Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pasak Gabrieliaus Liaudansko, geriau žinomo Svaro vardu, gyvename “pasaulyje, kuris vis blogiau skaito, bet vis geriau šaudo", netikro pinigo epochoje, kur labai sunku atskirti, kas išties yra tikra, o kas mums vietoj gėrio, grožio ir dvasinės vertės įbrukama gudrių reklamos bei rinkodaros specialistų. Svaras moko, kaip atskirti grūdus nuo pelų - jei žmogus to, ką daro už pinigus, nesutiktų daryti dykai - netikėk jo idėjų ir darbo nuoširdumu, jei piešinys mieste ant sienos legalus, tai - jau nebe menas, nebe saviraiška, tai dizainas.

REKLAMA

Įdėmiai pasiklausęs “G&G sindikato" tekstų, kuriuose drąsiai ir karštai išsakoma gilesnio nei miesčioniškasis gyvenimo besiilginčio individo, piliečio, patrioto, žmogaus, nesileidžiančio nesąžiningų politikų bei suktų piniguočių bukinamo, pozicija, blykstelėjo naivi mintis, kad gal Svaras žino, kaip išvesti Lietuvą iš klampybės, kurioje murdomės?

Taip, Svaras išties žino, ką reikia daryti. Žino lygiai taip, kaip ir daugelis šalies gyventojų. Nieko naujo nepasakysiu - pagrindinės, amžinosios žmogiškumo vertybės yra vienintelis patikimas pagrindas valstybei ir jos gerovei kurti, tačiau niekas nebenori to daryti. Nepakanka valios - pernelyg ištežome, išlepome, įpratome laukti pagalbos iš kitur, arba laimės ieškoti kitur... Žodžiu, ieškome lengviausių kelių, užuot ryžtingai ėję savuoju.

REKLAMA
REKLAMA

Žmonija su šiomis problemomis susiduria ne tik Lietuvoje - iš prigimties žmogus yra silpnas, hedonistiniai pomėgiai vis labiau užvaldo jo kūną, moralę jis ima suprasti it pančius, ima vaduotis nuo jų ir tęžta. Tačiau nemanau, kad mes pralaimėsim. Antraip dar šiandien nuleisčiau vėliavas, susikraučiau kuprinę ir išvažiuočiau į Angliją.

Tad pamokinkit visomis viešai matomomis institucijomis galutinai nusivylusią tautą, kaip surasti sau motyvą ir narsos pasilikti, pasakykit, dėl ko jiems verta likti savo šalyje, kurios siūlomas kąsnis - gerokai liesesnis nei emigranto duona.

Nėra vieno kelio, nėra vienos teisingos formulės. Viską galima įvardyti seniai mums žinomu, banaliu, bet neginčijamai teisingu posakiu: “Pradėk nuo savęs paties". O per kurią vietą save pabudins - ne taip jau svarbu. Į vieno širdį lengviau prisibelsi per krepšinį, į kito - per visuomenės judėjimus, dar kito - per “G&G sindikato" repavimą...

REKLAMA
REKLAMA

Ilgiuosi kultūros ir švietimo srityse charizmatiškų ir dorų žmonių, kurie savo darbu, kūryba, gyvenimo pavyzdžiu taptų autoritetais jaunimui, pažadintų norą būti panašiems į juos, o ne į dėl valdžios ir pinigų besikaunančio “elito" atstovus. Įkvėptų visuomenei tikėjimo, kad ir kaip “elitas" stengtųsi mūsų gyvenimą paversti sunkiu, neįdomiu ir tuščiu, jie mūsų nepalauš, kaip nepalaužė ir sovietinių nusikaltėlių struktūros.

Tokio “elito" atstovų esama ne tik Seime bei verslo struktūrose - taip mąstančių esama visur. Kad ir muzikos pasaulyje - vieni muzikuoja, nes nori šį tą pasakyti pasauliui, o kiti ateina su vieninteliu tikslu - išgarsėti ir “užsikalti" pinigo. Štai taip ir nutinka paradoksai, kad grupės, kurios nesugeba parašyti teksto, turtingesnio nei iš dvidešimties žodžių, išleidžia ir parduoda dvi dešimtis albumų.

REKLAMA
REKLAMA

Plaukti pasroviui finansine prasme, ko gero, visais laikais apsimokėjo labiau, nei rėkauti nemalonią tiesą į veidus. Tačiau baugu, kad mūsų visuomenė tyli ne iš baimės ar atsargumo - kad tiesiog jau nebemoka turėti savo nuomonės, tyli, nes neturi ką pasakyti?

Na, taip. Sovietiniai laikai išmokė žmones laikyti liežuvį už dantų. Ir kaži kaip įtikino mus, kad taip elgtis - išmintinga. Dabar jau bijoti tarsi ir nėra ko, tačiau hipotetiškai pasvarstykim, kas nutiktų, jei staiga apsiverstų pasaulis ir grįžtų sovietiniai laikai - tie turintys nuomonę galvas paguldytų pirmieji...

Esame drąsūs ir aštriaminčiai tik savo namų virtuvėse. Nors Sąjūdis parodė, kad mokame būti ir kitokie - ryžtingi, vieningi. Galbūt mums reikalinga labai stipri motyvacija ką nors daryti, o gal ryžtamės tik tada, kai jau galutinai trūksta kantrybė?.. Nežinau. Tačiau manau, jei šalies vadovybė mažiau užsiiminėtų intrigomis, machinacijomis, tarpusavio kovomis ir pamazgų pilstymu viens kitam ant galvų, tikrai lietuviai neemigruotų iš savo šalies po du šimtus žmonių per dieną, kaip yra dabar. Reikia žmones motyvuoti, suteikti jiems viltį, patikėti, kad jie dar kažkam rūpi ir kažką gali. O dabar - toks vaizdas, kad niekas nieko nebedaro, visi numoję ranka, nusivylę ir net nemėgina, net neketina rūpintis savo valstybe, jos žmonėmis, tiksliau tariant - vienas kitu. Vien tik vadinamasis žiurkės ratas: dirbk, pirk, mirk - sukasi visu smagumu ir neleidžia žmogui ištrūkti.

REKLAMA
REKLAMA

O kas turėtų būti pirmasis viso šio reikalo išjudintojas? Kaip tvarkytumėtės jūs, paėmęs šalies vairą į savo rankas?

Kaip sakė Levas Tolstojus: “Nekenčiu milijonierių, bet būtų pavojinga man pasiūlyti vietą tarp jų". Galbūt mano vertybės akimirksniu persiverstų it tame animaciniame filme: “Maištininkas žuvo, tegyvuoja drakonas". O jei rimtai, čia ne akcija ir ne konkrečiu sprendimu išsprendžiama problema. Turi sudygti pasididžiavimas savo valstybe, savo šaknimis. Lietuvos žmonės turi mylėti Lietuvą. Be to nieko nebus. O kaip tą meilę pabudinti - manau, tai ne vienų metų ir net ne vieno dešimtmečio darbas. Todėl pirmiausia reikia skatinti žmonių patriotizmą, o ne tapatinti su nacionalizmu ir smerkti, kaip yra daroma dabar.

Absoliuti valdžia man nereikalinga. Aš valdžios svertais lygiai kaip ir kas nors kitas nesugebėčiau nieko pasiekti. Tai visų piliečių reikalas. Pirmiausia jis turėtų prasidėti nuo visuotinio tarpusavio susitarimo nedaryti nieko, kas kenkia valstybei.

REKLAMA
REKLAMA

O aš ir be valdžios darau, ką manau privaląs daryti. Pirmiausia nieko nesistengiu mokyti, niekam nesistengiu įtikti ir nieko nenoriu kitiems parduoti. O mūsų muzika - ji tik sako: “Mes turim savo nuomonę ir nebijome ją išsakyti". O jei tu manai taip pat - tiesiog stok šalia. Bet mes niekada netapsim tavo vedliais, vadovais, gelbėtojais. Tiesiog turint bendraminčių gyventi yra lengviau ir smagiau.

O kaipgi tuomet elgtis su valdžia? Gal, sakau, išimtinai rinkti į ją tuos, kurie nenori?

Nebent. Atvirai tariant, turėjau galimybių eiti į politiką - buvau kviečiamas. Tad, jei būčiau susigundęs, galbūt šiandien jau būčiau valdžioje. Tačiau pabūgau. Manau, ne vienas į Seimą nuėjo, vedamas pačių geriausių ketinimų, tačiau sistema juos suvirškino ir išspjovė tokius, su kokiais jie ketino grumtis. Nežinau, kaip reformuoti valdžios aparatą, apvalyti valdančiųjų sluoksnį nuo niekšų, bet tuo ir nesirūpinu. Kaip jie paliko mus gyventi vienus, visiškai nesirūpindami mūsų likimu, taip ir aš palieku juos savo domesių užribyje, susikurdamas gyvenimą be jų.

REKLAMA
REKLAMA

Kai tikros, gyvu krauju verdančios tiesos neberandi oficialiosiose erdvėse, viliesi, kad dar lieka nepasaldinta ir nenudailinta gatvės kultūra. Ar Vilnius gatvės kultūrą turi?

Žinoma, turi. Jei ryte važiuodamas į darbą pamatote ant Vilniaus namų sienų naujų užrašų, išpurkštų dažais - vadinasi, opozicionierių sotiems miesčionims dar esama, dar yra gyvų žmonių, nesutinkančių gyventi pagal jų nustatomas taisykles. Gatvė yra ne kas kita, kaip visuomenės kritika.

Kažkodėl lietuviški grafitai manęs visai nedžiugina. Išskyrus vadinamuosius “tagus", nieko gražaus nepavyksta aptikti.

Grafitai - tai nelegalus būdas išsakyti savo nuomonę. Gyvename tokiu metu, kur tik tuo, kas nelegalu, gali tikėti, jog tai tikra. Visa, kas legalu, jau yra nebe saviraiška - dizainas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų