Bausmė – žodis, kuris kelia baimę ne tik vaikams. Dažnai patys prisimename, kaip teko paragauti diržo ar pastovėti kampe, o gal buvome uždaryti už nepaklusnumą į tamsų sandėliuką, kur labai bijojome raganos... Vieni tėvai teigia, kad bausmė – normali sudėtinė auklėjimo dalis, juk “patys buvome baudžiami, ir nieko...” Kitiems, priešingai, norisi, kad vaikai nepatirtų to, ką patys išgyveno ir dabar prisimena jausdami ne pačius maloniausius jausmus. Taigi kur būtų teisingas požiūris?

Faktas yra toks, kad visi vaikai iš prigimties bando peržengti jiems nustatytas ribas. Nepaklusti jiems reiškia išbandyti kažką naujo, pažiūrėti, koks tas aplinkui supantis pasaulis ir kokie iš tiesų yra tėvai, kaip jie reaguos į savavališką elgesį. Reikėtų suprasti, kad vaikai nėra velniukai, tik ir tykantys progos ką nors iškrėsti: jie tiesiog domisi ir tyrinėja aplinką. Skiriasi tik tai, ką mes jiems leidžiame, ką reikėtų leisti ir kaip reaguoti, kai vaikai elgiasi ne taip, kaip mums norėtųsi ar kaip manome esant reikalinga.

Laikotarpis, kai karaliauja vaikai

Kodėl vieni vaikai yra paklusnesni, su kitais susikalbėti sunkiau? Žinoma, pirmiausia – įgimtos temperamento savybės: cholerikui visada sudėtingiau valdyti savo emocijas, nei, tarkim, flegmatikui. Be to, suvokimas, ko reikia klausyti, formuojasi pakankamai anksti, tarp 6 ir 20 mėnesių amžiaus, ir šiuo laikotarpiu parodytos tėvų reakcijos giliai įsirėžia į vaiko sąmonę bei pasąmonę. Tada kūdikis pradeda viską liesti, mėtyti, vėliau - kalbėti, vaikščioti... Tai laikas, kai įsitvirtina asmenybė. Žinoma, negalima visko drausti, nes kūdikiui gyvybiškai būtina pažinti aplinkinį pasaulį, viską išbandyti ir išragauti. Iš kitos pusės – yra dalykų, kurių negalime leisti, pavyzdžiui, liesti karšto virdulio ar lipti ant stalo, nes vaikas susižeis, arba bėgti į gatvę. Tėvai į veiksmus, kurie jiems atrodo netinkami, reaguoja įvairiai: vieni muša per rankas, kiti sako: “Negalima”, treti laikosi nuostatos, kad vaikas turi pats viską išbandyti ir patirti, kas tai yra, todėl nieko nesako.

REKLAMA

Šiomis dienomis daugėja tėvų, kurie nebežino, kaip reikėtų bausti vaikus. Įdomu tai, kad ir žodis “drausmė” bei “drausminti” atrodo labai panašus į “bausti”, nors iš tiesų tai visai kas kita. Per amžius, esant tam tikroms gyvenimo sąlygoms klostėsi gana griežtas požiūris į vaikų drausminimą: natūralu, kad, auginant dešimtį vaikų (juk anksčiau šeimos buvo gerokai gausesnės, nei dabar) ir sunkiai dirbant, vaikams nebuvo paliekama jokių teisių, tik aklas paklusimas tėvams. XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje požiūris stipriai keitėsi, ir nuo tada tapo “draudžiama drausti”. Todėl reikšmingai sušvelnėjo tėvų ir vaikų santykiai, teisės ir pareigos principus pakeitė meilė. Vaikai ėmė karaliauti, o tėvai – ieškoti specialistų pagalbos, norėdami sužinoti, kaip vaikus “suvaldyti”...

Aiškios taisyklės

Kaip kad dažniausiai būna, geriausia laikytis aukso vidurio. Pernelyg griežtai bendraujant su vaikais jie gali tapti baugštūs, užsidarę, griežti ir reiklūs sau bei kitiems. Arba, priešingai, sulaukę paauglystės, kai pagal raidos dėsnius vyksta natūralus atsiskyrimas nuo tėvų, gali pradėti stipriai maištauti, bėgti iš namų, įsitraukti į per daug ankstyvus seksualinius santykius.

