Atvirame interviu moteris papasakojo apie skaudžius išgyvenimus bei pasaulį, koks jis jau niekada nebebus.
Pasikeitęs gyvenimas
Moteris pasakojo, kad karantinas yra puikus metas artimiau pažinti savo draugus ir skirti jiems laiko, o to nereikia daryti susitinkant – galima tiesiog paskambinti.
„Niekas nebus taip, kaip buvo. Nesu nei pranašė, nei visažinė, bet manau, kad viskas pasikeis. Man atrodo, kad pandemija turi labai daug pliusų. Žmonės gali daugiau laiko skirti šeimai, pamatyti klaidas. Tačiau kartu ši pandemija yra labai baisi“, – kalbėjo Roma.
Dainininkė prisipažino, kad jeigu tokiu metu dar butų buvę gyvi jos tėveliai, nežinotų, ką daryti: „Džiaugiuosi, kad mano tėveliai jau mirę, nes būčiau pasimetusi, nežinočiau, ką daryti. Jau tuomet nežinojau, ką daryti, kai tėčiui buvo blogai. Mano gyvenime nebuvo jokios tragedijos, viskas ėjosi kaip iš pypkės, viskas – sklandžiai, pagal planą.“
Anot jos, viskas gyvenime praeina, todėl išgyvensime ir šį laikotarpį: „Jeigu senesni žmonės išgyveno karą, jie išgyvens ir tai. Žmonėms reikia būti atlaidesniems, daugiau meilės vienas kitam. Dabar galime pakeisti požiūrį į vertybes. Buvome daiktų vergai, susvetimėję. Reikia daugiau laiko skirti artimiesiems. Kad žmogus atsimerktų, jam reikia kokio nors sukrėtimo. Manau, kad po pandemijos muzikantai pradės geriau kurti, atsiras jų kūryboje visai kitokių atspalvių.“
Tiesa, dabar R. Mačiulytė tikino, kad gyvenimas pasikeitė ne tik dėl pandemijos. Moteris jau seniai perleido sceną jauniems atlikėjams bei džiaugiasi jų atliekamomis dainomis.
„Baigiau savo muzikinę karjerą. Savo apsisprendimu. Sceną užleidžiant jaunajai kartai. Manau, kad jau nieko nenustebinsiu savo dainomis. Viską, ką turėjau savo svajonėse ir planuose – išsipildė jaunystėje. Su „Trimitu“ orkestru ko ne pusę pasaulio apvažiavome. O dabar galiu ramiai sau gėrėtis gamtos grožiu, likusiu gyvenimu, belaukiant saulėlydžio ant gyvenimo slenksčio. Bet iš tikrųjų, tai širdyje esu toks išdykęs vaikas, kaip niekad anksčiau. Viskuo džiaugiuosi. Net lietaus liūtimi ar žaibu. Bėgu žiūrėti į balkoną“, – kalbėjo Roma.
Skaudūs išgyvenimai
Nors Roma ir džiaugiasi, kad užaugo laimingoje šeimoje ir jai nieko netrūko, tačiau kelis skaudžius įvykius, nutikusius jau vėliau, ji prisimena ligi šiol.
Moteris buvo žiauriai sumušta, o dėl patirtų traumų, gydytojai tikino, kad nebegalės vaikščioti: „Daug išgyvenau po didelės traumos, suluošinimo. 2 metus turėjau gulėti lovoje. Per tą laiką pamačiau, kiek daug aš turiu drabužių, bet negaliu panaudoti. Prisiminus gydytojų diagnozę – žiauru. Jie sakė, kad aš nevaikščiosiu. Žiūrėdavau į savo drabužius, daiktus ir galvodavau: „Kam man tiek jų reikia?“
Jau tada bandžiau žiūrėti filosofiškai į gyvenimą, kas būna, kuomet staigiai pasikeičia gyvenimas. Dabar mums visiems pasikeitė, o tada – man vienai. Turėjau labai rimtą traumą, 2 metus aš buvau it bandomasis triušis. Leido įvairiausius vaistus nuo skausmo, tačiau niekas nepadėjo. Netikėjau, kad galėsiu sėsti ant dviračio. Dukra padėdavo nusiprausti, pavalgyti. Man reikėjo tarnaitės, nes aš nieko negalėjau padaryti. Dabar aš visą garbę atiduodu Dievui ir gydytojams, kurie man surado vaistus“, – prisiminimais dalijosi atlikėja.
Tiesa, gydytojų žodžiai nepasitvirtino. Moteris dabar vaikščioja, aktyviai leidžia laiką bei kiekvieną dieną mina dviratį.
„Dabar džiaugiuosi, kad galiu vaikščioti, minti dviratį. Kiekvieną diena apvažiuoju mišką. Tik tada jaučiu, kad diena praėjo gerai, kuomet aktyviai praleidžiu laiką. Aš labai tikėjau gydytojų žodžiais – kai pasakė, kad nevaikščiosiu, aš tik palinksėjau galva. Nors širdyje buvo labai skaudu... Esu labai aktyvi, ne pagal savo amžių. Nežiūriu, kiek man metų. Žiūriu kaip atrodau veidrodyje. Buvo tam tikras laiko tarpas, kuomet aš nutraukiau koncertus, bet to muzikos bado nejaučiau, nes turėjau savo mokinius, kuriuos jos mokinau. Nors jau nekoncertuoju, tačiau visą garbę noriu atiduoti Dievui. Nuo 16 metų aš dainuoju, bet esu dėkinga Dievui už tai. Pasižiūriu prisiminimus ir man labai gera, kad turėjau nuostabią vaikystę. Man nieko netrūko ir netrūksta. Apvažinėjau visą pasaulį. Išnaudojau visą gyvenimą puikiai.“
Nors po traumos Roma ir atsitiesė, tačiau vienas skaudus įvykis sekė kitą. Moteris neteko tėvelių. Tęsdama mintį apie tėvus, ji teigė norinti, jog žmonės nustotų pyktis ir gerbtų savo tėvelius.
„Esu senesnės kartos, todėl man yra nesuprantama, kaip jauni žmonės gali negerbti tėvų. Iki šiol pamenu, kaip vieną kartą gavau iš tėčio diržu, kai norėjau mesti muzikos mokyklą. Nežinau, kaip būtų pasikeitęs gyvenimas, jeigu nebūčiau tęsusi mokslų. Tikiu, kad per šį laikotarpį žmonės pradės mąstyti, kodėl jie pykstasi su tėvais. Svarbiausia, kad karo dabar nėra, tankai nevažinėja. Pykstasi dėl smulkmenų, o to tikrai nereikia daryti. Dabar mes prasilenkiame su meile ir pagarba“, – ragino ji.
Tiesa, ji pridūrė, kad labai svarbu su vyresniais šeimos nariais kalbėtis ir jų nepamiršti: „Man buvo labai skaudu, kuomet tėtis jau nebegalėjo kalbėti. Aš jam daug skaitydavau, laikydavau už rankos. Nežinau ar girdėdavo mane... Ir jis labai greitai mirė nuo plaučių uždegimo. Labai svarbu yra bendrauti su tėvais iki pat paskutinės minutės.“
