Kai prieš dvidešimt metų Lietuvoje dainavo Sąjūdžio revoliucija, krepšinio legenda Šarūnas Marčiulionis vienas pirmųjų iš Europos ir dar sovietų kariuomenės kontroliuojamos Lietuvos prasiveržė pro geležinę uždangą užkariauti iki tol lietuviams nepažintos NBA.
1989-aisiais palikęs Vilniaus „Statybą“ Šarūnas pradėjo savo pirmąjį sezoną klube „Golden State Warriors“. Pradžia nebuvo lengva, kaip ir vėlesnis krepšinio bei verslo kelias.
Daugeliui Lietuvos krepšininkų pirmosios galimybės išvykti žaisti į užsienį atsivėrė po Geros valios žaidynių Maskvoje 1986-aisiais, kai lietuvius, žaidusius tuometinėje SSRS rinktinėje, pastebėjo Amerikos Atlantos „Hawks“ klubo savininkas Dennis Turneris.
1988-aisiais SSRS rinktinė nugalėjo amerikiečius. Ši pergalė tapo dar vienu įrodymu, kad lietuviai, kurių visas būrys žaidė tuometinėje rinktinėje, – puikūs kovotojai ir gabūs krepšininkai. Nuo tada, galima sakyti, lietuvių krepšininkams tarptautinės savireklamos nebereikėjo.
Ar 1989-aisiais į JAV išvažiavote jau kaip Lietuvos atstovas, ar dar kaip SSRS?
Prašymą išvažiuoti rašiau kaip SSRS rinktinės narys. Visus dokumentus išvykti į JAV padėjo susitvarkyti šachmatininko Gario Kasparovo juristai.
Atvykęs į JAV nepatyrėte šoko? Ar sunkiai pritapote naujajame pasaulyje?
Kai atvykdavau rungtyniauti į JAV, važinėdamas autobusu iš vienos salės į kitą tik dairydavausi pro langą ir stebėdavau vakarietišką gyvenimą. O kai jau reikėjo įsikurti, įsitraukti į treniruočių sistemą, kuri tuo metu buvo visiškai kitokia nei Lietuvoje ar SSRS, ištiko psichologinis šokas. Pagaliau ir mano anglų kalba buvo tik buitinio lygio. Maždaug metus jutau vadinamąjį šuns sindromą – supranti, ką tau sako, bet atsakyti tinkamai negali ir tik linkčioji. Reikėjo išmokti daugybę sporto terminų, kad galėčiau žaibiškai reaguoti į trenerių nurodymus. Nevisavertiškumo komplekso atsikračiau tik normaliai išmokęs susikalbėti angliškai.
Dažnai grįždavote į Lietuvą? Juk tai buvo įdomus metas, prasidėjo nepriklausomybės kovos?
Kai buvo skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, buvau Amerikoje. Kai išvykau, parvažiuoti į Lietuvą turėjau galimybę 1991 m. vasarą. Tada ir vėliau parveždavau Amerikos lietuvių suaukotos labdaros – drabužių, maisto, medikamentų, siuntų vaikų namams. Už Atlanto, kaip ir Lietuvoje, buvo jaučiamas didžiulis tautiečių pakilimas – žmonės pagaliau sulaukė nepriklausomybės tėvynėje paskelbimo, todėl rėmė ją kiek išgalėdami. Veždavau tas labdaros siuntas, nes supratau, kad tai būtina, kad daugeliui Lietuvoje reikia pagalbos.
Nenorėjote viską mesti ir grįžti į Lietuvą, nes čia tuo metu vyko vieni reikšmingiausių praėjusio šimtmečio mūsų šalies istorijos įvykių?
Apie tai net negalėjau pagalvoti, nes buvau pasirašęs sutartį su klubu, ir viskas. Privalėjau žaisti.
Ar tai, kad esate iš Lietuvos, jums kaip nors padėjo?
Eiliniai amerikiečiai tuo metu nė nežinojo, kur ta Lietuva ir kas joje iš tikrųjų dedasi. Jiems buvo nei šilta, nei šalta.
Mes patys sau, ko gera, prieš dvidešimt metų atrodėme beveik pasaulio centras, ypač svarbūs...
