„Labai džiaugiuosi, kad dar esu reikalinga ir galiu pasidžiaugti, kad turiu tikrai nemažai veiklos – teatre, kine. Dabar tikrai intensyvus laikotarpis ir tuo džiaugiuosi – neseniai išleidome spektaklį „Atiduodu žmoną“ su Justinu Jankevičiumi ir Valentinu Krulikovskiu. Žiūrovai mus labai teigiamai priima, supranta ir girdi.
Labai smagu, kad turiu kvietimų filmuotis filmams, serialams ir vasarą – tiek Lietuvos, tiek užsienio režisierių. Ir vargstu, ir pavargstu, ir papykstu, ir kartu viskuo pasidžiaugiu“, – kalbėdama su naujienų portalu tv3.lt šypteli Sandra.
Tiek kine, tiek teatre besisukanti pašnekovė atvira – tai be galo skirtingi dalykai. Tiesa, savo laiką ji užima ne vien tik vaidyba – ji taip pat moko anglų kalbos.
„Turiu daug skirtingų veiklų ir tai yra labai džiugu – kai vis atsiranda nuovargis, atrodo, kad viskas pasidaro tas pats per tą patį, vis įžengi į naują sceną, vėl matai kitus žmones. Ten ir kiti reikalavimai, kita specifika, kitas žiūrovas ar mokinys suteikia labai daug spalvų, matymo kampą kitokį. Taip ir pasiilgsti savo kito darbo, suprasdamas, kaip gera sugrįžti ten, kur miela. Skirtingos veiklos mane surenka į vieną žmogų“, – sako ji.
Ypatingas ryšys su kinu
Sandra savo aktorės karjerą pradėjo nuo serialų – kaip teigia ji pati, su kameromis jaučia ypatingą ryšį. Tad skirtingai ji jaučia ir ryšį su teatro bei kino žiūrovais.
„Bet būdama vien tik teatro scenoje labai ilgėčiausi kino aikštelės – ten kitokia komanda, kitoks santykis su visais, kitoks ir darbas. Ilgėčiausi greičio, galimybės pakartoti ir padaryti kuo geresnį dublį. Teatre tu šio malonumo negausi – jei išėjai į sceną, vadinasi jau išėjai.
Kol nesibaigia spektaklis, tol turi būti labai koncentruotas, susitelkęs, klausyti žiūrovo, galvoti, matyti ir jausti be galimybės pakartoti. Kita vertus, visada yra kitas spektaklis, kuriame gali tobulėti“, – skirtingų platformų subtilybėmis dalinasi aktorė.
Kino žiūrovams Sandra puikiai pažįstama iš vaidmenų seriale „Moterys meluoja geriau“, filmuose „Vyras už pinigus“, „Laisvės kaina. Savanoriai“. Taip pat ir teatro žiūrovai moterį atpažįsta iš spektaklių „Be stabdžių“, „Vyras po padu“ ir kt.
Jai neretai tenka įkūnyti blogiukių vaidmenis.
„Man smagu, kad turiu nemažai įvairovės. Kine pastebi, kad aš galiu būti visokia ir tai yra labai smagu ir įdomu. Smagu ir įdomu kurti skirtingus personažus“, – neslepia ji.
„Nors atrodo, kad repertuaras nuolat kartojasi, kad viskas per tą patį ir kad nežinia, ką čia tokio naujo ir bepadarysi. Bet tame ir yra žavesys – kiekvienas išėjimas į sceną niekada nebus toks pats, koks buvo. Daug keliaujame, o kiekvieno miesto publika taip pat skiriasi. Tai ir priduoda tam tikros energetikos. Vėlgi tampi vis kitoks – kai skirtingus vaidmenis atlieka kitas žmogus, jau yra kitaip.
Turbūt ir mums, ir žiūrovui yra svarbiausia nepavargti nuo to paties vaidmenio, nuo to paties darbo“, – teigia pašnekovė.
Anot jos, didžiausia užduotis aktoriams ir visai komandai būna padaryti taip, kad spektaklis toliau motyvuotų.
