Tomas Petryla
Peržengus gruodžio slenkstį, gamtoje prasideda tamsiausias metas. Saulutė tik retsykiais švysteli pažeme – nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai. „Senovėje šis mėnuo vadintas siekiu. Gal todėl, kad metai siekia pabaigą ar saulė tekėdama jau greitai pasieks kraštinę padėtį horizonte. Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo periodu prasideda liturginiai – bažnytinių švenčių – metai“, – pasakojo etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius Libertas Klimka.
Draudžiami darbai
Profesorius įsitikinęs, kad prosenoviški tautos papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. „Kitados žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę, tarsi žalčių karalius Žilvinas žvejo dukrą Eglę savo rūmuose jūros dugne. Tad reikia apeigomis sukurti Visatą iš naujo. Ir laikas vėl pradės tekėti, vėl grįš saulutė ir suvešės augmenija. Tradicinėse gruodžio lietuvių šventėse išliko nemažai senųjų tikėjimų. Tai rodo ir švenčių pobūdis: jos neskubios, trunkančios keletą dienų, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės. Žiemos šventėse būdavo bendraujama su protėvių vėlėmis, siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių“, – pasakojo profesorius.
Advento laikotarpiu draudžiama atlikti kai kuriuos darbus. „Negalima verpti, malti girnomis. Matyt, taip vengiama sutrikdyti natūralų gamtos ciklą, saulės grįžimą. Tikėta, kad per adventą negalima kirsti medžių nei malkoms, nei statybai: tokių malkų liepsna su baisiausiu trenksmu išlėks pro kaminą, o suręstą iš tuo metu kirstų sienojų namą lankančios dvasios vaitos ir brazdinsis naktimis. Šiame paprotyje dvelkteli senoviškais tikėjimais apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas“, – aiškino etnologas. L.Klimka pasakojo, kad advento vakarais kaimo žmonės rinkdavosi draugėn, dirbdavo neskubius, nesunkius darbus: plunksnas plėšydavo, taisydavo pakinktus. „Tuo laiku ypač pritinka tinklus megzti: bus „laimūs“, nes sudaryti iš kryžiukų. Su pasilinksminimais baigta, netgi sakoma: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko.“ Tačiau dzūkų jaunimas, susirinkęs vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Šioms dainoms būdingi priedainiai su žodžiais „leliumai“, „aleliuma loda“, „leliumoj“, „aleliuma rūta“. Iš jų pačios archajiškiausios, menančios dar gal ir gentinės medžiotojų bendruomenės gyvenimą akmens amžiuje, yra apie devyniaragį elnią. Tose dainose žymūs totemizmo – religijos pirmapradžio – atšvaitai (elnias – pramotė, globojanti medžiotojų gentį); mito apie pasaulio sukūrimą nuotrupos (ant elnio ragų kalviai nukala „aukso kupką“ – saulę); senojo Mėnulio kalendoriaus reliktai (devynios elnio ragų šakos – savaitės trukmė skaičiuojant laiką pagal mėnulio fazes). Vakarų Lietuvoje buvo žinomas advento paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį, kuriame uždegama žvakė. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. Kai dega visos keturios, tai ir didžioji žiemos šventė! Taip sukuriama nepakartojama jos laukimo nuotaika“, – pasakojo profesorius L.Klimka.
Suvalgyti sūrią bandelę
Gruodžio pradžioje dažnai pasninga, dirvą jau kausto gruodas, naktys tampa kiek šviesesnės. Todėl gruodžio 4-ąją tarsi lydi priežodis: „Šv. Barbora naktį pravaro.“ Tradiciniame kalendoriuje ši diena skirta avelių ir ožkų globai. Šv. Barbora – jų patronė. Todėl moterims nevalia ką nors daryti su avies vilna: austi skarų, užtiesalų, megzti pirštinių ar megztinių. Tvirtai tikėta, kad jei bus nepaisoma šių draudimų, kalėdinio kirpimo vilnos bus nedaug, o ir ta pati bus prasta – susivėlusi, šiurkšti.
Šv. Barbora dažnai vaizduojama ir kryžiuose. „Ji saugo nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. Šv. Barbora užjaučia ir meilės išsiilgusias: merginos gali pamatyti likimo skirtąjį, jei tos dienos vakare suvalgys sūrią bandelę. Būsimasis per sapną tikrai atneš vandens kaušelį troškuliui numalšinti“, – pasakojo etnologas. Jis tvirtino, kad Barboros vardo populiarumui Lietuvoje neabejotinai įtakos turėjo Barboros Radvilaitės ir valdovo Žygimanto Augusto graudžioji meilės legenda. Gruodžio 6-ąją – mūsų karalienės gimimo diena. O karūnuota ji buvo gruodžio 7-ąją. Štai kokie sutapimai! B.Radvilaitė buvo tikra renesanso moteris: išsilavinusi, kupina gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Su Barboros asmeniu buvo siejami politiniai lietuviškos bajorijos siekiai, pirmiausia lygiavertė partnerystė su Lenkijos pavaldiniais.