Ir dabar save laikome per daug ypatingais. Galbūt dėl to nesugebame daugelio dalykų įvertinti objektyviai ir pasižiūrėti į save iš šalies.
Š. Marčiulionis (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Dabar jus daug kas vertina kaip istorinę asmenybę – pirmasis Lietuvos krepšininkas, įveikęs geležinę uždangą.
Istorine asmenybe savęs nelaikau. Kita vertus, iš tikrųjų buvau atsidūręs iki tol niekam nepatirtoje situacijoje. Dariau tai, ko anksčiau niekas nebuvo daręs. Juk Lietuvoje buvo sekamas kiekvienas mano žingsnis, tiesiog jaučiau tautiečių kvėpavimą į nugarą. Tai ir padėjo, ir įpareigojo. Negalėjau grįžti į Lietuvą nepritapęs JAV arba kaip pralaimėtojas. Nenorėjau jaustis kaip bloga investicija. Taip pat supratau, kad, jeigu man pasiseks, ir kitiems Lietuvos krepšininkams praskinsiu kelią į NBA.
Kiek kartų žaisdamas JAV buvote pakviestas į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę?
1992, 1993, 1995 ir 1996 metais. Tos rinktinės buvo skirtingos ir jų lyginti neįmanoma.1992-aisiais nacionalinė komanda buvo tarsi Lietuvos simbolis. Patys ją suklijavome, patys pinigų sumetėme. Kiek galėjome, patys treneriu Vladą Garastą išsirinkome, patys ir medalius iškovojome. (Juokiasi.)
Krepšinį palikote 32 metų, kai tokio amžiaus daugelis krepšininkų dar sėkmingai žaidžia. Neviliojo trenerio darbas?
Dar žaisdamas JAV, Lietuvoje įsukau verslą – buvo pastatytas viešbutis ir krepšinio mokykla. Visu tuo reikėjo rūpintis, todėl imtis trenerio darbo tiesiog nebuvo laiko.
Pagaliau norėjau ir sau laiko skirti – juk NBA sezonas trukdavo devynis mėnesius. Per tą laiką daugiau nieko nematydavome – tik treniruotės, rungtynės ir jų aptarimai.
Bet ir baigęs krepšininko karjerą dar atstovavote Lietuvai – turėjote įgaliotojo ambasadoriaus rangą. Jį tebeturite?
Šis rangas man buvo suteiktas, kai Gediminas Vagnorius pirmą kartą buvo premjeras. Turėdamas jį galėjau nemažai nuveikti Lietuvos krepšinio labui. Galbūt būčiau galėjęs tarpininkauti ir įsikuriant kokioms nors pasaulio kompanijoms Lietuvoje, deja, valdžia prieš dešimt metų neturėjo realios strategijos – ko labiausiai mūsų šaliai reikia. Panaši padėtis ir dabar. Pasižiūrėkime, kaip vystosi kitos mažos Europos šalys – Slovėnija ar Slovakija. Per CNN galima išvysti bėgančią eilutę su informacija, kokie šiose šalyse verslo mokesčiai. O ką Lietuva apie save pasauliui praneša? Be to, mūsų valdžia nesugebėjo ir iki šiol nesugeba pasinaudoti žinomais pasaulyje tautiečiais ir jų laimėjimais, kad būtų susidomėta investicijomis Lietuvoje. Net ta pati Rusija sugeba išnaudoti savo sporto žvaigždes. Dar po kelerių metų jaunimas mano kartos sportininkų apskritai nepažinos, o tie, kurie dar prisimena, bus jau pensininkai.
Š. Marčiulionis (nuotr. Fotodiena.lt)
Kokius verslo projektus kuriate dabar? Galbūt juos bandysite populiarinti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų?
Pradėjau kurti sporto barų tinklą. Planuoju juos išplėsti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gal tai darysime su kokiu nors viešbučių tinklu. Įkurdamas pirmąjį sporto barą Vilniuje galvojau, kad jame galėtų rinktis žinomi mūsų sportininkai, olimpiečiai, dažnai nepelnytai pamiršti ir niekur nebepasirodantys. Čia jie galėtų susitikti su kolegomis, o jaunimas – susipažinti su jais, sužinoti apie jų laimėjimus.
