Seimo pirmininkė Irena Degutienė ne taip seniai viešai pareiškė dieną naktį nesugebanti užmigti, nes nesupranta, kodėl lietuviai bėga iš tėvynės, kodėl emigruoja į kitas šalis?
Kasryt dėkoja atsikėlę
Rožiniai akiniai, pro kuriuos parlamento vadovė mato Lietuvą, regis, temdo ir protą. Mat I. Degutienei neaišku, kodėl dėl duonos kąsnio žmonės priversti palikti namus. Sočiam juk reikia būti vien patriotizmu ir meile valdžiai, todėl ir gyventi reikia tik Lietuvoje.
Sėdint Seime ir kuriant kvailus įstatymus, o paskui juos kelis kartus taisant, gyvenimas žvelgiant pro parlamento langą atrodo kitoks: visi gražiai apsirengę, visi atrodo sotūs, laimingi ir kasryt atsikėlę jaučiantys padėką valdančiai partijai.
Pinigai – visų, vadinasi, ir mano
Seimo pirmininkei ir jos kolegoms nereikia gyventi už vieną mažiausių minimalių mėnesio algų Europos Sąjungoje, kaip tai dar sugeba bene pusė Lietuvos dirbančių žmonių.
Parlamentarams taip pat nereikia sukti galvos, iš kur gauti pinigų iki kito atlyginimo, už ką rengti ir ruošti vaikus mokyklai, iš ko sumokėti už sporto būrelį, už ką praleisti padorias atostogas.
Kaip parodė praktika, Seimo nariai tūkstančius litų laisvai galėdavo pasiimti iš parlamento kasos ir nebuvo būtina juos atiduoti. Na, nebent kasinininkė būtų išdrįstų priminti apie skolą.
Nė vienas parlamentaras už tokią veiklą nebuvo nubaustas, valdiškų pinigų skolinimasis, t. y. grobstymas, Lietuvoje nėra nusikaltimas. Paėmiau, atidaviau... Juk valdiški pinigai – visų mūsų pinigai, tik reikia rasti duris, už kurių jie guli, ir raktą, kad galėtum tas duris atsirakinti.
Kiekvieno seimūno burna pilna valdiškos duonos. Tad ko stebėtis I. Degutienės žodžiais, kodėl išvykstantys dirbti į užsienį lietuviai nori to paties? Vien žaidimų tautai nebeužtenka.
Laikas ir pasidžiaugti
Ką gali Lietuva pasiūlyti dorai dirbančiam piliečiui? Mokamą mediciną, mokamą mokslą jo vaikams, vieną brangiausią Europoje būsto šildymą, kasmėnesinį kainų kėlimą, žmogaus teisių nesilaikymą, oligarchų nebaudžiamumą ir tarnavimą jiems.
Tuo pačiu žmogui leidžiama „pasisotinti“ žiūrint į vis augančias valdžios privilegijas, aroganciją ir didėjančią atskirtį tarp turtingųjų ir žemiausios klasės. Vidutinė klasė jau beveik išnykusi. Vienas kitas mauras gal dar likęs.
Vadinamoji pirmoji emigracijos banga bėgo nuo rusų okupantų, o dabartinė jaunoji karta iš tėvynės priversta trauktis dėl aukštai sėdinčio, protą apie gerėjantį gyvenimą jau kelis dešimtmečius knisančio politikos elito okupacijos.
Gyvenimas tikrai „gerėja“, kai užeini į parduotuvę ir pamatai maisto produktų kainas, kai užsuki į degalinę, kai gauni sąskaitą už šildymą, kai tau sumokamas minimalus atlyginimas.
Džiauktis turime kuo. Išmokime būti laimingi, juk esame svarbūs NATO partneriai, Europos Sąjunga mums duoda maišą pinigų ir kartu griežtai reguliuoja mūsų gyvenimą. Įvairių švenčių proga pasisotinkime skambiomis politikų kalbomis, kaip toli pažengėme demokratijos keliu.
Jei nebūtų demokratijos, niekas neleistų vykti į kitas šalis ieškoti geresnio gyvenimo. Ačiū ir už tai. Manau, kad ateityje vis daugiau „dėkingų“ lietuvių nuspręs dirbti svetimiems, o ne saviems ponams.