Per adventą stebėdavo orą
Gruodžio 6-ąją – šv. Mikalojaus vardadienis. Iš legendos apie geraširdį vyskupą Mikalojų Mirietį yra kilęs Kalėdų Senelio įvaizdis. „Mūsų krašte šią dieną nuo seno priimta pamaloninti arklelius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad arkliai per žiemą išbūtų tvarte sveiki ir pavasario sulauktų stiprūs“, – pasakojo etnologas.
Gruodžio 13-oji – Šviesos, arba Šv. Liucijos, diena. L.Klimka pasakojo, kad ši šventoji yra III–IV a. sandūroje Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Neišsižadėjo krikščionybės nei tada, kai buvo grasinama atiduoti ją į gėdos namus, nei tada, kai buvo deginama ugnimi, žudoma kalaviju. „Buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika. To labai reikia šio meto gamtos nykimo slegiamam žmogui. Nuo gruodžio 13-osios vakarai jau neilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu metu. Bet diena dar šiek tiek trumpėja iki saulėgrįžos, gruodžio 22-osios, nes ryte saulutė vis „pramiega“, pateka vėliau. Nuo Šviesos dienos iki Šv. Kalėdų žmonės atidžiai stebėdavo orą. Manyta, kad kiekviena diena iš dvylikos atitinka eilinį kitų metų mėnesį: kokia gruodžio tryliktoji, toks bus ir sausis, keturioliktoji – vasaris, penkioliktoji – kovas ir t. t. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ar šalta, kada siautėja dargana ir panašiai“, – pasakojo LEU profesorius.
Advento sekmadieniais bažnyčiose aukojamos ankstyvosios mišios Švč. Mergelės Marijos garbei, kaimo žmonių vadintos rarotais arba rarotinėmis pamaldomis. „Pavadinimas kilęs nuo pirmųjų lotyniškos giesmės žodžių „Rorare coelum“ („Rasokite, dangūs“). Įsimintinas tas žiemos rytmečių kelias į bažnyčią, įstrigęs vaikystės įspūdžiais. Dar neišaušus per kaimą perbėgdavo vaikis su barškuliu, šaukdamas žmones keltis į rarotus. O bažnytkaimyje net būgną mušdavo, jei turėdavo išsaugotą nuo senų laikų, gal nuo karų su totoriais ar švedais. Sako, buvo tikima, kad jei prieš saulei tekant dangus liepsnotų gaisrais, ateinantys metai būtų negeri, skaudūs žmonėms, pilni visokių nelaimių. Jei saulė tekėdama įnyra į baltus debesėlius, tarsi į avelių būrį, metai bus derlūs ir sėkmingi darbams. Kelias į rarotus ypač reikšmingas būsimai nuotakai. Blogas jai ženklas, jei pasitaikytų sutikti priešais ateinančią moterį. Geras ženklas – šioje kelionėje sutikti šunį, o dar geriau – pamatyti vilką. Gali būti, kad čia irgi atsiliepia labai archajiškų tikėjimų aidas. Panašu į totemizmą, būdingą tiems laikams, kai žmogus savęs dar aiškiai neišskyrė iš gamtos“, – pasakojo L.Klimka.
Šventinių turgų metas
Ko gausiai užaugo, ko per daug podėliuose – turgun. Ko pasigesi žiemą, ko trūksta šventiniam stalui, gausi ten. L.Klimka pasakojo, kad įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. „Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais, žodžiu, viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: juk tai – ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Pelenais išdžiovintus jų kailiukus parduodavo: vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms... Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus, sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką, juolab kad metų uždarbis plėšia kišenę. Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis, nes ten galima rasti visa, ko dar reikia šventiniam stalui“, – pasakojo etnologas. Kūčioms čia galima gauti medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus, kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos. L.Klimka sakė, jog šios gražios tradicijos kai kur jau gaivinamos tautodailininkų pastangomis. Tradicinis skaistaturgis vyksta Joniškyje, beje, ir sostinėje kiek nedrąsiai, bet didžiajam kalėdiniam prekymečiui bandoma suteikti tautinių spalvų.
Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie Saulę žiemos solsticijos tašką dažniausiai pasiekia gruodžio 22-ąją. Šiemet – 1 val. 3 min. „Tačiau kaip šventė saulėgrįža pagal daugelio kraštų ir tautų kalendorius švenčiama, kaip žinia, vėliau – gruodžio 25-ąją, įsitikinus, kad diena tikrai jau netrumpės. Krikščionių kraštuose tai – Šv. Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip Kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus – krikščioniškajam pasauliui patekėjusi saulė. Šis palyginimas tarsi sutapdino žiemos saulėgrįžą su Išganytojo atėjimo į mūsų pasaulį data. Didžiosios šventės laukiame su viltimi, kad pasaulis taps gražesnis ir teisingesnis“, – aiškino etnologas ir LEU profesorius L.Klimka.
