mes Naujųjų metų naktį deginame šaltąsias ugneles ir per gimtadienius linkime jubiliatui „Ilgiausių metų“. Skirtumas tik tas, kad čia „šventei“ naudojamas benzinas, o padegus JAV vėliavą minia sutartinai skanduoja „Alah ahbar“ (Dievas yra didis). Amerikos vėliavos deginamos visur, pradedant Šiaurės Afrika, Maldyvais ir baigiant pietryčių Azija bei Australija.

Prieš kelis dešimtmečius susikibę rankomis Baltijos kelyje dar dorai negalvojome apie savo valdžią. Tuomet  mąstėme, kad nereikia svetimos. Pernelyg  nesismulkinome. Prišaukėme Rusijai  didžiausią XX am. geopolitinę nelaimę ir su svetima valdžia susitvarkėme.Viena bėda baigėsi. Demokratiniai valstybės valdymo principai – jokia naujiena. Teisinės valstybės pagrindų lietuvių taip pat nereikėjo mokyti.

Per 11-ąsias 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro aktų metinės kilo neramumai, kurie išplito 11 šalių – tiek jų suskaičiavo JAV senatorė Dianne Feinstein. Tai Egiptas, Jemenas, Tunisas, Marokas, Sudanas, Iranas, Irakas, Izraelis, Palestina, Libija ir pati Amerika. 11 valstybių – tarpinis rezultatas. Laukiame žinių iš Pakistano, Indonezijos, Malaizijos ir kitų musulmoniškų šalių. Prasikalto nekaltas filmas Pradžia buvo Kaire, kur šių metų rugsėjo 11 d. minia šturmavo JAV ambasadą.

Politinėje Lietuvos erdvėje tarp menamos „kairės – dešinės“, kuri akivaizdžiai sukasi ratu pati aplink savo ašį, jokių priešpriešų ar įtampų seniai nėra. Tiek ankstesnysis 2K projektas, tiek dabartiniai Seimo gyventojai jokia realia pozicija – opozicija, turinčia bent jau teoriškai įtvirtinti demokratiją, netapo, o gal net nesistengė.

Pirmiausia atsiprašau visų dailiosios lyties atstovių, tų nepakartojamų būtybių, drąskančių mums, vyrams, širdis ir be kurių šis pasaulis atrodytų nykus ir tuščias. Te jūsų nesuklaidina pavadinimas. Tai ne apie jus.

Pakvipo rinkimais ir emigrantų klausimas vėl panūdo politikams. Jaudinanti tema, reikia savireklamai išnaudoti, reikia parodyti, kad emigrantai irgi rūpi. Reikia ką nors ir jiems pažadėti. Lietuvoje likusieji pigesnės šilumos ar didesnio atlyginimo viliones praryja nekramtę. Emigrantų tuo nesužavėsi, tad Lietuvos politikai iš kailio neriasi ieškodami jauko emigrantams.

Banalu, bet mokėjimas laiku „nusiplauti“ išlieka viena pagrindinių mūsų politinių gyvenimo vertybių. To gyvi įrodymai vaikšto tarp mūsų ir kalba per televizorių. Užsispyrimo kaina Šiomis dienoms Konstitucinis Teismas (KT) ir vėl nuliūdino per apkaltą nušalintą prezidentą Rolandą Paksą. Atkaklus kartojimas, kad nepakeitus Konstitucijos, jam nebus galima balotiruotis ir prisiekti, dalies teisės korifėjų yra ginamas, kaip pagrindinio šalies įstatymo raidės ir dvasios visumos šventa sargyba.

Paskutinę rugpjūčio dieną pasimirė Romos katalikų bažnyčios kardinolas Carlo Maria Martini.  Už kelių dienų paskutinį kvapą išleido Sun Myung Moonas, Susivienijimo bažnyčios steigėjas bei vadovas. Šie veikėjai priklausė religinėms organizacijoms, kurių dydis, įtaka ir autoritetas labai skiriasi. Vieno ir kito mirtis pagyvino kalbas apie tų organizacijų ateitį.

Rugsėjo pirmąją į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas susirinko apie 370 tūkstančių Lietuvos vaikų. Paskui juos į mokyklas keliauja ir mokinio krepšelis. Jis pagal Lietuvos biudžeto įstatymą 2012 metais yra 3310 litų. Turbūt galvojate, kad kiekvienas Lietuvos vaikas į mokyklą atsineša būtent tokią sumą? Deja, yra visai kitaip.

Parašęs straipsnį apie labiausiai sistemines iš sisteminių partijų, imuosi rašyti ir apie tas, kurias apibendrinant tiktų vadinti antisisteminėmis. Nuoširdžiai gaila, tačiau be šito „anti“ jokio kito jungiančio apibendrinimo nesugalvoju.

Tikriausiai prisimenate vaikystėje skaitytą Lymano Franko Baumo pasaką „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ („The Wonderful Wizard of Oz“) apie našlaitę Dorotę ir tris jos draugus – liūtą, geležinį medkirtį ir kaliausę. Ši pasaka žinoma ir pavadinimu „Smaragdinio miesto burtininkas“. Beveik neabejoju, kad ją jau prisiminėte. Bent jau kino juostą arba multiplikacinį filmą apie šiuos veikėjus tikrai esate matę.

Žiniasklaidoje pasirodęs Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politinis glamūras –„žmonių istorijos“ – pasakoja apie asmeninį šių politikų žavesį. Tai skirta mulkiams. Mulkiai reikalingi Mulkiais vadinu ne norėdamas įžeisti. Šią žmonių kategoriją laikau netgi labai naudinga ir atliekančia savo natūralią ekologinę misiją visuomenėje. Jie neretai yra tikras ekonomikos variklis ir svarbus pragyvenimo šaltinis kitiems.

Už mėnesio Suomijos televizijos žiūrovai galės pamatyti režisieriaus Erkko Lyytineno filmą apie Carlą Gustafą Emilį Mannerheimą. Suomijos maršalą vaidina Savalas Otieno, juodaodis Kenijos aktorius. Mannerheimas kaip Che Guevara Beveik visa juosta nufilmuota Afrikoje, išskyrus kelias Žiemos karo scenas, kurioms prireikė suomiško sniego.

Kai išdidžiausia iš lietuviškų partijų drioksteli Dievui į langus iš stambaus kalibro armotos – nepastebėti neįmanoma. Kalbu apie naujausią konservatorių kūrinį – žurnalą skambiu pavadinimu „Žmonių istorijos“, kuriame jie rašo išimtinai apie save. Na, dabar žinosime, kas jų nuomone Lietuvoje yra žmonės. Pasirodo, vienas žmogus yra kremas „Ingrida“, kitas... ai, tegu reklamuojasi patys.

Kartą sutikau gatvėje vieną iš ankstesnių laikų pažįstamą politiką, pakalbėjom apie ateinančius rinkimus. Jis norėjo sužinoti, už ką balsuosiu. Pasakiau, kad neturiu supratimo. Ir tada išgirdau, kad iš emigrantų reikėtų atimti balsavimo teisę, nes jie savo noru atsisakė Lietuvos, ir šalies gyvenimu nesidomi.

Kažkas iš mano draugų vieną kartą paklausė: kada tu nustosi stebėtis? Tiesą sakant, kuriam laikui buvau nustojęs... Bet atsitik tu man taip, kad atostogaudamas nugirdau „Žinių radijuje“ vykusį pašnekesį su LR Žemės ūkio ministru Kazimieras Starkevičiumi ir po jo jau neapleido noras jį pakomentuoti. Iš pirmo žvilgsnio puikus pokalbis apie šių metų grūdų derlių Lietuvoje ir jo perspektyvas nežadėjo nieko intriguojančio, bet vis tik intriga atsirado pokalbiui persiritus į antrą pusę.

Išeiviai reikalauja dvigubos pilietybės įteisinimo. Ją įteisinti reikalauja ne šiaip sau, o kaip įmanoma skubiau. Priešingu atveju nutrūks emociniai ryšių likučiai, siejantys emigrantus su Lietuva. Su Tėvyne. Su Tauta. Visa tai įtvirtino Vilniuje rugpjūčio pradžioje posėdžiavęs Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimas, priėmęs atitinkamą rezoliuciją. Juk dvigubos pilietybės klausimas beviltiškai įstrigęs nuo 2006 metų lapkričio 13 dienos dėl Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo.

Kalbant apie Seimo nuveiktus ar tebeveikiamus darbus nejučia norisi sakyti „jau geriau nieko nebūtų darę“. Tačiau tai – emocija, o rimtumas nūnai suvokiamas kaip jausmų nebuvimas ir vadovavimasis vien šaltu protu. Užtat ir turime tokią štai šaltą realybę, kuriai taip trūksta šilumos ir širdies. O dar baisiau, kad ko gero trūksta ir proto.

„Išvažiavau iš namų. Šalta, vaiski naktis, išvažinėtas rogių kelias. Darniai risnoja sotūs vietiniai arkliukai. Leidžiamės į ledu sukaustytos upės slėnį, kylame į kalną ir privažiuojame nedidelę stotį.

Pirmąjį 2012 metų pusmetį pasaulio ekonomika nuvylė, todėl rinkų dalyviai į ateities perspektyvas šiuo metu žvelgia atsargiai, o dažnai ir pakankamai pesimistiškai. „Danske" banko ekonomistai visiems regionams sumažino ekonomikos augimo prognozes ir sutinka, kad situacija didžiosiose pasaulio ekonomikose kurį laiką bus pakankamai vangi. Vis dėlto manome, kad per ateinančius ketvirčius ekonomikos būklė turėtų stabilizuotis, o metams besibaigiant galima sulaukti optimistiškesnio scenarijaus.

Turim du sluoksnius – per dvidešimt metų skubiai susformavusią turčių ir tokiu pat skubumu nuskurdintų vargšų. Turim dvigubus standartus – vieni turtus ir galią turintiems, kiti – ujamiems ir niekinamiems. Turim dvigubą dozę kvailo pasipūtimo ir susireikšminimo, ypač tarp tų, kurie iš mėšlo į aukštumas per trumpą laiką iškopė.

Yra du variantai, ką uolūs krikščionys pamanys, perskaitę pavadinimą. Pirmuoju atveju pagalvos, kad šiame tekste bus tyčiojamasi iš Bažnyčios, o antruoju, jog Bažnyčia bus aukštinama. Deja, nei viena, nei kita, mielieji. Nors nesu praktikuojantis katalikas, Dievui dėkoju kiekvieną dieną. Už bet ką – gyvenimo laimės pojūtį ar nedideles dovanėles, nukrentančias iš dangaus.

Vokietijoje pasigirdo kalbų, kad dėl didesnių įgaliojimų perdavimų Briuseliui reikėtų referendumu atsiklausti šalies piliečių. Reikia referendumo Pasak žurnalo „Der Spiegel“, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kursas anksčiau ar vėliau atsirems į šalies Konstitucijos nubrėžtas ribas, todėl neišvengiamai teks rengti referendumą dėl Vokietijos santykio su Europos Sąjunga (ES). Merkel teigia, kad Vokietijai reikia „daugiau Europos“, kanclerė įpiršo Europai fiskalinio stabilumo paktą, ji padarė ...

Pasaulio finansų krizė Lietuvą pasiekė 2008 metų viduryje ir tapo didžiausiu politinių spekuliacijų objektu po 2008 metų Seimo rinkimų, dėl ko Lietuvos BVP 2009 ir 2010 metais praktiškai smuko daugiausiai. Lietuvos BVP 2009 m. krito beveik 16 proc., šiek tiek daugiau smuko Latvijos ekonomika. Nors Lietuvos rodikliai tuo laikotarpiu buvo žymiai geresni nei Latvijos ir Estijos.

Kol analitikai laužo galvas, kas čia bus su Europa, Amerika ir visu pasauliu, kol ieško naujų regionų investuoti, investicinių fondų valdytojai mielai dalijasi patirtimi saugiai išvesti kapitalą pro finansinės bei paskolų krizės rifus ir nepaskandinti laivo. Šiandien strategija „Pirk ir laikyk“ nėra pati geriausia. Ji tinka, kai rinka ramiai kyla ir jai niekas negresia. Kai akcijų kainos blogų naujienų paveiktos bet kurią akimirką gali staigiai nukristi, tokia strategija nepasiteisina.

Dabar, kai jau baigėsi sportinės Londono olimpiados aistros, galima suskaičiuoti ne tik medalius, bet ir finansinius renginio rezultatus. Juk dažną didesnį tarptautinį kultūros ar sporto renginį, kurį finansuoja valdžia, lydi organizatorių įtikinėjimai, kad „tai bus naudinga ne tik miestui, bet ir visai šaliai, ir visiems ekonomikos sektoriams“. Kiek kainavo surengti olimpiadą, tiksliai pasakyti bus sunku. Numatoma 2,4 mlrd. svarų žaidynių kaina jau 2007 metais pasiekė 9,3 milijardus.

Gal mūsų likimus lemiančios žvaigždės kaltos, gal į niūrųjį metą brendanti gamta taip sutvarkė, tačiau seniai pastebėta, kad rugpjūtis – tai ne tik persilaužimo Visatoje metas, bet ir didžiųjų kataklizmų, karų, pavojingų sąmokslų, tragedijų periodas. Kaip aiškina žinynai, lotyniškas šio mėnesio pavadinimas buvo suteiktas Romos imperatoriaus Augusto garbei. Jis įsakė rugpjūčiui duoti tiek dienų, kiek liepai davė Antikos užkariautojas Julius Cezaris, mirus Egipto karalienei Cleopatrai VII-ajai.

Tai ką, mielieji, lietuviško solidarumo rugiagėlė aplink plaukikės Rūtos Meilutytės olimpinį aukso medalį pražydo pačiais nuostabiausiais žiedais – apkalbomis, nešvarių apatinių skalbimu viešai, primityviu pavydu ir godumu. Ačiū už tai ir R. Meilutytės tėveliui (su visa šeimyna), ir pirmajam jos treneriui Giedriui Martinioniui. Taip pat padėkokime už tai ir abiejų stovyklų palaikymo komandoms.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė ne taip seniai viešai pareiškė dieną naktį nesugebanti užmigti, nes nesupranta, kodėl lietuviai bėga iš tėvynės, kodėl emigruoja į kitas šalis? Kasryt dėkoja atsikėlę Rožiniai akiniai, pro kuriuos parlamento vadovė mato Lietuvą, regis, temdo ir protą. Mat I. Degutienei neaišku, kodėl dėl duonos kąsnio žmonės priversti palikti namus. Sočiam juk reikia būti vien patriotizmu ir meile valdžiai, todėl ir gyventi reikia tik Lietuvoje.

Trys mėnesiai nuo NKVD tradicijomis įvykdyto šturmo Garliavoje. Trys mėnesiai, kai nei visuomenė, nei artimiausi giminės nieko nežino apie kojomis į priekį iš gimtųjų namų išneštą mergaitę.

JAV Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos ministerija atliko tyrimą ir nustatė: iš 100 žmonių, sulaukusių 65-erių metų amžiaus, 1 buvo turtingas, 4 gyveno pasiturimai, 5 vis dar buvo priversti dirbti, kad išgyventų, 54 išlaikė jų šeimos ar valstybė, o 36 jau buvo mirę. Šis tyrimas atliktas  vienoje turtingiausių pasaulio šalių iki pastarojo meto krizės.

Lietuviai iš olimpinio Londono parvežė ne vien medalių, bet ir teismo nuosprendžių. Vienas pilietis buvo nubaustas pinigine bauda už tai, kad neva skleidė beždžioniškus garsus ir rankomis rodė nacistinius gestus. Tai palaikyta rasistiniu išpuoliu. Didžiosios Britanijos žiniasklaida išspausdino ir kito nacistiškai saliutuojančio lietuvio nuotraukas. Esą jis taip elgėsi juodaodžių olimpiados tvarkdarių akivaizdoje – taigi juos kiršino. Piliečio tapatybe susidomėjo Lietuvos teisėsauga.

Turbūt visi atsimena prezidentės D. Grybauskaitės liepos 12 d. spaudos konferenciją, kur  žurnalistei „prispaudus“ ją dėl pagrobtos mergaitės grąžinimo motinai, ji „sublizgėjo“ neslepiama arogancija: „Visada elgiuosi, kaip manau, kad taip reikia daryti, esant tam tikrai informacijai, kurią galiu gauti tuo metu.

Na ir šliužai. Tikrų tikriausi. Taip pagalvojau, sužinojęs, kad olimpinį auksą iškovojusios plaukikės Rūtos Meilutytės pirmajam treneriui Giedriui Martinioniui dėl biurokratinių kliūčių gali būti neskirtas nė sudilęs litas iš žadėtų 200 tūkstančių. Prisipažinsiu, Rūtos akyse nesu matęs. Apie G. Martinionį šią vasarą apskritai išgirdau pirmą kartą. Kai ši mergina iškovojusi auksą ašarojo ant nugalėtojų pakylos skambant Lietuvos himnui, visa mūsų šeima braukė iš laimės ašaras.

Nemažai daliai jaunimo artėjanti Žolinės šventė, ciniškai kalbant, tai proga parūkyti žolės. Kažkam ji asocijuojasi su senais pagoniškais papročiaiso kitiems katalikiškos šalies aborigenams tai mergelės Marijos ėmėimo dangun diena.Kiek darniai ši, gana vėlai į kalendorių įkelta, šventė sugulė į klutūrinę dirvą? Kuri prasmė kurią realiai nustelbia? Be abejo, didžiajai daliai mūsų krašto gyventojų Žolinės šventė neturi kažin kokios prasmės.

Prieš kurį laiką gavau laišką iš policijos. Kvietė atvykti. Pasirodo – dėl šmeižto. Tą laišką beskaitant tirtėjo iš baimės kojos ir rankos. Pagalvojau, ką dabar padariau. Ką apšmeižiau? Kodėl kažkas įsižeidė? Tokie klausimai sukosi galvoje. Juk visuomet stengdavausi išklausyti, kaip sakoma, abi puses, kad ir raukydamasis, bet vykdydamas žurnalisto pareigą ir pašaukimą, visuomet užgniauždavau ambicijas. Ypač kritikuojant dabartinę Vyriausybę ir jos darbelius.

