Televizijos laidų vedėja, papuošalų kūrėja, edukologė Laura Imbrasienė sako, jog nėra sveikuolė „fanatikė“, tačiau pastaruoju metu sąmoningai ir pamažu žengia sveikuoliškumo keliu.
Suprato, kad turi sustoti ir keistis
Moteris pasakoja: „Prieš septynis metus buvau baisiai save apleidusi. Vis lėkime... Dalyvavau šokių projekte, turėjau kitų darbų, o dar ir mažą vaiką auginau... „Užsisukau“ tiek, jog pamiršau pasirūpinti savimi. Daug rūkiau, litrais gėriau kavą, mažokai valgiau, o kur dar fizinis krūvis po penkias valandas per dieną... Buvau beprotiškai sulysusi, o man vis atrodė, jog viskas yra puiku ir gerai, mano geležinis organizmas turi neišeikvojamų resursų. Deja, visi mes kažkada nosimi krentame į realybę ir suvokiame gyvenimo trapumą. Tik vieni atsimerkia ir tai pamato savo akimis, o kitiems, tokiems kaip aš, reikia pagalbininko, padedančio atsimerkti. Man prireikė medikų. Net mamos susirūpinimo negirdėjau, jaučiausi visiškai teisi ir kontroliuojanti savo gyvenimą... Bet visgi pagaliau atėjo tas laikas. Tai buvo ta vieta gyvenime, kai supratau, jog turiu sustoti. Tada mečiau rūkyti, o kadangi rūkymas dažnai „draugauja“ su kava ir alkoholiu, atsisakiau ir pastarųjų. Suvokiau, kad tik staigiai keisdama kažką, ne rytoj, net ne šiandien, o vakar, galėsiu padėti sau pati. Sąžiningai kiekvieną rytą pradėjau vaikščioti į sporto klubą, kartais į baseiną, pirtį, labai kontroliavau dienos mitybą“.
Tad visai neseniai Lauros gyvenimas buvo sąmoningai kiek sulėtintas. „Labai naudinga gyvenime apsidairius ir supratus save, atsikratyti visokiausių bereikalingų gyvenimo šiukšlių, balasto, išsigryninti mintis ir atverti širdį. Tada ir atsiranda mielas, nei lašo nevarginantis darbas, ramūs, atviri ir optimistiškai nusiteikę žmonės, kurie, būdami šalia, leidžia semtis patirties, gerumo bei šviesiomis spalvomis piešti ateitį“, – sako sveikos gyvensenos keliu žengianti moteris. Tokia miela širdžiai veikla atsirado visai ne seniai, vos prieš naujus metus – laida „Padėkime augti“ pasikvietė į savo kolektyvą. „Taip jau viskas gyvenime dėliojasi, jog toliau nei per žingsnį nuo vaikų negaliu nutolti. Jau penktą vasarą leisiu kartu su vaikais moksleivių poilsio stovykloje „Ignalina“. Vaikai – ypatingi gyvenimo pakeleiviai, su kuriais man gera keliauti per gyvenimą, atrasti, suprasti, padėti, būti“, -– dalijasi Laura savo patirtimi.
„Taip pat džiaugiuosi, jog turiu galimybę užsiimti savo mėgstama veikla – juvelyrika. Meniniai dalykai man labai patinka, leidžia atpalaiduoti galvą nuo visokiausių sunkių minčių, o dar ir leidžia nudžiuginti tas moteris, kurios su manimi susiduria šiam gyvenime. Jaučiu pasitenkinimą matydama šypsenas ir laimingas akis“.
Nuo asfalto – į gamtą
Laura itin vertina pasibuvimus gamtoje: „Užaugau kaip „asfalto vaikas“ (taip mane vyras vadindavo) - nepažinojau nei medžių, nei paukščių... Tačiau mano sūnus jau daug žino, toks pakankamai laukinis, nuo trijų mėnesių pradėjo keliones su palapinėmis. Mano vyras – tikras gamtos žmogus, todėl visa šeima daugiausia laiko praleidžia gryname ore. Tai sakydama, turiu galvoje ne mieste, o ten, kur oras iš tiesų grynas ir jokio streso. Turime sodybą, kurioje aplink plyti gražiausios pievos, miškeliai, žvėriukai atbėga į kiemą, šalia didžiulis ežeras. Pradedu anksti maudytis – balandžio gale arba gegužės pradžioj. Rytais prasibėgu krosiuką, o tada pūkšteliu į ežerą – jis toks besikandžiojantis būna pavasarį. Mano sūnus prisijungia prie manęs, nes jam įdomu, kaip man tai pavyksta, kai vanduo dar ledinis“.
„Mūsų šeima nėra ta sėslioji, mes pakankamai aktyviai leidžiame laisvalaikį. Visi trys važinėjamės dviračiais, mėgstame tinklinį, o žiemą su didžiausiu malonumu slidinėjame. Bet man vis atrodo, kad dar kažko trūksta.“,– sako Laura.
Svarbu, ką valgome
„Visuomet mėgdavau pavalgyti, buvau valgi mergaitė. Kurį laiką, kai dirbau modelių agentūroje, vis girdėdavau pastabų, jog man reikia numesti svorio. Tai paskui lydi metų metus – vis galvoji, jog tau reikia dar ir dar sulieknėti, atrodyti taip, ne kitaip... Tai įauga į kraują. Tiesa, tai ir virsta psichologiniais sunkumais – atrodo, lyg ir svorį minimalų turi, o sau vis atrodai didesnė, stambesnė nei esi iš tikrųjų. Niekam per daug nereikia aiškinti, ką tai reiškia“, – pasakoja moteris.