Viena iš taktikų motyvuotis pačiai – pagalvoti apie žmones, kurie ruošiasi į spektaklį.
„Nors tai man gali būti šimtasis ar dušimtasis spektaklis, kažkam jis gali būti pirmas. Kažkas eina, laukia, žiūrės, kaip viskas bus. Šitas momentas mane motyvuoja labiausiai. Sakyčiau, kad aktoriai be žiūrovų yra niekas“, – dalijasi S. Daukšaitė-Petrulėnė.
Nesibaigiančios darbo valandos
Paklausta apie vaidmenis, žinoma aktorė neslepia, kad jai labai patinka įvairovė. O ir vaidmenų jai tenka pačių įvairiausių.
„Visada kai gaunu naują scenarijų, mąstau, kiek vaidmenyje yra manęs, ir kiek jame manęs nereikia. Bet reikia padaryti taip, kad tas vaidmuo būtų dalis manęs, kad tapčiau juo. Visgi tai ne mano vienos darbas, o ir komandos, režisieriaus.
Kiekviename žmoguje, kiekviename vaidmenyje gali atrasti dalelę savęs, ir kai pamatai tą tikėjimą, vaidmuo gali pasisekti. Į labai daug dalykų mes reaguojame labai panašiai. Jei mane pačią sujaudina tam tikri dalykai, didelė tikimybė, kad tai sujaudins ir žiūrovą. Yra temos, kurios negali nepaliesti žmonių. Ir jei jas teisingai išjauti, teisingai jas išgyveni – tada paliečia ir žiūrovą“, – sako ji.
„Būnant aktoriumi reikia labai daug skaityti, domėtis, klausytis žmonių pasakojimų. Kuo sudėtingesnis, kuo labiau kitoniškas tas vaidmuo, tuo labiau tu turi dirbti“, – neslepia moteris.
Aktorių darbas nesibaigia ties nusileidusia scenos užuolaida ar išjungta kamera – jis lydi ir laisvalaikiu, ir per atostogas, poilsio metu.
„Man kartais dukra sako: „Mama, man taip nusibodo mokytis, tą eilėraštį skaityti“. Aš jos visad paklausiu, ar ji mane nors vieną vakarą yra mačiusi kažko neskaitant.
Tai tiesiog gyvenimo būdas – kaip ir prieš pamokas ruošiesi, darai namų darbus, taip ir prieš einant į sceną turi ruoštis, galvoti, kaip sudominti žmogų, kad jam būtų prasminga sėdėti tą valandą. Taip pat ir ruošiantis repeticijoms tu visad analizuoji, krapštai tuos tekstus, lakstai po namus ir visaip repetuoji.
Atrodo kartais, kai nebelieka naujo spektaklio, tik tie seni, jau išnarplioti, sudėlioti, kartais pagalvoju, ką vakare veiksiu? Tiesiog nemoki kitaip būti. Kaip čia dabar žiūrėsiu televizorių be lapo rankoje, kažko nesimokant? Darosi labai keista“, – šypsosi ji.
Ne paslaptis, kad aktoriai neretai turi išlipti iš savo komforto zonos ir dažnai dėl vaidmenų išbandyti naujus dalykus ar net išmokti naujų įgūdžių. Dėl vieno vaidmens aktorė dėjosi bokso pirštines ir į darbą buvo paleidusi kumščius.
„Ruošiausi vaidmeniui, mano personažas buvo mokesčių inspektorė. Jos vienas hobių buvo boksas. Prieš filmavimus pradėjau tą daryti, pas savo bičiulį lankiau bokso pamokas. Jis man davė įvairių užduočių ir davė bokso pradmenis, kad turėčiau bent menkiausią suvokimą. Iš tiesų man labai patiko boksas – labai daug savęs šiam sportui turi atiduoti, dirba visas kūnas.
Šioje veikloje labai tikslingai dirbi – tai visiškas išsilaisvinimas nuo tam tikrų minčių. Sakiau, kad toliau užsiimsiu tuo, bet taip ir neišdegė ši mintis“, – sako ji.