Per dešimt dienų Kinijoje sukoręs kelis tūkstančius kilometrų ir tik du kartus matęs ant stalo ryžių, gali įtarti, kad visa tai, ką anksčiau žinojai apie Kiniją, nelabai atitinka tikrovę. Bet ar kelionėje pasemti tiesioginiai įspūdžiai nekuria naujų iliuzijų? Juolab, kad kelione maloniai pasirūpino Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) valdžia. Kulinarija ar istorija? Dalijantis įspūdžiais apie Kiniją sunku būti originaliam.

Rinkimų salvės griaudi ir ima vis labiau spengti ausyse. Seimo pirmininkė Irena Degutienė šaukia miestui ir pasauliui, kad negalima balsuoti už Darbo partiją, nes Lietuva bus parduota Rusijai. Tema girdėta, ir nesigilinkime į tai, ar teisingas šis pavojaus varpo skambaliojimas įprastu taktu. Juolab kad ir savivaldoje, ir nacionaliniu mastu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kuriems atstovauja I.Degutienė, su Viktoro Uspaskicho partija yra ne kartą surėmę ar bandę suremti pečius.

Kai apie galimai artėjančias problemas ekonomikoje prabyla mūsų politikai, tai dar toli gražu ne priežastis nerimauti. Per 22 metus mes jau pripratome, kad šios problemos yra nuolatinės ir besikartojančios. Netgi drįsčiau teigti, kad kuo mažiau bandoma reguliuoti ūkį ir finansus „iš viršaus“, tuo sėkmingiau piliečiai ir verslas savaime susitvarko su sunkumais. Daug blogiau, kuomet apie galimą apokalipsę kalba toks žmogus kaip N. Roubini.

Paatvirausiu: Taip užsinorėjau kažko pozityvaus – kaip ledų karštą dieną, gal net dar labiau. Ir išties – štai ateina nauja krizė, senajai taip ir neišėjus, štai siautėja antstoliai, remiami ginkluotų pareigūnų, štai Lietuvos rinktinė pralaimi krepšinį Rusijai... Užeina sutemos... O juk taip reikia šviesos! Tuomet ir griebiau jautį už ragų – sakau, susirasiu labiausiai nemėgstamą Lietuvos žmogų ir padarysiu jam ką nors gero, pavyzdžiui, padovanosiu dovanų.

Nors Seimas paskutinėmis pavasario sesijos dienomis nutarė atidėti pensijų kaupimo įstatymų paketo svarstymą rudens sesijai, tačiau žiniasklaidoje sukeltos pasipiktinimo šiais įstatymais bangos nerimsta dar ir dabar. Kaip dažnai būna, kritika neapsiribojo naujųjų įstatymų analize, bet išvirto į bendrą nepasitenkinimą Seimu ir Seimo nariais. Peržvelgęs kelis smarkesnių Seimo kritikų straipsnius pensijų kaupimo tema radau nemažai nepamatuoto pykčio, taip pat tiesiog klaidingų teiginių.

Greičiausiai esate pastebėję, kad mažose mažų miestelių parduotuvėse ta pati prekė kainuoja brangiau nei tarkime miestų prekybos tinkluose? Tuo gali įsitikinti mažų miestelių gyventojai ar dabar gausiai į kaimus ir prie ežerų poilsiauti išvykę didesnių miestų gyventojai. Štai mano tėvų pirktas 175 g 82% riebumo sviesto pakelis vienintelėje mūsų gyvenvietės parduotuvėje kainavo 4,10 Lt, o štai Vilniuje už lygiai tokį patį sviestą mokame 3,80 Lt. Ir tokia pat padėtis su absoliučia dauguma prekių.

Fantastika, kad mūsų olimpiečiai negrįš be medalio. Pagarba jiems. Bėda tik tai, kad tų medalių galėjo būti daugiau, jei šalies rinktinė būtų buvusi sudaryta iš kitų sportininkų. Tarkime, iš kai kurių mūsų Seimo narių. Susikovė ir nepralaimėjo Parlamentaras Petras Gražulis olimpiadoje puikiai galėtų atstovauti Lietuvai kad ir bokso ar imtynių varžybose. Kad išmano šias kovines sporto šakas, jis puikiai įrodė per gėjų paradą sostinėje, kai galinėjosi su policijos pareigūnais.