Mitybos įpročius šeimoje Laura apibūdina taip: „Laikui bėgant viskas susidėlioja tvarkingai į savo vietas ir galvoje, todėl net nekyla klausimų ar reikia laikytis sveikos mitybos principų. Vos atsikėlusi ryte išgeriu stiklinę šilto vandens, taip pabudindama organizmą. Prie to pratinu ir savo sūnų, bandau jam pamažu išugdyti sveikos gyvensenos įpročius. Visuomet pusryčiauju, stengiuosi rinktis maistingus patiekalus – avižinę košę, varškę, džiovintus vaisius...“.
Valgyti Lauros šeima pagal galimybes stengiasi namuose gaminamą maistą todėl, kad jiems svarbu ką valgo, iš ko pagamintas maistas. Maistui naudoja natūralius produktus ir prieskonius, nevartoja jokių maisto priedų. Lauros vyras yra medžiotojas ir žvejys, tad namuose parduotuvėje pirktos mėsos ir žuvies niekuomet nebūna. Taip pat savo sodyboje Laura augina įvairias daržoves, prieskonius, gamina pienių medų, kuris padeda peršalus, renka uogas, vaistažoles, o žiemai visas gėrybes dažniausiai šaldo arba konservuoja. Jeigu ir perka daržoves, tai stengiasi jų įsigyti iš patikimų žmonių, auginančių jas Lietuvoje.
Pokyčiai
Laura Imbrasienė dalijasi patirtimi, jog dar visai neseniai, švenčių metu kitiems sunku buvo suprasti alkoholio nevartojimo priežastis. Juk taip – nei iš šio, nei iš to, niekas jo neatsisako. „Reakcija būna tokia, tarsi praradau savo gyvenimą. Raminu juos – nieko tokio, viskas gerai, aš likau tokia pati, galiu lygiai taip pat juoktis ir linksmintis. Tačiau įvyko esminis lūžis – pasikeitė mąstymas, supratau dar ir tai, kad galiu padėti, patarti ir paskatinti imtis gyvenimo pokyčių ir kitus, šalia esančius ar man ranką ištiesusius. Juk nuo mūsų pačių priklauso, kokiame kūne gyvens mūsų siela.“
Paklausta apie autoritetus ar pavyzdžius, Laura sako daug išmokusi iš savo mamos. „Dažniausiai pirmieji žmonės, kurie mums padeda gyvenime, yra tėvai, tie žmonės, į kuriuos mes lygiuojamės, iš kurių mokomės arba stengiamės nedaryti taip, kaip jie. Kad ir koks būtų pavyzdys, geras ar blogas, jis yra pavyzdys. Ir tik mes patys nusprendžiame, ką mes susirinksime – pliusus ar minusus. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad turiu tokią stiprią ir optimizmu apdovanotą mamą, kuri daug jėgų atidavė mums su seserim. Visą gyvenimą ji buvo teisinga ir sąžininga, visą laiką visų gailėdavo, bet pamiršdavo save. Mama daug skaito, viskuo domisi, vis nepamiršdama įtraukti į naujoves ir manęs, skatina domėtis savęs pažinimu, sveikatinimu, sveikos gyvensenos puoselėjimu ir pritaikymu šeimoje, mano pašto dėžutė lūžta nuo visokiausių straipsnių apie ugdymą, sportą, sveikatą, vaistinius augalus, mitybą, kosmetologijos bei medicinos naujienas, atsiunčiamų bene kiekvieną dieną. Kompiuteryje net turiu atskirą aplanką pavadinimu „mamos patarimai“, - šypsosi.
Pasirinkimas gyventi sveikai – užkrečiamas gerasis virusas
Kalbėdamos apie šalia esančius bičiulius Lauros rate, išsiaiškiname, jog nėra itin daug žmonių, besidominčių sveika gyvensena. „Yra draugų, kurie nekreipia dėmesio į mitybą ilgą laiką, pajutę kūno siunčiamus pavojaus signalus susirūpina ir susiima kuriam laikui. Šiek tiek apsitvarko ir vėl grįžta į senas vėžes... Dažnai būnu ta, kuri pamoralizuoja. Bet yra ir draugų, kurie domisi, paklausia, mes kartu diskutuojame, sužinome ką nors naujo vieni iš kitų. Tikiu, jog tas ratas, kuriems gera ir įdomu, gausės ir bus šalia. Na, o kam neįdomu, tie ir toliau gadins savo sveikatą...“.
„Labai džiaugiuosi matydama, kaip mano pasirinkimas gyventi nors truputėlį sveikiau, turi gero viruso galių. Vis dažniau išgirstu kaip viena ar kita draugė, ar bičiulis ima sportuoti, nebevartoja alkoholio ar meta tą nikotinu pritvinkusį reikalą toliau nuo savęs. Gal ir neblogai būtų jei sveikas gyvenimo būdas taptų madingas, juk tai būtų visiems geriau, naudingiau ir sveikiau“, - svarsto.
Laura mano, kad pasikeitimai visuomet būna lengvesni, jei tave lydi bendraminčiai ir palaikantys žmonės. „Begalinis noras kartu keistis su visa šeima manyje gyvas jau seniai. Tada nuslysti nuo teisingai pasirinkto kelio sunkiau, vienas kitą palaikantys ir suprantantys visuomet gali sudrausminti. O pokyčiams tapus kasdienybe, nebeįsivaizduoji, kaip gali gyventi kitaip. Labai džiaugiuosi, kad po šiokios tokios pertraukos vėl pradėjau sportuoti, įtraukdama ir savo šeimą. Nusprendėme visi kartu lankyti sporto klubą – didelis žingsnis į priekį sveikesnės šeimos link“.
Straipsnis parengtas vykdant 2013-ųjų – Sveikatingumo metų sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“.