Kaip gyvuoja jūsų krepšinio akademijos projektas?
Tokia situacija, kokia šiuo metu yra pasaulio krepšinio srityje, susidarė dėl to, kad beveik niekas neinvestuoja į vaikų ir jaunimo parengimą. Š.Marčiulionio krepšinio akademija gyvuoja jau aštuoniolika metų. Šiuo metu joje mokosi daugiau nei 600 vaikų. Jei mūsų mokyklos modelis sėkmingai veikia Europoje, veiks ir kitur. Šią vasarą ketinu organizuoti vaikų stovyklą. Per trumpą laiką stengsimės jiems duoti kuo daugiau.
Ar septynmetis sūnus Augustas ir dukra Urtė lanko jūsų krepšinio akademiją?
Sūnus krepšinio akademiją lanko antrus metus. Jis neišrankus sportui – žaidžia ir futbolą, ir krepšinį, ir lauko tenisą. Pastebiu, kad Augustas nori nugalėti – nori laimėti ir kovodamas savęs negaili. Ši jo savybė gera ir svarbi kaip sportininkui. Sudarysiu jam visas sąlygas sportuoti ir tobulėti. Sportu užsikrėtė ir jaunėlė dukra Urtė. Pamačiusi, kaip brolis sportuoja, bando jau kamuolį mėtyti ir atsispaudimus daryti. Jeigu ateityje sportuos, galėtų pasiekti gerų rezultatų, nes ji – kovinga ir stipri mergaitė. Vyresnioji Kristina, gyvenanti Amerikoje, taip pat bandė žaisti krepšinį, bet dabar nebežaidžia. Ji kitokia – minkšta, mergaitiška, nealkana sporto.
Kaip jums atrodo, kodėl lietuviai, kuriems krepšinis – antroji religija, nesugeba iš jo pragyventi kaip kitos šalys?
Daugybė serbų krepšinio trenerių, žaidėjų, teisėjų gyvena taip, kad iš krepšinio užsidirba maksimaliai. Kad lietuviai, turėdami visas galimybes, to nesugeba padaryti, matyt, kalti mūsų tautiniai bruožai – pavydas, nepasitikėjimas vienas kitu. Todėl daugelis problemų metų metais neišsprendžiamos. Lietuvoje nesuprantamas toks dalykas kaip altruizmas. Pastaruoju metu nebeegzistuoja supratimas, kad turėdamas pinigų turėtum padaryti ką nors gera savo miestui, miesteliui, kaimui ar rajonui. Visi tik skaičiuoja pinigus ir žiūri, ar kas nors neturi jų daugiau... Tačiau vis tiek anksčiau ar vėliau visi išeisime iš šito gyvenimo ir mums po lygiai bus atmatuota žemės. Jokių turtų neišsinešime.
Š. Marčiulionis (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Kaip niekas kitas turėjote unikalių galimybių likti Amerikoje ir ten pastatyti tą pačią krepšinio mokyklą ar viešbutį. Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
Matyt, turiu vadinamąjį ungurio instinktą. Kita vertus, jei ilgiau būčiau gyvenęs su amerikiete, šeima būtų labiau susaisčiusi mane su JAV. Juk ne vienas lietuvis liko už Atlanto ne dėl to, kad nenorėjo grįžti į Lietuvą, o dėl to, kad ten sukūrė šeimas su amerikietėmis.
Daugeliui lietuvių jūs – žvaigždė, legendinis krepšininkas. Toks santykis jums labiau trukdo ar padeda?
Man tiesiog pasisekė, kad gyvenau tokiu istoriniu laiku. Kaip dabar madinga, žvaigždinis būti tikrai nesistengiu ir man to nereikia. Su visais bendrauju vienodai. Kai žmogus gyvenimo kartelę pakelia aukščiau už savo galimybes, ją labai sunku nuleisti. Aš nesistengiu jos pakelti tiek, kad negalėčiau įveikti aukščio.
Autorė Monika Pavasarytė