Iš kitos pusės, jei nenubrėžtos jokios aiškios ribos – galiausiai tampa sunku tėvams, nes reikia taikstytis su įvairiais vaiko kaprizais, užgaidomis, šeimoje lyg apsikeičiama vaidmenimis: sąlygas diktuoja nebe tėvai, o vaikas. Beje, ne taip lengva ir vaikams: dar psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas pastebėjo, kad, jeigu vaikas jaučia kaltę, tačiau nėra baudžiamas “iš išorės”, jis ima bausti pats save, ir tai gali pasireikšti anoreksija, savęs žalojimu, rizikingu elgesiu (ieškoma pavojų, pavyzdžiui, mergina viena naktį vaikšto rajonuose, kur gali ją užpulti, vaikinas dideliu greičiu važinėja mašina ar motociklu ir panašiai), depresija...

Taigi pirmiausia svarbu patiems tėvams nuspręsti, kas jų šeimoje leidžiama, kas – griežtai draudžiama, o kas gali būti leidžiama kartais ar esant tam tikroms aplinkybėms. Svarbu, kad tai būtų aiškiai, nedviprasmiškai parodyta ir vaikams. Sekite savo neverbalinius signalus: jei sakote, kad bėgti į gatvę pavojinga, o patys tuo metu šypsotės – vaikui tikrai kils noras tą išbandyti. Jei sakote: “Galbūt šįvakar galėtum grįžti namo iki 12”, tai skamba gerokai švelniau, nei: “Prašau grįžti iki 12”, taigi pagalvokite, ko jūs iš tiesų norite, prašote ir kaip tą galėtumėte aiškiai parodyti.

REKLAMA

Visada laikykitės savo žodžio

Tam, kad vaikai laikytųsi jūsų taisyklių – jūs irgi turite laikytis savo žodžio. Jei pasakėte: “Galėsi eiti į kiną tik tada, kai susitvarkysi kambarį” – taip ir padarykite: neišleiskite į kiną anksčiau nei pamatę, kad kambarys sutvarkytas. Nėra nieko blogiau, kaip neįvykdyti pažadai: jei nuolat nedarote to, ką žadate, nesitikėkite, kad vaikai jūsų klausys. Beje, ši taisyklė padės jums išmokti nesisvaidyti tuščiais ar nepamatuotais grasinimais – juk viską reikės įgyvendinti, kaip jums tas bebūtų neparanku įkarščiui atvėsus... Jei žadėjote eiti į kiną kartu, kai kambarys bus sutvarkytas – gali būti, kad be kino teks apsieiti ir jums.

Paskatinimų atėmimas

Bet kokio amžiaus vaikams labai efektyviai veikia paskatinimų atėmimas. Patiems mažiausiems didžiausia bausmė yra tėvų dėmesys, taigi jei jie neklauso net ir tada, kai pakartojate savo taisyklę (pavyzdžiui: “Nemėtyk maisto”) ir paaiškinate, kas bus (“Jei ir toliau mėtysi – eisi nuo stalo ir pasėdėsi ant kėdutės”), tiesiog kelioms minutėms pasodinkite ramioje, neįdomioje vietoje, kur nebūtų žaislų ar kitokių užsiėmimų. Sėdėti reikėtų tiek minučių, kiek vaikas turi metų (pavyzdžiui, keturmetis sėdi 4 minutes), o jei per tą laiką neaprimsta – pridedama viena minutė. Tuo metu su vaiku nežaidžiama, nerodomas dėmesys, tačiau jūs nebūtinai turite išeiti į kitą kambarį ar kur nors toli pasitraukti – galite likti šalia.

Vyresniems vaikams galima apriboti jų mėgstamų užsiėmimų laiką, pavyzdžiui, televizoriaus žiūrėjimą, žaidimą kompiuteriu, išėjimą susitikti su draugais ir panašiai, tačiau nereikėtų riboti to, kas susiję su saviraiška ar gyvybiškai būtina (sportas, piešimas, maistas...).

Beje, vyresniems kaip 5 metų vaikams labai veiksmingos bausmės, susijusios su fizine veikla, kaip antai kilimų siurbimas, sniego valymas, gėlių ravėjimas... Tai todėl, kad bausmės prasmė yra palengvinti vaikui kaltės jausmą: jis žino, kad blogai pasielgė ir pats nori būti nubaustas. Fizinio darbo metu vaikas tiesiog fiziškai “nusikrato” kaltės jausmo.

REKLAMA

Tėvų kaltės jausmas

Tėvai (ypač mamos) dažnai klausia: “Ar aš jo netraumuosiu bausdama (-s)?”, “Ar aš būsiu gera mama?” Šie klausimai kyla todėl, kad šiuo metu vis daugiau galima paskaityti psichologijos knygų bei straipsnių, vis daugiau tėvų domisi auklėjimu “iš esmės”, o ne tik tuo, kas perduodama iš kartos į kartą.

Be to, bausmės ir drausmė dažnai esti susiję su vaikų pykčiu: natūralu, kad, neleidus ko nors daryti, vaikas reaguoja nusivildamas ir pykdamas. Tėvams kartais sunku atlaikyti tokį pyktį, ima atrodyti, kad vaikas jų nemyli (ypač jei vaikas dar tą ir pasako). Tačiau tai daugiau susiję su pačių tėvų gebėjimu toleruoti stiprius ir ypač neigiamą atspalvį turinčius jausmus, o ne su tikromis drausminimo pasekmėmis. Normaliai vaiko raidai iš tiesų reikia, kad būtų tam tikri apribojimai. Įsivaizduokite: jeigu vaikas viską turės, ko tik nori, jam bus atnešti žaislai ir kamuoliukai, jis neturės poreikio šliaužti ar ropoti, kad pasiektų tą ryškų cypsintį kamuolį.

Ką reikėtų daryti, jei vaiko pyktis stipriai išmuša iš vėžių, todėl negalite jam ko nors drausti ar apriboti? Pirmiausia prisiminkite, kad pyktis – toks pat “normalus” jausmas, kaip ir visi kiti. Visi mes turime teisę pykti, ir dargi geriau, jei pyktį parodome, o ne užgniaužiame ir nuryjame. Žinoma, svarbu, kaip pyktį tinkamai parodyti, tačiau vaikai dar to tik mokosi, ir jų emocijų išraiška dažnai gali būti labai audringa. Jei vaikas nori muštis ar spardytis – galite atsitraukti, kad nepasiektų, tačiau nepabėkite, būkite šalia. Pasistenkite išlikti ramūs ir prieinami vaikui, kad, kai jis aprims, galėtumėte jį paimti ant rankų ar bent atsisėsti šalia ir paguosti. Jei jaučiate, kad jums per sunku, patys imate pykti ar labai sutrinkate – nueikite į kitą kambarį, išgerkite vandens, suskaičiuokite iki 10 ir grįžkite tada, kai būsite ramesni. Vaikai labai dažnai po pykčio priepuolio jaučiasi labai išsekę ir nori prisiglausti, taigi nepraleiskite progos vėl atkurti jūsų ryšį (jis, beje, nebuvo visai nutrūkęs, tik gal taip atrodė tuo metu).

REKLAMA

Jei pastebite, kad jums labai sunku išbūti, kai kitas žmogus toks piktas ir labai emocingas – galbūt jums reikėtų pagalvoti apie psichoterapeuto pagalbą. Gali būti, kad kažkada gyvenime teko susidurti su dideliu pykčiu, kurio jums buvo per daug ir kurio nesugebėjote “suvirškinti”, dėl to dabar atsiranda jausmas, kad neatlaikote.

Kodėl reikia vengti mušti vaikus?

Kalbėjome apie kraštutinumą, kai tėvai per daug švelnūs ir negali nustatyti griežtų taisyklių vaikams, tačiau pernelyg didelis griežtumas, daugybė apribojimų ir fizinės bausmės taip pat nėra išeitis.

Pirmiausia, mušantis suaugusysis parodo, kad jaučiasi bejėgis prieš vaiką, negeba jo “suvaldyti”, nežino, kaip reikėtų kalbėti su vaiku, kad šis jo klausytų. Tai galima prilyginti situacijai, kai du suaugę kalbasi, ir vienas iš jų į žodžius reaguoja kumščiais – juk tai nelabai normalu, tiesa?

Antra, mušant vaiką parodoma, kad tam tikrais atvejais mušti galima, tai gali būti būdas išspręsti konfliktą, todėl panašiai vaikas gali pradėti elgtis ir pats, nežinodamas, kokie galėtų būti kiti sprendimai.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų