Trys mėnesiai nuo NKVD tradicijomis įvykdyto šturmo Garliavoje. Trys mėnesiai, kai nei visuomenė, nei artimiausi giminės nieko nežino apie kojomis į priekį iš gimtųjų namų išneštą mergaitę. Ir visą tą laiką pasakojama, kad „prievartos nebuvo“. Kur gi ne – juk „vsio zakonno“...
Tuo tarpu propagandinė mašina sukasi visu pajėgumu, pradedant kryptinga informacija žiniasklaidos oficiozuose ir tęsiant dar kryptingesniais komentarais po neįtinkančių autorių straipsniais, kai tokie pasirodo labiau nepriklausomoje internetinėje erdvėje. Vienas iš dažniau tokiu būdu kartojamų melų yra šis: „O kas pasikeitė? Mergaitė ir anksčiau buvo izoliuota (ir t.t.)“. O juk pasikeitė esminis dalykas – prieš tris mėnesius visi žinojo, kur ji yra ir kokiom sąlygom gyvena, jau nekalbant, kad ji buvo tuose pačiuose namuose, kuriuose augo. Tuo tarpu kas šiandien gali pasakyti, kur ji yra ir kas su ja daroma?
Kryptingo melo mašina čia nesustoja. Bene pagrindinė jos dūzgimo srovė yra nukreipta ne į pabusti besirengiančios Lietuvos idėją, kuri ir yra didžiausias pavojus dabartiniams valdžiažmogiams, o į tą idėją nešančius asmenis. Kuo toks asmuo pavojingesnis, tuo daugiau srutų ant jo pilama. Čia pravartu prisiminti taiklų posakį, kad „Didūs žmonės kalba apie idėjas, vidutiniai – apie reikalus, o menkystos – apkalba kitus žmones“. Štai šituo keleliu mus stengiasi nuvesti valdžiažmogių samdiniai – profesionalai, turintys užduotį sumažinti mus visus iki visiškų menkystų lygio. Ar matėte – regėjote bent vieną ko nors vertą straipsnį ar nors komentarą, kuriame būtų išanalizuota ir pagrįsta kuo yra bloga idėja siekti Tiesos? O gal pastanga apsaugoti vaiką nuo prievartos yra kažkaip niekinga? Noras gyventi šalyje, kurioje teismai ir įstatymai yra visiems vienodi? Pagaliau ir pagarba tautinėms vertybėms laikoma vertybe, o ne trukdymu labai įtartino plauko tolerancijai? Galiu įtarti, kad tokių straipsnių kažin ar apskritai būta. Užtat kiek purvo išlieta ir tebeliejama ant Neringos Venckienės, ant Dariaus Kuolio – juos dergė taip gudriai, kad net pavyko supriešinti... Griauti lengviau, nei statyti. Ir visą laiką naudojami tie patys menkystoms būdingi triukai – lendama į asmeninį gyvenimą, naudojami aiškią neigiamą atspalvį turintys apibūdinimai („sorošistas, iššvaistė, pasišildė“ arba „patvoriniai, žmogžudžio sesuo“ – žodžiu, nesibodima nieko).
Taip elgiantis menkiau susipažinusių ar nelinkusių patiems gilintis į situaciją žmonių protai yra tiesiogine žodžio prasme apkrečiami klaikiu nepasitikėjimo virusu, taip atimant jiems norą dalyvauti politinėje kovoje. Paprastai šnekant, žmonėms faktiškai atimama rinkimų teisė apie tai net neužsimenant, mat pradingsta pats noras. „O ko aš ten eisiu? Vis tiek nuo mano balso niekas nepasikeis. Ar tie, ar anie – visi jie sukčiai...“ Girdėta? Paprastai dar profilaktiškai pakartojami užkeikimai „lovys, braunasi“ ir panašiai, o tada jau esantys prie to „lovio“ gali ir toliau ten kriuksėti nė nebesibraudami. Juk priešų pulkai buvo išformuoti dar prieš jiems išsirikiavus. Stabilumas išsaugotas.
Šiandieninėje Lietuvoje stabilumas reiškia valstybės ir tautos praradimą. Tai nei daug, nei mažai – tai viskas. Ir jei gegužės 17- ąją mums dar neatsivėrė akys, jei ši kraštutinė savivalė mums dar nevirto paskutiniu lašu, perpildžiusiu išties begalinės lietuviškos kantrybės taurę, jei ir tai netapo kritine riba – tai kas tada ja gali tapti? Negi taip smagu būti amžinai skolingu ir lygiai taip pat amžinai išnaudojamu bei „durninamu“ vergu?
Ir jei tikrai taip – ar ne metas paklausti dėl ko išties verta gyventi, jei nesvarbu tampa Tiesa ir Laisvė?