„Dažnai būnam kartu ir tikrai stengiamės leisti laiką kartu ir su dukra. Kartu ir plepame, ir mokomės, ir pasipykstame, ir susitaikome. Viskam stengiesi atrasti laiko ir sakyčiau, kad kuo didesnis užimtumas, tuo protingiau dėliojiesi savo laiką. Laiką planuoti tokiame darbe labai svarbu – tik tada viską sugebėsi pasidaryti. Manau, kad tiems, kurie dirba nuo 8 iki 17 yra kur kas sunkiau“, – teigia Sandra.
Šeima – didžiausi palaikytojai
Aktorės spektakliuose dažni svečiai būna jos šeimos nariai – vyras Aurimas ir dukra Elzė.
„Jei būna savaitgalis, ar šiaip visiems laisvas vakaras, į spektaklius važiuojame visi kartu, paplepame. Ir dirbi, ir naudingai, smagiai praleidi laiką. Kartais tai būna ir festivaliai užsienyje“, – sako pašnekovė.
Nors daugelis žmonių įsivaizduoja, kad aktoriaus profesija labai glamūrinė, visgi šios srities virtuvė – labai intensyvi ir kartais varginanti.
„Svajoja, ji nuo ankstyvo amžiaus garsina filmus, jai visai sėkmingai sekasi ir tuo labai džiaugiuosi. Tarpusavyje net pakonkuruojame, kas ką garsino, – šypteli ji. – Kažkiek galvoja apie aktorystę. Ji mato, kad ne viskas taip paprasta – kad reikia daug dirbti ir nuoširdžiai, atsakingai norėti pasiekti savo tikslą. Niekas nieko taip ant lėkštutės nepaduoda, kad „va, imk ir suvaidink“.
Tą raudoną kilimą pamatai tik po didelio įdėto darbo. Pats procesas būna dažnai sunkus, kol pamatai galutinį rezultatą.“
Neretai sako, kad prie scenos žmonių užaugę vaikai turi du priešingus mąstymus – arba labai nori sukti tuo pačiu keliu į sceną, arba kaip tik tos srities atkakliai vengia. Neretai aktorinės karjeros savo vaikams nelinki ir patys aktoriai.
Pati Sandra tikina, kad šis kelias – nelengvas, o dažnai norisi savo vaiką ir apsaugoti. Visgi kartais ta „apsauga“ gali pasireikšti savo požiūrio primetimu.
„Kita vertus, tu supranti, kad neįmanoma visada vaiko apsaugoti. Niekas už mus gyvenimo nenugyvens. O tų patarimų kartais klausome, kartais – ne, bet tam tikrus dalykus turime išgyventi patys. Norėčiau, kad mano dukra savo pasirinkimuose būtų laiminga.
O sau taip pat palinkėsiu priimti tuos pasirinkimus, o ne primesti tam tikrą mąstymą. Patarti pareiga, o gyventi savo gyvenimus turime kiekvienas pats“, – dalinasi žinoma moteris.
Dėl intensyvių grafikų scenos žmonės dažnai turi kruopščiai planuoti savo laiką, o dėl nepastovumo gali pritrūkti laisvalaikio ar laiko praleidimo su šeima.
„Jeigu šeimai pritrūksta dėmesio – pasakome. Tada kur nors ir išvažiuojame, pabūname kartu. Manau, kad svarbiausia ir darbe, ir šeimoje – kalbėti. Tam, kad susitaikytum, reikia susipykti, o kad susipyktum – susitaikyti. Bet viskas vyksta per kalbėjimą.
Ir jei neišsikalbame, kažką viduje slepi, neši, tie jausmai kaupiasi. O mes juk neskaitome vienas kito minčių. Mes su vyru kartu esame jau apie 28-erius metus, tad kai ką supranti ir be žodžių. Bet, aišku, daug ką reikia ir išsakyti. Esu už tai, kad reikia šnekėtis – to mokau ir Elzę. Jei ji nuliūsta, jei jai kažkas kažką pasako, jei jai skauda, visi sužinos tik tada, kai ji pasakys. Paprasti dalykai, bet ne visiems akivaizdūs“, – neslepia moteris.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
